Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Tikrovė ir jos rekonstrukcijos Lietuvos vakarų pakrantės prozoje

Užrašydami tikrovę ne atkartojame ją, bet kuriame naują. Kitaip nė būti negalėtų, nes rašytojas konst­ruoja pasaulį iš kalbos ženklų, iš žodžių ir sakinių, kurie savaime numano vienokią ar kitokią paklaidą. Dar labiau tikrovė modifikuojasi skaitytojo suvokimo procese, todėl šioje apžvalgoje supažindindama su trimis naujomis Vakarų pakrantėje pasirodžiusiomis knygomis pristatau tik savąjį supratimą, savaip dekonstruoju Roko Flicko, Augenijaus Zabičio ir Sigito Benečio pasaulius. Kiekvienas jų – atskira planeta.

Apžvelgiamos knygos pasirodė panašios, bet ir labai skirtingos. Panašios dramatiška tikrove (dramatizmą įžvelgiu išorinėse ir vidinėse kovose), o skirtingos tekstūra, vidinėmis autorių nuostatomis. Man jos svarbios ir įdomios, nes tekstuose atsiveriama ir bandoma ieškoti kontaktų su kitų žmonių hermetiškais pasauliais. Gyvename įdomiais laikais (gal visi laikai buvo įdomūs, tik mes, ilgai melo sienos atskirti nuo likusio pasaulio, buvome įpratę slėptis paviršutiniškoje kasdienybėje), todėl dalijimasis patirtimi ir įžvalgomis svarbus ieškant savojo – nesumeluoto – kelio.


Rokas Flick. „Kur upė Šyša teka...“

R. Flickas ištikimas savo temai – tai Mažoji Lietuva, skaudžios istorijos pamokos, iškilūs žmonės, stebinantys atkaklumu ir dvasios stiprybe. Šis rašytojas tikrai nestokoja gerbėjų. Ypatingos sėmės sulaukė jo romanų trilogija „Šiaurės Sachara“, „Paskutinis traukinys“ ir „Emma, pastoriaus duktė“.

 

Rokas Flick. „Kur upė Šyša teka...“. Dizainerė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2022.
Rokas Flick. „Kur upė Šyša teka...“. Dizainerė Asta Puikienė. – V.: „Tyto alba“, 2022.

 

„Kur upė Šyša teka...“ yra septintas R. Flicko romanas, kuriame pasakojama apie dvi iškilias asmenybes – Hugą Šojų ir Henriką Zudermaną. Skaitytojas supažindinamas su XIX a. pab.–XX a. pr. Mažosios Lietuvos gyvenimo ypatumais, krašto politine situa­cija, dvarais, žmonių siekiais, svajonėmis, o ypač ryžtu nepasiduoti sunkumams. H. Šojus išgyveno žmonos mirtį, pats augino tris vaikus, kitos šeimos nesukūrė, bet, galima sakyti, buvo laimingas visas jėgas ir išmonę skirdamas kitiems. Šis atsparumas negandoms, manau, sietinas su pietizmu, gebėjimu nevirkauti, iškentėti, o svarbiausia – išlikti geraširdžiam. Pats R. Flickas, kartais sušmėžuojantis aprašomame pasaulyje tarsi vienas iš veikėjų ar bent jau visažinių artimųjų, geba ir atsitolinti, nusakyti ankstesnį nei pasakojimo laikas veikėjo gyvenimą ir tai jam pavyksta taip žaismingai, lengvai, kad visi laiko sluoksniai sugula į jiems prideramas vietas.

Romane nevengiama ir atviresnio pasakojimo tono, netgi intymumo: „Norėdamas geriau abu apkloti lovos užklotu, jis viena ranka slystelėjo Helenės šilkinių naktinių marškinių paviršiumi ir pajuto, kad baltiniai atsiraitę iki pat liemens, o kojos nesuglaustos“ (p. 178). Tačiau neatskleisiu, kas vyko toliau, intrigą paliksiu skaitytojui. Užteks pastebėti, kad Pirmojo pasaulinio karo suirutę prie Šyšos gyvenantys žmonės sugebėjo ištverti dirbdami ir išsaugodami ištikimybę savosios maksimoms.


Augenijus Zabitis. „Griūtis“

Istorinis subjektyvumas ir teisingumas, laikotarpio maksimos svarbios visuomet, tačiau kiek rašydami apie praeitį perteikiame objektyvią tiesą? Ar įmanoma rasti stebuklingą sietą, atsijojantį tikra nuo netik­ra? A. Zabitis romane „Griūtis“ neišgalvoja nieko. Autorius juokauja, kad fantazijos neturi, aprašė tik tai, ką pasakojo kiti, ką surinko, atkūrė iš kolektyvinės Padubio kaimo, kurio jau nebėra, atminties. Teliko visa tai perkošti, išmatuoti savo masteliu ir – tikėtina – pateisinti.

Prozininkas vaizduojamų žmonių poelgių nevertina, jo žodis taupus, nepuošnus, bet kokių meninių priemonių rašytojas vengia, o ir žemaitybėmis neužburia, pavartoja tik vieną kitą sodresnį žodį: „Matyt, signalai buvo skirti mamai: miegamajame sugirgždėjo lova, spragtelėjo durų klemka. Su kažkuo trumpai pasikalbėjusi priemenėje, mama grįžo“ (p. 144). Taip pat ramiai pasakojama apie meilę, šeimos kūrimą, darbą ir labai sudėtingą pokario situaciją kaime: „Ak tu, rupūže! – suriko jis ir šoko ant svečio. Suolas nuvirto, ir abu griuvo ant grindų. Tačiau jau po akimirkos Adomas pajuto veriantį skausmą: Vilius kažkaip jį susuko ir surietė – nebuvo įmanoma nė pajudėti. (...) Vilius atsistojo, atsisegiojo klyną – ir paleido šiltą čiurkšlę Adomui ant galvos. Kotrynai matant!“ (p. 65)

 

Augenijus Zabitis. „Griūtis“. Nuotraukos Danguolės Pauliuvienės ir Valerijono Gedrimo. – K.: „Ridsales“, 2021.
Augenijus Zabitis. „Griūtis“. Nuotraukos Danguolės Pauliuvienės ir Valerijono Gedrimo. – K.: „Ridsales“, 2021.

 

„Griūtis“ – tai liudijimai mūsų abejingumo, nesusivokimo, prisitaikėliškumo ir kitokių skaudulių, dras­kančių iš vidaus. Mokytoja klupdoma, nes jos klasėje kabo Stalino portretas, nors ne savo valia tą portretą kabino. Laikraščiuose arši propaganda apie kolūkiuose pasirodžiusią galingą techniką, likviduojamas banditų gaujas ir Tarybų Sąjungoje kuriamą komunizmą. Žmonės diena po dienos laukia išvaduotojų iš šios sardoniškos netikrovės:

 

– Reikia dar šiek tiek laiko: dar keletas mėnesių – ir mus išvaduos.

– Niekas mūsų neišvaduos, Antanai...

– Ką tu sakai, Albina!

– Niekas mūsų nevaduos ir niekas neišvaduos.

(p. 127)


Gal tokiame suirusiame pasaulyje nederėtų kalbėti apie maksimas, tačiau kiekviena protinga būtybė savo gyvenimo dėsniams (o ypač šių dėsnių išsižadėjimui) ieško jei ne pateisinimo, tai bent jau paaiškinimo. Kiek šie dėsniai prasilenkia su lankstumu, gudravimu, bandymu paprasčiausiai išgyventi ir kuo pamažu virsta savo maksimas išduodantis, prie kolektyvinės kvailystės prisitaikantis žmogus? Apie visa tai kalba A. Zabičio romanas, kuriame vaizduojamas labai drąsus ir skausmingas paties autoriaus išgyventas laikas, kai vieni kurstė laužus, o kiti svetimomis rankomis žarstė žarijas. Išgyvenome. Netgi išlaisvėjome. Tai kodėl dabar vieni kitiems rašome tokias beviltiškas, visų maksimų išsižadėjusias žinutes: „Sveikas tėveli kaip jus su mumis. Norgej viskas gerai. Atostogu neparvažiuosim pas tave nėra ka veiksti, tundra. Sunus jusu kalbos nemoka, o tu anglu nesupranti. Sekmės tau ir iki. Linkejimai nuo Nilso“ (p. 229).


Sigitas Benetis. „Apgaulė“

S. Benetis skaitytojams tikriausiai geriau žinomas kaip Benas Tarkeris – šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo noveles, spausdintas „Šiaurės Atėnų“, „Literatūros ir meno“, „Baltijos“ leidiniuose bei Klaipėdos kultūros ir meno žurnale „Durys“. Pirmąjį novelių rinkinį „Apgaulė“ autorius, sukaupęs drąsą, pasirašė tikruoju vardu ir pavarde. Gal kiek ironizuoju sakydama „sukaupęs drąsą“, tačiau yra šiame teiginyje nenuginčijamos tiesos – novelės kruopščiai atrinktos, apmąstyta jų seka. R.Flickas ir A. Zabitis stengiasi atkurti praeitį kuo tiksliau, kuo objektyviau konstruoja savo romanų tikrovę, o S. Benečiui daug svarbesnė ne istorinė tiesa, bet žmogus su visais įmanomais ar tik numanomais išgyvenimais.

Pirmoje novelėje „Paminklas“ būtent ir akcentuojamas paprasto, niekuo neišsiskiriančio žmogaus pagarbinimas. Tokiam žmogui centrinėje miestelio aikštėje pastatomas paminklas. Kita vertus, nesyk užsimenama (lyg ir su kruopele pavydo) apie kažko pasiekusius žmones. Nenurodoma, kas tie iškilieji ir kada žmogus tampa iškilus, tik užsimenama. Kaip alternatyva iš jaukių detalių konstruojami paprastųjų žmonių gyvenimai: „Prekiautojai vaisiais ir daržovėmis stūmė prekybinius vežimėlius, dėliojo prekes, kažkas pakėlė apsaugines žaliuzes, padavėjas statė per naktį prirakintas lauko kavinės kėdes, jaunas vaikinukas šūkalodamas nešiojo laikraščius ir dalijo juos kavinėms ir prekybininkams“ (p. 7).

 

Sigitas Benetis. „Apgaulė“. Dizainerė Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys. – K.: „Eglė“, 2022.
Sigitas Benetis. „Apgaulė“. Dizainerė Asta Radvianskienė. Viršelyje panaudotas Emilijos Benetytės piešinys. – K.: „Eglė“, 2022.

 

Novelėje „Gegutė“ pasakojama apie kadaise turtingą, paskui kažkaip nuskurdusį žmogų, apie keistą jo santykį su suknele, kurią ketino nupirkti motinai, o paskui pats ėmė vilkėti. Neminima, kodėl aprašomas žmogus nuskurdo, autorius neeikvoja savo ir skaitytojo dėmesio su pasakojimu nesusijusioms detalėms (o gal tik palieka erdvės skaitytojo vaizduotei?). S. Benečiui gerokai įdomesnis veikėjo vidinis kismas, tos moteriškosios – autorius sako, velniškosios – pusės atradimas. „Velniškoji pusė“ gal skamba pernelyg kategoriškai, visgi ši užuomina neperteikia autoriaus pozicijos, manau, epitetas pasirinktas skaitytojo apmąstymams sužadinti. Vidinės teksto slinktys nenuoseklios, bet tai ir įdomu, teksto painumas paperka atsitiktinio poelgio, atsitiktinio pastebėjimo žaisme.

Charakteringiausia S. Benečio novelė, manau, yra „Drugelis“. Joje pasakojama apie drugelių kolekcionierius, keistus medžiotojus, kurių pomėgis labiausiai keičia juos pačius: grožio paieškos, o dar labiau bandymas prismeigti drugelį smeigtuku, suponuoja aliuziją apie keistai įjautrintą ir drauge liūdną žmogaus prigimtį. Labai akytas tekstas skaitytojui leidžia stip­riau dalyvauti tikrovės kūrime, nei šis buvo pratęs. Apskritai prozininko novelės primena ryškių potėpių paveikslus, kuriuose atskiri fragmentai menkai tesusiję. Tai sukuria tam tikrą dėmesį palaikančią įtampą.

Kai kurie S. Benečio tekstai – „Kaip katė be uodegos“, o ypač „Kalėdų angelai“ – pernelyg jausmingi, bet, drovėdamasis pasirodyti sentimentalus, autorius jautrią prigimtį bando pridengti vulgarokais „draugų“ pokalbiais ir keistais įterpiniais – antraeilių veikėjų laiškais ir panašiai. Moterų paveikslai mažiau vykę nei vyrų, dažniausiai jie tėra vyro norų, vilčių projekcijos, kartais primenantys glamūrines retušuotas blizgių paskalų leidinių nuotraukas („Delnas“). Tačiau tiksliausias įžvalgas autorius išsako atvirai: „Kartais žmogus būna pavargęs ir nori pailsėti nuo greitai lekiančių metų, nuo garsiai riaumojančių motociklų, nuo didelių sąskaitų už gyvenimą. Tada žmogus sustoja ir mato pliušinį meškiuką, pripučiamą krokodilą ar sunarstytą iš gabaliukų gyvatę, tarytum gyvus“ (p. 27).


Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis ir 1 katiną.