Daujotytė V. LAISVOJO MĄSTYMO PROPERŠOS. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

Atsivertusi naująją V. Daujotytės knygą „Laisvojo mąstymo properšos“, tuoj pat susiduriu su tuo, ką G. Radvilavičiūtė buvo pavadinusi „teksto trauka“: pratarmėje beveik nepastebimai nuo orų prognozės Debesuota, su pragiedruliais pereinama prie literatūros, Vaižganto „Pragiedrulių“ ar S. Gedos gyvavaizdžių, Česlavo Milošo kristalizacijos, Boriso Pasternako poezijos... O nuo teksto linkstama prie žodžio, kalbos traukos: properša nuo širdperšos ne taip toli – juk kai peršti, širdis yra tarsi sutrūkinėjusi. Tokios būtų esminės V. Daujotytės knygos gairės: tai ir kasdienybės įžvalgos, ir ekskursai į literatūrą, ir netikėtos kalbos atvertys – gyvas santykis su žodžio daryba, prasminių sąsajų tarp bendrašaknių žodžių ieškojimas.
Knyga labai asmeniška – šmėžteli vaikystės prisiminimų nuotrupos (Užgirių kaimas, babūnėlė...), kurios dėliojamos tarsi atsitiktinai, bet tuoj pat natūraliai apgaubiamos kultūros lauko, gal netgi iš jo ir išauga: „jei sąmonės didžioji dalis yra užimta literatūros, jos svarstymų ar tiesiog nepertraukiamo buvimo mąstymo-jutimo zonose, tikėtina, kad ir laisvojo mąstymo kalbinėse išsklaidose ji išliks, gal net svarbiausioje vietoje, tik be įsipareigojimų metodams, analizėms“ (p. 14). Į akademinę analizę, kurioje tiriant tekstus reikalaujama įrankių, V. Daujotytė žvelgia su šiokia tokia ironija: „Kaip sunkūs traktoriai, ypač vėlyvą rudenį, suardo žemę, taip sunkus įrankizmas suplūkia ir literatūros tekstą“ (p. 76). Prisipažinsiu, patinka man šis požiūris, juk suplūktas literatūrologinis tekstas yra aiškus, bet beveidis. Akademinis stilius neparodo, kieno rašytas yra tekstas. Žmogus lieka anapus, atpažįstamas nebent kaip tam tikros srities tyrėjas. Ne menininkas. O V. Daujotytės stiliaus neįmanoma neatpažinti. Jis daujotytiškas. Čia svarbus ne tik kalbėjimas, bet ir pauzės – tarsi properšos minčiai skleistis toliau. Tokie pamąstymai apie literatūrą tik iš pirmo žvilgsnio atrodo išsklidę, nes nevaržomi akademinio stiliaus, tačiau paradoksaliai viename fragmente ar sakinyje minčių susitelkia tiek, jog jų užtektų ištisai studijai. Įžvelgčiau čia ir tam tikrą flirtą su skaitytoju: jam nebus leista likti pasyviam, teks nuolat klausti – „O kaip tai yra man? mano paties patirtyje?“ V. Daujotytės siekiamybė – gyvas, aktyvinantis sąmonę skaitančiojo santykis su tekstu tikintis, jog skaitytojas pajėgus iššifruoti užuominas, pratęsti punktyrines linijas, o tai gali padaryti tik kūrybinga sąmonė, kuri „daugina tikrovės galimybes, plečia jas, gilina, atveria“ (p. 107). Net analizuojant poeziją prieinama iki beveik mistinio būties kamertono principo: „Būties kamertonas – viena sąmonė susiderina pagal kitą, artimą, pasirinktą. Tokia yra būties muzika“ („Apie Ramutę Skučaitę“, p. 104). Tikima, jog kūrybinga sąmonė yra transcendentali ta prasme, kad peržengiamos atskirojo aš ribos. O jei ribų nebelieka, veikiausiai įmanomas ir susikalbėjimas, supratimas „iš pusės žodžio“. Tačiau ar tikrai susikalbama? Rašant asociatyviai, kyla pavojus, kad kai kurie pamąstymai taip ir liks pernelyg migloti, nes, pripažinkime, tokios patirties, kokią yra sukaupusi profesorė, mes neturime ir kažin ar kada turėsime: jos intelektualinio susidomėjimo laukas labai platus, nuo gerai žinomų lietuvių literatūros klasikų (A. Baranauskas, Maironis, Žemaitė, J. Avyžius, S. Nėris, J. Vaičiūnaitė, Just. Marcinkevičius...), šiandien kuriančių rašytojų (D. Kajokas, D. Kalinauskaitė...), dailininkų (M. Vilutis, J. Gasiūnas...), iškilių kultūros asmenybių (M. K. Čiurlionis, Č. Milošas...) iki filosofų ir literatūros teoretikų (pradedant A. Šliogeriu, baigiant M. Merleau-Ponty ar J. Derrida)... Visus suminėti sunku, tad asmenvardžių rodyklė knygos pabaigoje – išmintingas sprendimas. Pasvarstymai apie juos susiliečia, sukimba (M. Merleau-Ponty studija „Akis ir dvasia“ ir M. Vilučio straipsnis „Abejotinos tiesos“, S. Nėries eilėraštis „Savęs aš gailiuos“ ir Clarissos Pinkolos Estés studija „Bėgančios su vilkais“) ir vėl išsiskiria, šakojasi į teksto „deltas“. Asociatyvus „laisvasis kalbėjimas“ pradeda darytis hermetiškas, savistabus ir savipakankamas. Autorės valia įsuktas hermeneutinis ratas, suteikiantis interpretacijos galimybę, tampa perpetuum mobile, gaminančiu prasmes skaitytojui, tačiau galbūt kartais vis dėlto būtų buvę pravartu pažvelgti į parašytą tekstą svetimomis akimis: ar tai, kas čia parašyta, iš tiesų suvokiama, ar ne per daug elipsių palikta? O gal atvirkščiai – paduota kaip nekvestionuojama maksima, pavyzdžiui, „Meno kalba universali“ (p. 44). Taip ir norisi perklausti – ar visada? Galbūt taip atrodo tik tiems, kuriems gyvenimas ir menas ar jo refleksijos bent šiek tiek persidengia... Tuomet ir kalbos takumas, anot V. Daujotytės, „kalbinių takų radimasis sąmonės brūzgynuose“ reiškia – praeisi. Arba prasibrausi.
Vertingiausias knygos aspektas, mano akimis, būtų ne pasvarstymai apie kūrybą apskritai, bet pastangos aktualizuoti svarbias datas, susietas su iškiliomis asmenybėmis. Ne taip jau paprasta jas priartinti –­ neužtenka paskelbti metų Č. Milošo, M. K. Čiurlionio, Maironio metais ir juos iškilmingai pažymėti renginių banga ar poezijos užsklandėlėmis per LTV. V. Daujotytės kalbėjimas apie šiuos žmones –­ natūralus, išlaikant pagarbią distanciją, įvertinant jų indėlį į kultūrą. Rodos, tiek visko pasakyta, atradimų nepadarysi, bet ima ir užgniaužia kvapą skaitant tokius štai apibendrinimus: „Žmonių kalnai (Maironis sumini visus Lietuvos kalnus) ir žmonių ežerai bei upės (Maironio poe­zijoje teka visos didžiosios Lietuvos upės –­ Nuo Ventos iki Nemuno [...] Vandenų kalbą reikia suprasti, kad galima būtų ištarti: Nebeužtvenksi upės bėgimo“ (p. 182). Tai – apie Maironio hidronimiką... Kitame tekste atrandi genius loci: išskirtines galias turinčias vietas – Gedimino kalną Vilniuje ir Birutės kalną Palangoje. Kalnai Maironiui, anot V. Daujotytės, tokie pat būtini kaip ir vandenys: „Maironis suformuoja rytų ir vakarų, vakarų ir rytų liniją, kaip upių, tekančių iš rytų į vakarus, į marias. Kaip tik nujaučiamo baltų genčių sąmonės kelio“ (p. 185). Nejučia patenki į tą V. Daujotytės regimą Maironio pasaulį ir pajunti pasididžiavimą. Jis priartėja, pritrauktas autorės sąmonės judesio: „Sąmonės rakursas ir artimas, ir skirtingas. Artimas tuo, kad sutelkiamas ir atskleidžiamas sąmonės lygis, galimybė matyti. Mąstyti matant, matyti mąstant. Žvilgsniu į Vilnių, į jo miegą, veikia istorijai, Tėvynei įsipareigojusi sąmonė“ (p. 185). Tenka pripažinti, jog aptikus tokią mintį suveikia tas mistinis „būties kamertonas“ – atskamba įsipareigojimas Tėvynei, genties kraujo balsas, nustelbtas postmodernaus pasaulio šurmulio. Taip V. Daujotytės tekstas per kultūrinį paveldą solidarizuoja. Tokia yra tikroji žodžio paskirtis. Ne skirti, o vienyti. Net tuomet, kai keliamas klausimas, kaip Just. Marcinkevičiaus atveju: „Ar nėra taip, kad kalbame apie Justino Marcinkevičiaus reikšmę, o ne apie poeziją? [...] Ar „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“ nėra tik oficialiosios retorikos, publicistinio šalčio atbukintos sąmonės glostymas? Glostymas, ne poezija. Tų „ar“ gali būti priminėta daug. Ir jie nieko nekeičia. Bet kuriame poeto veiksme neatšaukiamai dalyvauja poezija“ (p. 219). Poezija lieka poezija, socialinis angažuotumas – tik vienas jos aspektų, o ne silpnumo požymis.   
V. Daujotytės mintis nuo tekstų, kuriuos priimta vadinti literatūros kūriniais, dažnai krypsta ir į paribius, kai užrašų knygelėse šalia svarbių datų, priminimų, adresų išsirašoma citata ar spontaniškai kilusi mintis („Kodėl traukia užsirašyti“). Veikiausiai dabarties pasaulyje, kai literatūra vis labiau linksta į esė galbūt netgi romano sąskaita, tokios užrašų knygelės tampa nebe paraliteratūra, papildančia, paaiškinančia kūrybą, bet – literatūra, kad ir fragmentuota. Birutės Baltrušaitytės užrašai, Vytauto Kubiliaus dienoraščiai, Kazio Grigo laiškai ar... pačios „Laisvojo mąstymo properšos“, sudurstytos iš to, kas iškyla tarp darbų, įsipareigojimų ir rašoma fragmentiškai, dienoraštine maniera, sentencijomis, kad „gyvenime visa, kas reikšminga, įvyksta savaime“ (p. 113). Prie tokios knygos skaitytojui padirbėti teks nemažai, nepaisant jos ištarmių skaidrumo. Prasmių joje daugiau nei įmanoma aprėpti vieno perskaitymo gestu. Jos skleidžiasi palengva.