Jurgita Jasponytė. „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“. –
V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2024.

 

Prisipažinsiu: sunkiai įsijaučiu į tautosakišką poeziją. Studijų metais spėjau pajusti alergiją tekstams, kuriuose autoriai konstruoja sunkiasvorį tautinį dvasingumą ar imituoja dainas. Iki šiol folkloro sritį intuityviai suvokiu ne kaip natūralią, kasdienišką, o kaip ideologinę, kurią išmokstama skaityti schematiškai. Tačiau kokybiški tekstai gali atgaivinti stereotipų nuskriaustą sąmonę.

Stipri Jurgitos Jasponytės poezija švelnina mano skepsį. Folkloro sfera* ją paveikė ne kaip meninė įtaka, o todėl, kad yra asmeninės pasaulėžiūros dalis. Ši sfera jos tekstuose atsiveria be moralinio patriotinio svorio – tarsi „iš vidaus“, kaip aktualus, panteistiškas pasaulio matymo būdas ir asmeninė tapatybės problema. Iki šiol išleistose poetės knygose „Šaltupė“ (2014) ir „Vartai Auštrieji“ (2019) šie aspektai problemiškai sieti su vieta: subjektė „pasidalijusi“ tarp miesto ir kaimo, jai svarbi ne tik gimtoji aplinka. J. Jasponytės dosniai aprašomos Zarasų apylinkės nukelia į lyrinį mikrokosmą. Tai – saugi pilnatvės erd­vė: patiriami visi metų sezonai, nyksta laiko ribos, o tautosakiškumas ir papročiai atrodo iš tikrųjų prigimtiniai. Eilėraščiuose apie Vilnių poetė pasirodo itin gerai pažįstanti miesto užkaborius ir sugeba niuansuotai atskleisti jų unikalumą.

J. Jasponytės eilėraščiuose asmeninės patirtys neprieštarauja archetipinėms, sava atmintis – kolektyvinei, nes jas palaiko tradiciniai svertai – giminės šaknys ir šeima, peizažo galia, gimtosios ir mieste susikurtų namų erdvės. Šia prasme J. Jasponytės poezijoje pastebimas dualumas užprogramuotas nuspėjamo tradicijos ir šiuolaikybės konflikto. Tačiau konfliktas sprendžiamas kūrybiškai: poetė rašo ne ieškodama atsakymų, bet grynindama žinojimą, kad įmanoma būti skirtingose plotmėse. Jos kūryboje egzistuoja tiek miestas ir kaimas, tiek gentinis pojūtis ir santuoka, tiek mitinis laikas ir šiandiena. Toks poezijos turinys fiksuoja ne paieškas, bet žinojimą, o tai, mano supratimu, yra brandžios poezijos požymis.

Naujausia eilėraščių knyga „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ sudaryta kaip brendimo istorija: nuo pirmųjų prisiminimų apie bobulės audimų raštus iki karo išprovokuotų žmogaus mirtingumo apmąstymų; nuo to, kuris susilieja su aplinka, klausosi jos kalbos, iki aiškaus „aš“, kuris stiprėja grįžus į miestą; nuo bendruomeninės kultūros pereinama prie privačios šeimos terpės. Pagal datas po tekstais (daugelis jų datuoti) galima spręsti, kad didžioji dalis jų sukurti karantino metu atsitraukus į provinciją, ir tik nedidelę knygos dalį sudaro tekstai (tarp jų – ir knygai pavadinimą suteikęs „Tam tikroj vietoj“), rašyti prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą. Žinios apie karą keičia įsitikinimus apie žmogaus gyvybės vertę ir skatina ją iš naujo apmąstyti. Todėl esu linkusi manyti, kad vadinamieji karo laiko eilėraščiai suteikia svarbų, netikėtą postūmį J. Jasponytės poezijai. Tai svarbu, nes pirmomis knygomis poetė spėjo deklaruoti, kad daug ką vertina abstrakčiai kaip natūralius gyvybės dėsnius, tad ir sukrėtimai buvo ganėtinai apibendrinti. Konkrečios destruktyvios galios įsiveržimas šiek tiek koreguoja bendrą žinojimą: stabilumą išlaiko tik gamtos, ne sociumo sritis. J. Jasponytės poezijoje moralė tampa aiškiau suvokiama. Tad „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ vertingai praplečia jau nuspėjamą poezijos problemų lauką ir leidžia toliau gilintis į kūrybos principus.

Vienas iš jų – folkloru poetė naudojasi ne kaip schematišku „paruoštuku“, jis – pasaulėžiūros pagrindas, paremiantis suasmenintą poeziją. Tai puikiai perteikia poetės pamėgtos įvairaus lygio sąsajos su dainavimu kaip prasmingu buvimu ir dainos turiniu, užšifravusiu pasaulio tvarkos mikromodelį. Visose J. Jasponytės knygose yra eilėraščių, kurių įžangose pateikiamas liaudies dainos motyvas (dažnai perduodamas jaunai kartai), nors eilėraščio turinys gali būti nesiejamas tiesiogiai su daina. Perimami esminiai principai, pvz., „Pasaulis išdainuojamas atsiranda: // ir tampu tos šalies šiaure / čia ir upės tamsesnės / ir lietūs / susigerti nespėjantys / šąla (…) / sužvejota esu – // dainuoju“ (p. 14). Cituotame tekste įprasminama sena tiesa, kad žmogus, su atsidavimu giedantis sutartinę, drauge išdainuoja ir savo gyvenimą. J. Jasponytė „dainoje“ pabrėžia ne taurų vertybiškumą ir schemas, o leidžia girdėti dainuojančio balsą ir individualų vidinio gyvenimo turinį. Man šis principas simpatiškas, nes tapatumas parodomas nestilizuojant kito žanro. Taip pat išvengta kitų poetų kūryboje pastebimos inercijos autobiografinį turinį saugiai sieti su suvokėjams gerai pažįstamu kultūros / paveldo kontekstu. Dažnai tai reiškia, kad suvokimą veikia numanomas vertybinis santykis. Poetė išlaiko pagarbų balansą. Jos tekstuose pasaulėžiūros motyvai nelemia konservatyvios saviraiškos formos.

J. Jasponytės poezijos turinys įgarsinamas lyriškai, spalviškai sužadintais vaizdais. Jų konkretumas subjektei asmeniškai aktualus (tapybiškas krago skrydis, bobulės žodžiai, pirties motyvai ir t. t.), bet visiems įvaizdžiams būdingas apgalvotas prasminis krūvis, dėl kurio jie lengvai transformuojami į įvaizdžius ir simbolius. Tarkime, minėta daina siejasi su fiziniu nėrimu į vandenį, o vanduo – su amžinybe, kitame kontekste – su įsčių vandenimis. Lyriški gamtos dėsniai veikia asmeninės filosofijos srityje kaip integrali, kūrybiškai artikuliuota jos dalis. Tai įdomu, nes J. Jasponytės poezijoje folkloriniai dėsniai numanomi (ypač reiškinių vertinimas harmoniško amžino gyvybės ciklo požiūriu). Tačiau skaitant atskirus tekstus nuspėjamumo nesijaučia: jie akivaizdūs tik iš visumos, o atskiruose eilėraščiuose kiekvieną kartą konkretinami vis kitaip.

Ko gero, apgaulingiausia J. Jasponytės poezijoje – subjektės kaip tarpininkės, suvokiančios save tarsi jungtį, savivoka. Ši subjektė renkasi save išreikšti per komunikaciją su kitais pavidalais, funkcijomis: yra stebinti praeivė, kalba per kitus kaip gyvybės laidininkė moteris ir motina („mano promotės / kas dabar žino / kurios kūną esu dėvėjusi“, p. 63); harmoningai susilieja su aplinka („aš salutė laukai aš stirnelė“, p. 17); renkasi būti šuke, per kurią gali kiti žiūrėti (eil. „Perregima“). Atrodytų, nusiasmeninama dėl kito, todėl tokią poetės pasirinktą perspektyvą kyla pagunda sieti su silpnumu. Vis dėlto tarpininkės savivoka J. Jasponytės poezijoje itin įvairiapusiškai išplėtota, kalbėjimas per visumą arba visumos dalies balsu veikiau ją išlaisvina. Bene geriausiai tai atskleidžia karo laiko eilėraščiai, kuriuose iš principo pozityvus, siekiantis harmonijos pasaulėvaizdis susiduria su kliūtimis ir ima veikti meditatyviai: dviejų dalių eilėraštyje „Ir viskas“ mirties kaip nutrūkusio kvėpavimo gija aktualizuojama tarsi karo pasekmė, leidusi suvokti, kas yra gyvybė mirties akivaizdoje, ir toji gija paradoksaliai susiejama su asmeniška gimdymo patirtimi, kuri suteikia kitam gyvybę, bet nemoko priimti nebūties. Tai, kad turima patirtis aktualizuojama (poetė naudojasi įsisąmonintu žinojimu), stiprina jos tekstus.

Dėsninga, kad viena pagrindinių J. Jasponytės poezijos priemonių – ritmas. Kaip ir folkloro sferai būdingos kartotės, ritmas rinkinyje „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ veikia panašiai lyg metafora. Chalato su šunelių ornamentu motyvas per panašų skambesį asociatyviai siejasi su krautuve Šunelės kaime (eil. „Gražutės“), kiek sudėtingesnė – lietaus ir savigraužos būsenos asociacija su šuns kaukimu ir įkandimu (eil. „Lynoja“). Prasminiai ryšiai susieja skirtingus dalykus, iš to randasi netikėtų dėsningumų ne tik tekste, bet ir tarp tekstų (pvz., kalbasi skirtingų generacijų balsai). Šį ritmą apibrėžia jau minėtas amžino gyvybės rato principas. Gebėjimą tai subtiliai atskleisti per kalbą laikau išlavintos poetinės klausos požymiu.

J. Jasponytės poezijoje kalba pabrėžiamų sąskambių automatizmo nedaug, dažniausiai tai – turinio kūrimo priemonė. Įžvelgdama ryšius, poetė nepraranda kritinės nuovokos ir juos verčia į transformacijų grandinę. Pvz., į eilutes „Jėzus Marija dramblys / kupolai cerkvės namai / plastmasinė gėlė nenuvys / kolonėlės vanduo neišseks – / amžinai“ („Natiurmortas ant palangės Jaroševičiaus g.“, p. 79) ta pačia intonacija į miesto elementų lygiagretę ritmingai įsiterpia ir egzotinis dramblys. Pakeliui pamatyta dalelė iš karto reikšmingai suardo sakralinį skurdaus Vilniaus Naujininkų rajono peizažą, gėlė ir kolonėlė konkretina skirtingiems laikotarpiams priklausančius artefaktus ir atkreipia dėmesį į konkrečios vietos kaitą. Tekste viskas pateikiama lygiavertiškai: kasdieniški daiktai drauge su sakraliniais objektais kaip visuma „perkeliami“ į meno kūrinio amžinybę (virsta natiurmortu). Ritmo kuriamos sąsajos poetės eilėraščiuose intriguoja, nes skatina pažinti už vaizdinių slypinčias dramas ir užpildyti tarpus istorijomis. Panašiai veikia geros, daug aprėpiančios metaforos: netikėtumu jos prailgina suvokimo kelią, o ne bando jį sutrumpinti ar paaiškinti schematiškai.

Tačiau ar tikrai J. Jasponytės poezijoje, kuri linkusi daug kur įžvelgti ritmą ir darną, nelikę hierarchijų? Tuo abejoti skatina knygos „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ pavadinime įterptas harmonijos suardymas. Eilėraštyje „Tam tikroj vietoj“ ši eilutė įrašyta be neiginio, tad reikšmė paliekama atvira ir adresuojama skaitytojui. J. Jasponytės tekstuose gausu nedidelių neatitikimų, tikslinimų: pvz., paminėtas „Zarasų kraštas“ jau ne „Tarybinė žemė“ (eil. „Litera“). Užuot patogiai cenzūravusi, poetė nebijo santūriai pabrėžti sovietinių objektų sovietiškumo. Tokie ženk­lai padeda lanksčiau braižyti blogio ir gėrio, asmeniško tikrumo ir kolektyvinės vaizduotės ribas, kurios tekstus išveda iš saugios zonos. Jas peržengdama poetė leidžia pastebėti, kad harmonizuoti nereiškia nusigludinti iki taurumo – čia svarbus šiurkštumas („aš į maršką papuolęs akuotas“, p. 17; „šalną prisiūtų – / mane“, p. 18). Tai ypač būdinga tekstams, skirtiems vyrui poetui ir vertėjui Mariui Burokui, kuriuose referuojama į jo išpažintinių intonacijų turinčius tekstus, siekiama būti kartu ir per skirtumus. Šią nuostatą laikau knygos „Visata atsisėda netinkamoje vietoje“ įtampos žiedu. Skyrius „Gysla: po žeme – vanduo / po oda – kraujas“, rašytas po 2022-ųjų, tik patvirtina, kad įtampos kūrybai – būtinos: J. Jasponytė grąžina iš bendrų tiesų srities prie stiprinančio ritmo, būdingo tiek suvokimui, tiek gyvybės dėsniams.

* Nenorėdama supainioti skirtingų sričių (baltų pasaulėžiūros, mitopoetikos, tautosakos, tradicijos), aptardama renkuosi tokį skėtinį įvardijimą.