Lenkų poetas Česlovas Milošas, 1943 m. būdamas nacių okupuotoje Varšuvoje, parašė eilėraščių ciklą „Pasaulis. Naivūs eilėraščiai“. Didžioji tų eilėraščių dalis yra paprastų žodžių interpretacijos: „Nerimas“, „Meilė“, „Viltis“, „Vartai“, „Gonkas“, „Kelias“ ir t. t. Nes karas pakeičia žodžių reikšmes. Kai kurios reikšmės atšimpa ir jas reikia galąsti kaip peilį akmeniu. Kai kurios, priešingai, tampa tokios aštrios, kad į jas nebegali žiūrėti. Kai kurie žodžiai apskritai miršta ir nukrenta it lapai. Kai kurie iš jų prisikelia iš kažin kokios praeities ir vėl įgyja reikšmes, tampa svarbūs.

Pamėginsiu sudėlioti tokį karo žodyną. Bet tai nebus nei eilėraščiai, nei apskritai tekstai, kuriuos pats rašyčiau. Visi jie bus svetimų monologų fragmentai, kuriuos nugirdau ir, matyt, tebegirdėsiu tęsiantis šioms sunkioms dienoms. Gal tik šiek tiek apdoroti. Kai kurie – išversti iš rusų.

Lvivo stotyje, per kurią karo dienomis iš rytų į vakarus ritasi perkeltųjų asmenų bangos, laikinuose prieglobsčiuose, tiesiog gatvėje, šalia kavos būdelių žmonės išsipasakoja. Kartais pasakoja patys, kartais reikia delikačiai užkabinti, užklausti, ir tada prasiveržia kažkokia sunkiai sulaikoma banga.

Kai kurias iš šių istorijų parašiau ne aš, o mano bendraautoriai ir bendraautorės, patys būdami karo dalyviais ir liudininkais. Tai jų asmeninės istorijos ir siužetai, išgirsti iš kitų žmonių. Šiandien mano bendraautoriai yra Anna Procuk, Jevgenas Klimakinas, Oksana Kurylo, Dmytro Tkačukas, Bogdana Romancova, Oleksandras Mocaras, Stanislavas Turina, Larysa Denysenko, Viktorija Černiachivska, Katerina Jegoruškina, Aryna Lepetiuch, Violeta Terlyga, Julija Vrotna, Lesykas Panasiukas, Olena Prylucka, Julija Romaniuk.

Taigi pradėkime.

Ostapas

 

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka iš kelionės į Ukrainą 2019 metais

 

AUTOBUSAS

(Dmytro, Kyjivas)

Aš pakeliu akis. Mums iš viršaus mosuodami rankomis šaukia kariškiai: „Bėkit! Bėėėkiiit!!!“ Netoliese dega du namai, esame visai netoli nuo savo patikros punkto, ir aš suprantu, kad bet kurią akimirką gali atskrieti sviedinys. O bėgti negaliu, nes su manimi senutė, ji visiškai nepastovi ant kojų ir šaukia, kad daugiau nebegali. Tačiau mes išėjome. Kaip galėjom, taip ėjom. Keturpėsčiom, tūpčiodami. Bet vis tiek nespėjome su kitais, likome pačiame gale.

Tikriausiai taip ir nebūtume nulipę nuo to tilto, jei tuo metu prie mūsų nebūtų privažiavęs autobusas. Atsivėrė durys ir mes išvydome vežimėlyje sėdinčią moterį, kurią pernešė tiesiai priešais mus, ir dar kelis ten sėdinčius žmones. Vietos mašinoje beveik nebeliko, todėl aš, įstūmęs tenai senutę, uždariau duris ir pats nubėgau patikros punkto link.

Bėgau aš, šalia bėgo mano sesuo ir daugybė žmonių, kurių nepažinojau. Priešais buvo mūsų patikros punktas, už kurio stovėjo dvi merginos karinėmis uniformomis ir mojo mums rankomis. Penkiasdešimt metrų. Keturiasdešimt penki metrai. Keturiasdešimt metrų. Trisdešimt. Dvidešimt. Dešimt. Man atrodė, jog ši distancija, šitas ilgiausias mano gyvenime krosas, niekada nesibaigs. Bet štai mes jau prabėgame pro merginas, įbėgame į miške esančią trasą ir dar iš inercijos bėgame kokius penkiasdešimt metrų.

Mes Kyjive. Mes namie.

Mus pasitinka paprastas Kyjivo keleivinis autobusas. Geltonos ir mėlynos spalvų. Gelbėjamasis.

SLYVA

(Vika, Mariupolis)

Kai vyrukai ėmė kirsti medžius – o tai jau buvo dešimta diena, kai sudegino viską, kas buvo: kažkokius senus baldus iš rūsio, dėžes, dėžutes, – šaukdama išbėgo viena mūsų kaimynė, aštuoniasdešimtmetė senutė. Ėmė šaukti, kad neleis slyvos kirsti. Mes net nežinojome, kad tai slyva, ji niekada nemezgė vaisių. O ir kirsti jos niekas nesiruošė, toks varganas medis. Bet ji ėmėsi medį sergėti ir taip stovėjo iki pat vakaro. Tai dar buvo laikas, kai nakvodavau namuose, nors naktys buvo šaltos. Ir štai prabundu rytą auštant, žiūriu pro langą – o ji vis dar ten, šalia medžio, tik jau ant žemės atsigulusi. Kažkas iš laiptinės prie jos priėjo. Aš jau paskui ir nebeklausiau, kas jai atsitiko. Nesinorėjo klausinėti. Kai kurie dalykai tiesiog nebetelpa į širdį.

MOČIUTĖS

(Jurijus, Charkivas)

Dviejų močiučių butai priešais stovėjusiame name buvo suniokoti, o į svetimus eiti jos nenorėjo, nes svetimi. Todėl tiesiog sėdėjo ant suolelio prie laiptinės. Ten ir mirė nuo skeveldrų. Ten mes jas ir palaidojome, kieme, kasdami duobes tarp apšaudymų.

NĖŠTUMAS

(Tania, Doneckas–Vyšhorodas)

2014-ųjų vasarą bėgome iš Donecko su kūdikiu ant rankų. Paskui aš labai bijojau nėštumo. Atrodė, kad vos tik pastosiu, taip viskas ir prasidės. Laukiausi antrą mėnesį, kai bėgome iš Kyjivo. O Černivcuose mano nėštumas nutrūko. Gydytojas sako, kad nuo karo pradžios kas trečia jo pacientė tokia: su mažyliais, kurie nusprendė išeiti anksčiau. Per trisdešimt darbo metų jis tokio dalyko nematė.

VONIA

(Marina, Charkivas)

Mes neturėjome slėptuvės, tad visa mūsų viltis buvo vonia. Niekad nemaniau, kad visas butas gali susitraukti iki vonios kambario dydžio. Kai ėmė skraidyti raketos – iš pradžių per kelis namus nuo mūsų, paskui per du, – pamažu nustojau tvarkytis, šluostyti dulkes, tarsi numojau į viską ranka. Viskas taip beprasmiška pasidarė. Ir tada pasakiau voniai: nagi tu mane išgelbėsi.

Ir aš kaip tik vonioje buvau, kai mūsų kieme driokstelėjo. Visi, absoliučiai visi langai išlėkė, netgi su rėmais, virtuvė, miegamasis – viskas buvo nupilta stik­lais. Visos grindys – stiklai ir rėmų nuolaužos. Niekur nebūčiau išsigelbėjusi. Tik vonioje. Ir įsivaizduojate, kitą dieną davė karšto vandens. Nežinau kodėl, tarsi tai būtų atlygis už kažką. Šviesos nėra, o iš čiaupo bėga karštas vanduo! Prileidau jo į vonią, žvakes uždegiau. Aromatinio aliejaus susiradau. Jaučiausi, kaip „Tūkstančio ir vienos nakties“ herojė. Kaip Šachrazada. Tik naktų jau nebeskaičiuoju.

MEŠKINAS

(Stasas, Kyjivas)

Sapnas tikresnis nei mano diena. Dieną galva užimta įvairiais dalykais. Per sapnus mane pasiekia tikrovė. „Proto sapnas gimdo pabaisas“, – sakė Goya. Dabar viena iš daugelio šių žodžių reikšmių: reikia jėga galvoti ir prieš tikrovę.

O šiandien noriu grįžti į vaikystę. Ir pabėgti tenai, kur nėra karo. Į Makijivką, į Ust Kamenogorską, prie mano vaikystės Užkarpatės. Dabar, kai man liūdna, vis bėgu į vaikystę. Pirmą kartą žingsnis po žingsnio prisiminiau savo ikimokyklinį augimą. Dabar prisimenu lokį. Savąjį ir dar vieną įsivaizduojamą – du žaislinius meškiukus. Tai aš apkabinu jį mažytį, tai jis, didžiulis ir baltas su dėmelėmis, mane apkabina. Aš galvoju, ir karo tenai nėra. Pasakysiu, kad tiesiog čia skambėtų: „fantazija“. Gerai skamba: „Fantazija.“

VESTUVĖS

(Vika, Mariupolis)

Bėgdami iš Mariupolio važiavome ilgoje mašinų kolonoje. Kažkur mūsų priešaky – greitoji pagalba. Važiavome lėtai, atsargiai, automobiliuose buvo daug vaikų, sergančių. Ir kone kiekviename automobilyje – ant veidrodėlių, durelių rankenų, ant stogo bagažinių buvo užrišti balti kaspinėliai. Kaip per vestuves! Taip, visa tai priminė ilgą vestuvinę koloną. Tiktai nei jaunavedžių, nei muzikos nebuvo.

(Violeta, Mariupolis)

Vasario 22-ąją buvo mano brolio vestuvės. Taip džiaugėmės, kad nepasitvirtino gandai apie karą. O tada, maždaug po pusantros savaitės, brolis su žmona nusprendė bėgti iš Mariupolio. Susikrovė lagaminus ir patraukė greitkeliu palikdami miestą. Užrašiau jiems ant kartono „Zaporižė“, kad jie mėgintų susigauti pakeleivingą automobilį. Taip ir išvyko savo „medaus mėnesio“, į savo pirmąją „povestuvinę kelionę“.

GATVĖ

(Stasas, Kyjivas)

Dabar gatvės nusėtos patikros punktais kaip grumstais. Ten, kur gatvių nepertraukia patikros punktai, jos tiesiog neatpažįstamos. Kai jos tokios, kaip ir seniau, tada atrodo naujai ir neįprastai. Viskam dabar privalu turėti atkarpą, viskas padalinta į atkarpas. It „Stop – Žemė“ herojai, turintys pusantros valandos, taip ir mūsų šalies gatvės dabar duoda tau daugiausiai 10 minučių. Neįsivaizduoju tų miestų, kuriuose vyko mūšiai, nenoriu jų įsivaizduoti ir negaliu. Aš atmetu vaizduotę remdamasis kitų matyta tikrove.

GRIAUSMAS

(Katerina, Kyjivas)

– Kai viskas prasidėjo, atsirado naujas žaidimas, – sakė moteris iš Charkivo, ant sūpynių supdama savo trejų metų dukrą.

– Koks?

– Jei girdi griausmą – bėk į rūsį. Mažajai patinka. O vyresnysis nesupranta, kodėl mes anksčiau nuo griausmo nesislėpdavom.

SIGNALAS

(Daša, Mariupolis)

Mano tėvų namą bomba susprogdino visiškai. Mačiau nuotrauką. Stovi išorinės sienos, o visos perdangos nukritusios, stogas – taip pat. Dabar tėvai Dnipre, bet aš kažkodėl nusprendžiau surinkti jų namų Mariupolyje numerį. Nežinau kam, kodėl. Tiesiog prisimenu jį dar iš vaikystės. Rinkau jį šimtus kartų ir kažkodėl surinkau dar kartą. Jau buvau pasiruošusi išgirsti tylą kitame gale. Ten turėjo būti tyla. O gal koks nors pranešimas, kad sujungti su abonentu negalima, nežinau, ką ten dabar sako apie tuos namų numerius. Tačiau – įsivaizduojate? – iš ten sklido ilgi šaukimo signalai. Tarsi kažkas tiesiog ilgai nekeltų ragelio. Nežinau, aš tik šiaip. Manau, ten niekas negalėjo išlikti: nei jokie kabeliai, nei joks telefono aparatas. Tačiau kur tas telefonas suskambo, kam? Kas jį girdėjo, kas nekėlė ragelio?

DUŠAS

(Oleksandras, Buča)

Per audringus apšaudymus nepatariu praustis duše. Prapuola visas šios procedūros malonumas. Nuolat lenda įkyri mintis: jeigu dabar jie mane kliudys, taip ir liksiu karo auka su muiluotu pliku užpakaliu.

BŪSTAS

(Dmytro, Kyjivas)

Žiūrėjome į namus ir matėme išdaužytas virtuves, miegamųjų liekanas, tapetus vaikų kambariuose bei veidrodžių šukes voniose. Žiūrėjome ir supratome, kad kažkuris iš šių butų savininkų pusę savo gyvenimo kaupė pinigus šiam būstui pastatyti ir įsirengti. Kažkuris iš jų galbūt ruošėsi nugyventi ten visą savo gyvenimą. Priešais visiškai sugriautą namą stovėjo reklaminis stendas su užrašu: „Pagaliau nuosavi metrai tau pagal kišenę.“

Iš ukrainiečių kalbos vertė Jurgita Jasponytė

Ostapas Slyvynskis gimė 1978 m. Lvive. Poetas, vertėjas, literatūros kritikas, eseistas. Kelių poezijos rinkinių autorius. Kūriniai išversti į 16 kalbų. Verčia grožinę ir mokslinę literatūrą iš anglų, baltarusių, bulgarų, makedonų, lenkų kalbų. Dirba Lvivo nacionaliniame Ivano Franko universitete.