Neringa Mikalauskienė. Išrašyti poezijos receptą

Žvirinskis T. UŽRAŠAI ANT RECEPTŲ. – Kaunas: Kitos knygos, 2014.

Φαρμακσν –­ senosios graikų kalbos žodis, reiškiantis ir vaistą, ir nuodą. „Poezija –­ tai psichotropinis vaistas", –­­ teigia eilėraščių rinkinio „Užrašai ant receptų" autorius Tadas Žvirinskis. Ar reikia šiam vaistui recepto? Gydytojo instrukcijos, kokiais kie­kiais vartoti? Ar turi šį receptą išrašyti pats autorius? Kuo gresia perdozavimas? Ir ar išvis reikia žmogui tapti skaitytoju? Be abejo – jei tik esi pasiryžęs rizikuoti ir akis į akį susitikti su šiame rinkinyje transformuota kasdienybe", – beveik taip parašyta ant knygos nugarėlės. Skaičiau ją dar tik sudarytą, maketo pavidalu, kai autorius paprašė parašyti anotaciją. Šiek tiek patrumpinta, ji ant tos nugarėlės ir nugulė. Beje, čia visai tiktų pacituoti ir vieną iš T. Žvirinskio eilėraščių:

Vargšė mano nugara, gyvenime mačiusi ne mažiau,
Nei aš pats. Jei ji būtų pilvas,
Glostyčiau ją kasdien,
Rūpestingai myluočiau grublėtą odą,
Įtrinčiau kvapiaisiais aliejais...
Nugara – geroji mano pusė, todėl ne bet kam išdrįstu ją
atsukti.
P. 55

Dabar jau nieko nepadarysi. Atsukta – skaitytojams. Lieka dar (kaip chirurgams) pasikapstyti po knygos vidurius ir atsakyti bent į dalį surašytų klausimų.

Ar reikia šiam vaistui recepto? Kiek žinau, parduodamas laisvai, tiek paprastuose, tiek interneto knygynuose. Tačiau skirtas suaugusiesiems: sudėtyje esama alkoholio ir sekso. Alkoholio tiek, kad kartais tenka iš pat ryto kaip mantrą kartoti: „Dieve: / Esu girtas. Esu girtas. Esu labai girtas" (p. 67). Arba konstatuoti: „Alkoholio ir mononatrio gliutamino rojuje / Pakimbu tarp cherubinų juodomis akimis, / Nes jų akių baltymai išsnigo mažutėlių džiaugsmui, / Palikdami mane karaliumi šioje neregių karalystėje" (p. 35). Seksas paprastai nevaržomas („Žvelgiu į tavo akis, jose nėra draudimo / Imti tave automobilyje, viešbuty, ant piliakalnio, / Bučiuoti, kur panorėsiu, kada panorėsiu", p. 13), atmintyje likęs kvapais („Kuriuos gėriau kadais pilna krūtine: / Kavos, cigarečių, vyno, cinamono, mėtų...", p. 21), sutraukiantis pasaulį iki „užpakalinės automobilio sėdynės" („Kojomis remi dangų", / Rankomis remiu „žemę". // Susitinkam kažkur per vidurį, / Duodami vienas kitam tai, / Ko tas – didysis pasaulis – mums nesugeba duoti.", p. 9). Tai – vyro žvilgsnis į tūkstančius veidų turinčią moterį kaip į geismo objektą, kurį pažinti leista tik per kūnų sąlytį:

Keista, bet neįžvelgiu tavo akyse
Leidimo pažinti tave ne per kūną –
Taip ir susitinkam – kaip ežeras ir pakrantė:

Lyg ir nuolat, lyg ir
Niekados.
P. 13

Eilėraščių subjektas myli. Dėl to abejonių nekyla. Ir kartu jis skausmingai suvokia, kad kito žmogaus (moters) siela nepažini. Kad dviejų žmonių ryšys – trapus, laikinas, praeinantis, o saugumo pojūtis – apgaulingas:

Mano tūkstančio veidų moteris
Yra miražas, nepasiekiamos laimės projekcija
Vienatvės dykumoje, nes dievui patinka pikti pokštai.
Jis tėra vaikas, kuriam aš sapnuojuos,
Ir toli gražu ne visada – kaip malonus personažas.
P. 23

T. Žvirinskio poezija kupina ironijos ir (personažo) saviironijos („Viskas yra susiję, nes Visatos entropija didėja, / Ir kiekviena mano išdulkinta moteris / Nešasi prisiminimus apie mane tik tol, / kol jos kažkas geriau neišdulkina. Einšteinas buvo kvailys", p. 39), jis rodo save netobulą ir senstantį, turintį prostatos problemų – nors norėtų save apgauti, kad naktį pabunda tiesiog „egzistencinio nerimo purtomas" (p. 41), bet vis dar geidžiantį („Pagyvenusio vyro pagundos", p. 58–59). Gyvenimo pusiaukelėje jis suvokia, jog pasaulis visai ne toks, kokį matė vaikystėje, kai dar tikėjo, kad „kupriai yra / Užsimaskavę angelai, / Nevykusiai slepiantys savo sparnus", p. 6). Dabar eilėraščių subjektas pats turi vaikų, kuriems yra atidus, dėmesingas, nesvarbu, kad tik savaitgaliais (galima spėti, kad yra išsiskyręs), kai pasiima iš „priplėkusio, merdinčio miesto" į parką („Jame kurkia varlės, / Čirškia žiogai ir čiulba sūnelis", p. 19). Jis pasirengęs atsakyti į keblius vaiko klausimus apie gyvenimą ir mirtį („Tėveli, kai tu mirsi, ar tave užkas?", p. 48) ir natūraliai priimti žaidimą, kuriame reikia mirti („Tai gal nemirk kol kas? / Kodėl? / Kai žaisim karą, aš tave nušausiu", p. 48).
Vienas gražiausių – eilėraštis „Tėveli, tu šiandien esi sniegena":

Kodėl, dukryte, ar tai – dėl raudono megztinio?
Ne, nes tavo plaukai balti tartum sniegas,
O akys – pilkos kaip ledas balutėj,
Pakeliui į darželį.

Dukryte, betgi sakei gi, kad esu tau kaip medis...
Taip, tėtuk, tu – sniegena-medis.
(...)
Todėl, dukryte, mano akys kartais
Įgauna žalią atspalvį.

O kas yra įgauna?

Čia – kaip gauna – tik gaunant turi skaudėti.
P. 43

Ryšys su vaiku nekvestionuojamas, tikras, net jei mylėtos moterys ištirpo praeityje ir atmintyje. Tėvo žvilgsnis į vaiką – šiek tiek sentimentalus, globojantis, padedantis augti. Esama didžiavimosi tėvyste, pasididžiavimo tuo, kad pratęsė giminę: „kažką vis dėlto moku" – „Ypač, jei tas – kažkas – / Prieštarauja savo seneliui" (p. 98), buvusiam uošviui.
Retsykiais tekstuose šmėsteli negimusios / mirusios sesers paveikslas:

Nežinojau, ar būčiau geras brolis
Savo negimusiai sesei,
Nežinojau, ką jautė tėvai,
Kad išgyvenau aš, ne ji.

Kartais sesuo prabildavo man per kitas:
„Tavo mintys kaip žiogai, brol."

Dabar sužinosiu.
P. 16

Riba, už kurios – nebūtis, vis artėja. Norisi šiek tiek pasiginčyti ir su amžininkų tekstais, kada geriau mirti: rudenį ar vasarą, ir aišku, kad vasarą, nes tada „žemė lengva ir gėlės pigios" (p. 25). Sakyčiau, netgi tas minėtasis saviironiškas žvilgsnis į save kaip į pagyvenusį vyrą, vis dar bandantį įrodyti, kad geidžia moterų ir nevaržomo sekso (kad ir prisiminimuose), nevengiantį alkoholio ir dūsaujantį dėl ištikusių pagirių, tėra kaukė, bandymas paslėpti kiekvienam mąstančiam ir giliai jaučiančiam žmogui būdingą egzistencinį nerimą ieškant gyvenimo prasmės:

Dievas yra išmintingas – tik jis vienas sugeba
Vienintelį pasaulio pabaigos mygtuką
Įdėti kiekvienam iš mūsų – tiesiai į širdį.
P. 38

Čia pats laikas grįžti prie pradžioje užduotų klausimų. Ar tokio vaisto įmanoma perdozuoti? Jei būčiau gydytoja, išrašyčiau receptą T. Žvirinskio knygą pirmiausia perskaityti vienu prisėdimu, kad susidarytumėte bendrą visumos vaizdą ir neapsigautumėte, atsivertę atsitiktinį atskirą tekstą, pavyzdžiui, p. 86 ar p. 100. Nes tuomet gali tekti gūžtelėti pečiais, sakykime, taip:

Kas gi čia yra, po velnių?
Kažkoks pribraukytas lapelis
Riebaluotais kraštais, susiglamžęs.
Teksto dėmė primena... falą.
P. 85

Tačiau, kaip sakoma, iš dainos posmo (kaip ir iš gyvenimo – patirčių) neišmesi. Sunku būtų įsivaizduoti T. Žvirinskio eilėraščių rinkinį be pikantiškų prieskonių. Būtų prėska, net jei ir giliamintiška. Dabar išlaikytas balansas. Ir jeigu eitumėte nuosekliai – nuo eilėraščio prie eilėraščio – kartu su tuo Dievui „ne visada maloniu" personažu atrastumėte ten ir įdomių filosofinių įžvalgų apie gimimą ir buvimą šiame pasaulyje, pamąstymų, kas sieja žmogų su žmogumi, kiek svarbūs jausmai, meilė moteriai / -ims, o kartu – ir labai konkretų, apčiuopiamą Vilnių nuo miegamųjų rajonų iki senamiesčio, kurio stogai aptūpti kuprotų angelų, o vingriomis gatvelėmis šlitiniuoja kunigaikštis Vildaugas. Kaip jau esu minėjusi ant knygos nugarėlės, „skaitymo malonumas ne visada baigiasi orgazmu, nes kartais užtenka tik šildančio, lengvo it voratinklis pojūčio, kad kažkur tarp medžių būta tos akimirkos, kai protas nuskaidrėja ir be psichotropinių vaistų". Perdozavimas negresia. Eilėraščių rinkinyje yra tiek, kad nespėji pajusti nei monotonijos, nei kokio nors kartojimosi (vieno kito silpnesnio, pvz. „ŠMC ir jo apylinkės", gal ir nepasigesčiau, bet tiek to...). Tekstai dažniausiai nerimuoti, bet esama ir paklūstančių rimo simetrijai – jie iš rinkinio visumos neiškrinta, neatrodo svetimkūniai. O kai visuma jau pamatyta, tuomet siūlau vartoti pagal poreikį, po keletą žirniukų, t. y. tai šen, tai ten paskaitinėjant. Formatas itin patogus nešiotis rankinėje ir išsitraukti, kai kas nors sunervina, pavyzdžiui, troleibuse, poliklinikoje ar kokio nors valdininko kabinete, ir iškilmingai, iškėlus pirštą dangop, pacituoti kad ir iš p. 94:

Kartais po ledu gali slėptis
Verdantis vanduo, nuplikysiantis
Pernelyg smalsų liežuvį.