Kas kartą, imantis recenzuoti kokį nors almanachą, tenka ieškoti jo prakalbinimo kodo: klausti savęs, kiek įmanoma (jei įmanoma) aptarti ten atsidūrusių skirtingų autorių tekstus ir ar įmanoma susidaryti nuomonę apie atskiro autoriaus kūrybą vos iš kelių jo tekstų. Sako, galima net iš vieno vienintelio eilėraščio (su sąlyga, kad jis iš visumos atrinktas kaip reprezentacinis...). Ką gi. Pažiūrėkime.
Atspirties tašku galėtų tapti šiųmečio Poetinio Druskininkų rudens tema „Kūrybos socialiniai kontekstai: poezija ir politika?“. Apie tai kalbėta ir penktadienio diskusijoje. Pirmojoje dalyje nuo minties, kodėl Platonas teigė, jog idealioje valstybėje poetų neturėtų būti (jie kuria idėjų atvaizdų atvaizdus – o tai yra klaidinimas...), pereita prie svarstymų apie kalbos vaidmenį: rašymas kuria nors ne pagrindine kalba (pvz.: airių, o ne anglų, baskų, o ne ispanų...) – jau yra tam tikras politinis aktas, tad kyla klausimas, ar poetas, rašantis didžiąja kalba, nesijaučia išduodantis savosios tapatybės? Antrojoje diskusijos dalyje svarstyta, kokią poziciją bendrame kūrybos lauke užima moterys kūrėjos? Ar jų tekstus galima vadinti vyriškos išraiškos kanono laužymu? Teigta, jog kūrinys yra arba geras, arba blogas, ir tai nepriklauso nuo to, kas jo autorius – vyras ar moteris. Tačiau ilgus amžius rašymas buvo vyrų privilegija, tad ir kūrybos vertinimo kriterijai susiformavo remiantis dominuojančia – vyrų – pasaulėvoka. Todėl gal nenuostabu, jog moterų kūryba dažnai atsiduria paribyje „kaip silpnesnė“, jei joje reprezentuojamos moters patirtys jungiasi su kalbos ir meninės formos eksperimentais – moterišku rašymu (šį terminą – écriture féminine – įvedė prancūzų autorė Hélène Cixous), grindžiamu prielaida, jog moterų kūryboje naudojamos meninės išraiškos priemonės yra tiesiogiai susijusios su jų lytimi.
Pirmiausia – apie tautinį identitetą, pasireiškiantį per kalbą. Poetinio Druskininkų rudens (ir jo almanacho) specifika –­ tarptautinis matmuo. Toks ryškus, kad šiemet almanache yra tik 5 lietuvių ir 18 užsieniečių autorių kūryba (atstovaujamos šalys ar regionai – Baltarusija, Baskija, Lenkija, Latvija, Rusija, Slovėnija, Malta, Islandija, Pakistanas, Ispanija, JAV, Airija, Didžioji Britanija, Estija, Šveicarija, Japonija, Brazilija). Eilėraščiai spausdinami originalo kalba su vertimu į lietuvių (o lietuvių autorių – į anglų) kalbą. Svarbu ir tai, jog per skaitymus išgirstamas pačių autorių balsas, tad turi progą pajusti tai, ko neperteiks joks vertimas –­ teksto intonaciją, dažnai nesuprantamos kalbos žodžių skambesį. Iš vertimo sprendžiame tik apie tai, kiek eilėraštyje esama tos šalies kultūrinio klodo, o kiek –­ universalaus pasaulio matymo (na gerai, galime ieškoti vyriškos pasaulėvokos ir moteriškos pasaulėjautos, jei jau diskusija buvo pakrypusi ta linkme).
Universalios pasaulėjautos šį kartą daugiau. Socialinio konteksto – sakykime, konkrečios šalies politinių realijų – nesijaučia. Poezija nėra socialiai angažuota. Galbūt galėtume teigti, jog autoritarinį Baltarusijos režimą atspindi Uladzimiero Arlou (vertė V. Dekšnys) eilėraštis „Laiškas kalėjimo viršininkui“, kur serijinis žudikas ir poetas vienodai pavojingi, o kalėjimo viršininko bibliotekoje surinktos meno maištininkų (Fransua Vijono, Oskaro Vaildo...) knygos, užsimenama apie egzekuciją, vykusią 1937-aisiais, ironizuojama, jog kalėjimas – tėvynė, o gal atvirkščiai – tėvynė yra kalėjimas?..
Gana aiškiai tragiškus nesenos istorijos įvykius per vyro (poeto, priversto tapti kareiviu?..) kreipimąsi į mergaitę perteikia maltietė Simone Inguanez (vertė J. Keleras): „ilgų baltų kryželių voros sutraiškė mano smegenis / vukovaras, dubrovnikas, mostaras, priština // galvojau poezija mirė – viskas mirė / atvažiuok į sarajevą, laikysiu tavo ranką / rašysi tyloje / ir vėjas tau pūs į veidą“ (p. 91). Tokios žiūros pasirinkimas aiškiai rodo pacifistinę autorės poziciją.
O iš pateiktos pakistaniečio Waqo Khwajos (vertė V. Stankus) kūrybos apie jo šalyje vykstančius neramumus nieko nesužinosi, tik apie gyvybės ir džiugesio šventę Basant, kuri rengiama žydint rapsų laukams ir visi rengiasi geltonai. Tačiau galbūt kontrastas ir išreiškia maištą prieš karinius ir religinius konfliktus? Ritualai, tradicija tampa pagrindinėmis atramomis, suteikiančiomis žmogui viltį, jog išliks, nes įrašytas į amžinąjį gamtos ciklą.
Basko Rikardo Arregi (vertė M. Burokas) tekstuose išmoningai įpinamas Europos kultūrinis paveldas, bet apie nuolatinį Baskijos siekį išlaikyti nuo Ispanijos autonomiją liudija nebent tai, jog kuriama baskų kalba. Airis Gabrielis Rosenstokas (vertė S. Paliulytė) daugiausia rašo airių kalba – siekdamas prisidėti prie jos išsaugojimo nuo sunykimo. Almanache įdėti vertimai iš anglų kalbos liudija gyvą poeto santykį su mitologija: minimi Liadhainės, Cuirithiro vardai, nors neišmanančiam be paaiškinimų sunku suprasti, kuo jie reikšmingi – plėtojama su gamtos gaivalais siejama meilės istorija, justi krikščionybės įtaka (o gal invazija?..), tačiau net nežinant jokių kontekstų galima gėrėtis estetiniu tekstų minimalizmu: „Ji – vėjai visi, / vidurys visų vandenų, // visa, kas juda, / ir kas ne // Ji – metų laikų kaita, / visi mėnesiai // Ji – diena ir naktis, naktis ir diena“ (p. 171).
Latvis Jānis Elsbergas (vertė E. Drungytė) šiek tiek remiasi latvių mitologija – primindamas mitinį Dauguvos atsiradimą, tačiau jo eilėraščiuose labiau atpažįstama budizmo filosofijos dvasia, tai – savotiška atspindžių poezija: „aš į upę žiūrėjau / aš atsispindėjau / atspindį mano / upė nunešė tolin“ (p. 53), vėlgi krinta į akis minimalizmo estetika: „Ežere rudens atspindys / ir įskrenda paukštis į jį“ (p. 55).
Iš visų almanacho autorių labiausiai išsiskyrė Juano Carloso Mestre’s (vertė J. Katkuvienė ir L. Katkus) poezija, kurios temų spektras platus: aprėpia ir protėvių kovą dėl išlikimo („Nedaug ką gali nuveikti žmogus su bado mintimis, / tik piešti žuvį vieškelio dulkėse, tik perplaukti jūrą ant medinio kryžiaus“, p. 125), nuo patoso pereinančią prie jautraus įsižiūrėjimo į kasdienybę („kalbėti apie nepriteklius kaip kaime kalbama / apie visokius mažmožius, kuriuos gali atsargiai suvyniot į skepetaitę“, p. 127), ir mėgavimąsi kaligrafiška tik fantazijose egzistuojančio raudono namo estetika („Gyvenu pasiklydęs tarp dviejų kraujo rožių: tos, kuri nuspalvina negandą nekantriu grožiu, ir tos, kuri nuspalvina aušrą eucharistine žvaigžde“, p. 131), ir užkalbėjimą primenantis pasakojimas apie gyvenimą paslaptingoje Cavalo Morto vietoje, kuri egzistuoja brazilų poeto Lédo Ivo eilėraštyje („Kitas rytas – žodžiai, ketinti ištarti tų, kurie niekad nesusitiko, bet vis dėlto mylėjo vienas kitą, kurie susikibę už parankių pasirodo vakaro vėjyje švęsti medžių gimtadienio ir rašo partitūras dviračio skambučiui“, p. 135).
Prisiminus diskusiją apie moterų kuriamos poezijos specifiką, galima būtų išskirti kelias autores: lenkę Justyną Bargielską (vertė V. Dekšnys), slovėnę Stanką Gand­levsky (vertė L. Masytė) ir jau minėtą maltietę Simone Inguanez. Pirmųjų dviejų autorių tekstai atitiktų tai, kas vadinama moterišku rašymu maištaujant prieš „silpnajai“ lyčiai primetamus stereotipus. J. Bargielskai svarbios universalios temos –­ meilė, mirtis, metafizinis nerimas, tačiau pats kalbėjimas labai specifinis: jis sušiauštas, mintis „kapojama“ į atskirus sakinius arba atvirkščiai – gretinami vienas kitam prieštaraujantys teiginiai: „kad niekas kitas taip kaip aš netroško būt laisvas / tavo pavidalu. Tiesiog turėjau / savo ribas“ (p. 45); „Karalienė-ugnis rašo laišką, sprukite žmonės ir automobiliai. / Turbūt pati geriausiai žinau, kas mane žemina“ (p. 45). Šalia jos – ir taip pat ryškiai išsiskiria –­ S. Hrastelj poezija. Autorė savaip „perrašo“ santykį su tėvais: eilėraščių veikėjos rankose – aštrus skalpelis, kuriuo raižomi tėvų kūnai tarsi gydant nuo negalių. Ji ir pati leidžiasi pjaustoma: „Prašau jų išpjauti man kelias juostas odos / nuo pėdų ligi pakaušio. Tėvas brėžia, mama pjauna. Labai mikli / mano mama“ (p. 73). Nuo jausmų –­ tiek fizinio, tiek dvasinio skausmo – atsiribojama. Pripažįstamas ir išreiškiamas tik negatyvumas: vaikystės baimės, pyktis, nerimas. Aiški pozicija, kas yra skaitymas: „knygas liečiu lyg aštrų peilį“ (p. 79). S. Inguanez švelnesnė: jos kalba niuansuota, taki kaip vanduo, eilėraščio pavadinimas pereina į teksto audinį: „IŠ TAVO RANKŲ AUGA NARCIZAS tau nes vanduo krenta ant tavo šešėlio / manęs nėra, pažiūrėk atidžiau – / ir tu manęs nepamatysi / nes manęs nėra, yra tik ta, kurią sukūrei iš manęs / sau // bandai prisirišt mane / saitas po saito“ (p. 81). Autorei svarbus vyro ir moters ryšys, pagrįstas priešybių vienybe, iš kurios kyla ir nesusikalbėjimas, ir troškimas būti kartu papildant vienas kitą, ir švelnus prieraišumas, matant mylimojoje dingusią motiną. Prie minėtų užsienio autorių moterų kūrybos tematiškai šlietųsi ir dviejų į almanachą įtrauktų lietuvių kūrėjų Sonatos Paliulytės ir Saros Poisson poezija. S. Paliulytės kalbinė tekstų raiška, deja, kiek skurdesnė, o S. Poisson išsiskiria tirštais potėpiais, pabrėžiant moters savastį: „Baikščios proto kilpelės, susigūžusios baltame dubenėlyje kaukolės kaulo. Tik iš pradžių tai erzina, tarsi kas netikėtai būtų atskleidęs slaptą moters gėlelę. Simetrijos nuojauta pagal prigimtį pramaišiui su nujaučiama begėdyste ir gėda“ (p. 158).      
Į almanachą įtrauktų kitų lietuvių autorių – Juliaus Kelero, Arūno Sprauniaus, Vytauto Stankaus – tekstai įdomūs visų pirma tuo, jog jų kūrybos braižas gana skirtingas: rodantis, kad Lietuvoje sugyvena įvairialypė tiek temomis, tiek išraiškos priemonėmis poezija. Švelnus, estetizuotas J. Kelero kalbėjimas apie vyšnios žydėjimą artimas japonės Maki Starfeld haiku (vertė V. Dumčius), V. Stankaus eilėraščiai nukreipti tiek į santykį su aplinka („mes“ ir „jie“ iš „Spártos“ galbūt galėtų būti netiesioginė užuomina į socialinį kontekstą), tiek į tarpusavio santykius („Prieš atsisveikinant“), tiek į žmogaus gyvenimo refleksijas („Stop kadrai“). A. Spraunius ironiškas nuo pradžios iki pabaigos, tikriausiai maištauja prieš vartojimo visuomenę, pasiduodančią žiniasklaidos ar reklamos įtaigai („ir kaukės labai / kruopščiai / pritvirtintos / melsvos skirtos / apsisaugoti nuo / pandeminio gripo“, p. 216).
Šiaip ar taip, reikia pripažinti, jog almanachas sudaro įspūdį, jog greta eina stiprūs tiek lietuvių, tiek užsienio kūrėjai – bent jau kartą per metus, suvienyti Poetinio Druskininkų rudens. Ne visi autoriai šioje recenzijoje buvo apžvelgti, tačiau tai nereiškia, kad liko nepastebėti, nes PDR almanacho specifika tokia, jog apie kiekvieną jame atsiradusį eilėraštį būtų galima parašyti išsamią analizę. O diskusijose girdėti balsai apie tai, kiek poezijoje esama socialinio konteksto, kultūrinių realijų ar identifikavimosi su tam tikra grupe, pasibaigus renginiams telieka tekstuose, kad prireikus būtų galima atsiversti ir pacituoti.