× Jūratė Visockaitė

Šįkart pasinaudosiu literatūros kritikos skilties redaktorės privilegija ir įterpsiu savo trumpą įžangą, kurioje pabandysiu paaiškinti, kas čia vyksta. Paskutinį kartą, kai viešai kalbėjausi su teatro ir kino kritike Jūrate Visockaite (pokalbio rezultatas „Maskulinistės pokalbis su feministe“ spausdintas „Šiaurės Atėnuose“), kritikė provokavo mane frazėmis, tokiomis kaip „šiuolaikinė lietuvių literatūra, gėdingai žlunganti laisvės sąlygomis“ ir pan. Bandžiau su Jūrate polemizuoti, įrodinėti, kad šiandienė lietuvių literatūra visai nežlunga, kad apie žlugimą – prozos, kritikos, teatro, kino ir t. t. – dažniausiai kalba tie, kurie apie kritikuojamą dalyką nelabai nusimano, neskaito naujausių tekstų, o savo argumentus, pavyzdžiui, kalbėdami apie literatūros žlugimą, grindžia kokį nors Herkų Kunčių ar Sigitą Parulskį lygindami su Jamesu Joyce’u ar bent jau Ernestu Hemingway’umi. Kitaip tariant, ne pačią naujausią lietuvių literatūrą matuoja pasaulinės klasikos masteliais.

Galų gale sutarėme, kad Jūratė perskaitys kelias man įsiminusių jaunų lietuvių prozininkų ir prozininkių knygas, o tuomet susitiksime ir tai, ką perskaitėme, aptarsime. Tačiau gavusi užrašytus teatro ir kino kritikės pastebėjimus apie knygas supratau, kad šįkart vietoje dialogo prasmingiau rinktis monologo (nors ir polemizuojančio su numanomu pašnekovu) formą. Todėl jūsų dėmesiui – teatro ir kino kritikės J. Visockaitės skvarbus ir priekabus pasižvalgymas po nūdienę lietuvių prozą. Tikiuosi, bus daugiau.

Virginija Cibarauskė

Tomas Vaiseta. „Ch.“

Paėmiau iš tavęs romaną „Ch.“, kurio, matau, perskaitei su pieštuku apie 90 puslapių, ir įveikiau iki galo! Maža to, neigiu savo ankstesnę nuomonę apie rašytoją Tomą Vaisetą, kuris man, kai skaičiau jo akademinį triūsą „Vasarnamis“ ir klišinius prozinius „gūdaus sovietmečio“ įvaizdinimus, neįtiko – pamaniau: štai dar vienas paklusnus berniukas, laiko patarnautojas. Dabar viskas atvirkščiai.

 

Tomas Vaiseta. „Ch.“. Dailininkas Zigmantas. Butautis. – V.: „Baltos lankos“, 2021.

 

Apie „Ch.“, pervertę knygą ar perskaitę visaip kalbės, ji jau tapo madinga, apie ją šneka snobai, ir tai puiku. Laikau „Ch.“ užtvanka iš leidyklų plūstančiam beletristikos tvanui – kita tokia užtvanka, cha, cha, tikiuosi, taps popieriaus ir kt. brangimas. Daug pašauktųjų, mažai išrinktųjų. Ištvirkome ir užmiršome, kad ne visi gali baletą šokti, ne visi sugeba smuiką virpinti. Ir net ne visi gali viens du nufilmuotus vaizdus į kiną sumontuoti.

Tomo knygoje, maždaug per vidurį, vienas skyrius parašytas vien nuoga tiesiogine kalba (mintimi). Na, toks techninis trukdis skaitytojo smegenims, jau prisiderinusioms prie Tomo-Šarlio (Charles’io) takaus mintijimo. Skyrius baigtas, ir autorius vėl grįžta atgal. Dar pagimnastikuokim, o jei ką, jei jau labai smingat, pamėginkit skaityti garsiai, kaip siūlė viena recenzentė, arba, kaip aš, labai greitu tempu. Paieškokim naujų formų! Nūnai praradus turinius jos turėtų pagelbėti, pakutenti.

Autorius išdrįsta rašyti apie teatrą ir kates. Jam pavyksta – bent jau šitai aš iš savo, teatralės ir vienos katės sugyventinės, pozicijų galiu patvirtinti. Už teatrinio pogrindžio ir jo pusgyvių efemeriškų veikėjų atspaudus (kažkas panašaus į rež. Gintarą Varną) rašytojas vertas teatrinio kryžiaus. Jo „spektaklis“ (beje, labai vizualus), artėdamas ir nepriartėdamas prie savo „viršuždavinio“, nestabčioja, yra negailestingas, be prošvaistės (va dėl jos, nors mažytės, galėjote, Tomai, pasistengti – juk Šarlis nuostabus, retas žmogus). Tačiau net jeigu šis keistas kūrinys nepasiekia kažin kokio „virš“, nesvarbu. Procesas užsikūręs. Kaip kažin kas sakė, repeticija – mano meilė.

Nesakau, kad Tomas – genijus. Hm, kažkas tarp Andriaus Jakučiūno ir Kristinos Sabaliauskaitės. Pernelyg platu?

Greta Dirmauskaitė. „Pãžeme“

Už Gretos Dirmauskaitės pirmąjį romaną „Pãžeme“ viename iš knygų konkursų balsuoja daugiausia skaitytojų – ir ką gi tai reiškia? Visi puola prie šio romano ir neatsitraukdami, springdami iš džiaugsmo, atpažįstamumo skaito. Skaitau ir aš – taip, maloniai slysta gomuriu. Na, tikrai ne taip, kaip Tomo nesakysiu kas...

Žinoma, aš, kaip užkietėjusi redaktorė, pirmame puslapyje tuoj braukčiau „savo mažomis geišiškomis kojomis (?) ji bėga į kabinetą“; be to, panele Greta, argi skaudantį dantį dera užpilti rūgščiu ar saldžiu vynu, o ne degtine? Bet va tas vaikino ir merginos dia­logas automobilyje neblogas:

 

Greta Dirmauskaitė. „Pãžeme“. Dailininkai Tomas S. Butkus, Dalia Kavaliūnaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

– Nenorėsi nieko? – neatsitiktinai parinkta būtent tokia sakinio formuluotė. Klausimas ir atsakymas viename. Kaip gerai priderintas sijonas, kuris tinka ir prie megztinio, ir prie marškinėlių. Su klaustuku arba tašku. Sakinių sandaros specialistas.

– Ne. (p. 10)

Apsiraminu po kokių 30-ies puslapių. Toliau skaitau įstrižai, kaip įpratusi. Kaip skaityčiau storą moterų žurnalą lėktuve ir į jį patogiai įdėtą nugludintą novelytę. Viskas aišku ir visai tas pats, ar perskaitysi 15 epizodų, ar vieną.

Susirandu norėdama pasitvirtinti Renatos Šerelytės kritišką „Pãžemės“ recenziją ir pasirašau po kiekviena šios išskirtinės, daug skaitančios rašytojos ir kritikės pastraipa. Kita vertus, ta jos mesta lazda „raiška ir prasmė – skirtingi poliai“ ima ir atsisuka kitu galu, tiksliau, atskrieja bumerangu: Renatos prozoje – skirtingi, ir ką gi?..

Kęstutis Šapoka. „Sakmė apie Juozą“

Nors tu prieštarausi tokiai lytinei gradacijai, bet man Gretos selfinė knygelė yra grynai moteriška, o Kęstučio vadinamoji antiutopija „Sakmė apie Juozą“ – grynai vyriška (o va Tomas gerai išlaiko „biseksualumą“ – raciją ir emociją). Kadangi rašo menotyros daktaras, visur reklamuojama distopinė gelmė, tarmių ir žargono, žemos ir aukštos kultūrų susiliejimas... O kas bus, jei aš šio aktualaus romano apie pandemiją autorių – perėmusi jo chuliganišką manierą – imsiu ir pavadinsiu literatūriniu antivakseriu? Nes neįžiūrėjau jokio susiliejimo, nebent tik pasižvengimo komediją „Šeimų maršo“ dalyviams.

 

Kęstutis Šapoka. „Sakmė apie Juozą“. Dailininkė ir koliažo autorė Daiva Visockytė. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

Susidėliojo žmogus pasjansą iš žiniasklaidos, atsirėmė alkūne į Feliksą Dzeržinskį ir Juozą Baltušį, praskiedė futbolu ir važinėjimusi sostinės gatvėmis. Nuobodu. Ak, tik pasikaustę literatūroje supras ir persijungs: išsliūkino – nukėblino – klibino – pėžino... Tiesa, vienoje vietoje ir aš juokiausi – ten, kur Juozas su policininku net per keturis ilgus puslapius šnekasi:

– Kodėl pasšalinote iš krantinavimo vietos?! (...) Plti Jozas, jūs sutinkate išeiti į gatvę?.. Ar supratote? Ar teigiate, kad viską supratote?

(...)

– Teigiu, taip, – sumykė Juozas, ir policininkas atjungė ryšį. (p. 234–236)

Šiaip jau gerbiu Kęstutį, kaip nuoseklų opozicionierių. Pati save tokią įsivaizduoju. Štai kaip šauniai (ir dirbtinai) jis stato į vieną gretą J. Baltušį (ar ankstesnėje „Pušyje...“ – Justiną Marcinkevičių), ir, sakysim, Bernardą Brazdžionį... Už Kęstučio gyvenimo lango, o ir dūšioje – laukinis kapitalizmas, tačiau pagaliau ir tu pats, mielasis, esi priverstas prie jo prisidėti, kurpti paklausią lektūrą.

Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“

Pridedam dar „Šaltienos bistro“ – knygą, įtikusią net profesionalėms iš Instituto. Autorė rašo: „esu aukštos klasės vidutinybė...“ (p. 6), „mano nuotaika mainėsi kaip paauglio gaktos plaukai...“ (p. 16) Oi, ne, pasirodo, romane veikia ir toliau veiks (ir kalbės) vaikinas mėsininkas. Bet nerankiosiu ir necituosiu knygą pirmuoju vyriškos lyties asmeniu parašiusios kūrybinės transeksualės. Hm, šiuo atžvilgiu nesu tinkamai išsiauk­lėjusi. Dargi prisipažinsiu nusidėjusi: kai dirbau vyr. red. ir vertinau tekstus, po pirmų eilučių lengva ranka atmesdavau vyriškos lyties protagonistą gimdančią autorę. Ir galiausiai būdavau teisi. Be to, pastebėjau, kad vyrai rašytojai taip nesielgia.

 

Ieva Dumbrytė. „Šaltienos bistro“. Dailininkė Lina Sasnauskaitė, viršelyje panaudotas Medos Norbutaitės kūrinys „Mėlynas kraujas“. – V.: „Kitos knygos“, 2021.

 

Keista, kodėl šioje knygoje šaltienos negalėjo virti Ji? Reikėjo žiauresnės distancijos?

Betgi puolu inertiškai, ne visai pagrįstai. Taip, šios mūsų Ievos literatūrinio debiuto lygis aukštas. Ji gali mėginti lygiuotis net su Tomu. Šias knygas galima net į lentyną pastatyti šalia – jos gerai surežisuotos ir suvaidintos.

Norbertas Černiauskas. „Paskutinė Lietuvos vasara. 1940“

Bet didžiausias 2021-2022 m. literatūros įvykis man – ir ne tik man, kiek žinau, – atidarytas naujos konstrukcijos langas į 1940-uosius. Ir žinai, negaliu sakyti, kad „Paskutinė Lietuvos vasara. 1940“ iki galo laikė mane prikausčiusi. Ne, skaitant darėsi pikta, kad istorikas / rašytojas to ir ano neįdėjo, kad vis nepasuka staigiau ir neužsiveda! Nepaduoda mat mums komikso, apseilintos istorijėlės, trafaretinės mokslinės istorijos. Nesulauksite, gerbiamieji. Va, jums apmatai, o dabar įsijunkite nuosavą vaizduotę.

Vengti išankstinio žinojimo! Trypčioti ant bedug­nės krašto ir vaizduoti, atleiskite, nekaltą šikantį katiną. Sunku autoriui buvo taip save apriboti. Bet, faktas, pasisekė.

 

Norbertas Černiauskas. „Paskutinė Lietuvos vasara. 1940“. Dailininkė Miglė Vasiliauskaitė. – V.: „Aukso žuvys“, 2021.

 

Ir kiek anų problemų susisieja su šiomis: abitu­rientai rašo tema „Kaimiečių gyvenimo bruožai mūsų beletristikoje“; vyksta pavardžių lietuvinimo akcija (Liandsbergis tapo Žemgaila, Utka – Uteniu, Gurevičius – Giriūnu, Kenstavičius – Kęsgaila); gydytojai nežino, pigesnius ar brangesnius vaistus išrašyti; valdantieji nežino, įteisinti skyrybas ar dar palaukti. O kaip visai atvirkščiai buvo mąstoma apie nūnai dievinamą art deco Kauną – nesusilaikau nepacitavusi iš „Naujosios Romuvos“: „Vilniaus architektūroje daug kur jaučiama aukštų dvasinių polėkių ir didingumo. Čia neturėtų persikelti ta dvasia, kuri iki šiol vyravo Kaune, nes ir Vilniuje pradėtų dygti architektūra, savo forma primenanti dėžes, skiriamas prekių transportui“ (p. 92).

Nuostabu, perskaitai ir net ramiau gyventi dabar, 2022-aisiais, pasidaro. Regis, autorius ir siekė optimistinės intonacijos, kuri, nepaisant visko, vyravo tarpukario ir 1940-ųjų Lietuvoje. Genialu, nes paprasta. Norbertas atsisako ir grožybinės literatūrinės, ir tradicinės visažinio istoriko autorystės, nekiša savo ilgo liežuvio. Nufotografuoju, o jūs jau patys sužiūrėkit, prisiminkit, pasitikrinkit. Todėl žmonės ir ieško knygynuose kažin kelinto tiražo.

Aš irgi radau kažką sau, tai, ko nesugebėjau išklausti iš mamos, 1940-ųjų merginos, kartą prasitarusios: „Taip bėgau nuo lenkų, kad pamečiau batelį...“ Gal kartu su Marija Alseikaite bėgo? Štai iš Marijos 1940-ųjų laiško: „Įdomūs dalykai dėjosi sekmadienį Katedroje. Giedojom lietuviškas giesmes, himną, o paskui šaukėme „Šalin Jalbrzykowskį (Vilniaus arkivyskupas, – red. past.)! (...) minia puolė prie jo namų (...). Kad staugėm, kad švilpėm, visais durų skambučiais skambinom, bet tas vargšas velnias bijojo įsileisti delegaciją“ (p. 88).

Kiti priešai, kiti sąjūdžiai, o Lietuva vis tiek stovi.

Jūratė Visockaitė – kino, teatro kritikė. Ilgametė kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė.