× Giampaolo Visetti

2024 m. gruodžio 19 d.

Rašytojas ir režisierius Paolo Cognetti antradienį buvo išleistas iš Milano ligoninės „Fatebenefratelli“ psichiatrijos skyriaus. Romano „Aštuoni kalnai“ autorius, kurio filmas „Mano gėlė“ („Fiore mio“) kino teatruose pasirodys šventiniu laikotarpiu, buvo paguldytas į ligoninę dėl „sunkios depresijos, peraugusios į bipolinį sutrikimą su manijos epizodais“. Keturiasdešimt šešerių rašytojas, pasiekęs sėkmės viršūnę, staiga paniro į tamsą. P. Cognetti sutiko pasikalbėti su „La Repubblica“ apie jį prislėgusią nematomą naštą norėdamas atvirai pasakyti, „kad nervų ligos neturėtų būti gėda, kurią reikia slėpti, ir kad sveikti pradedi tada, kai priimi save tokį, koks iš tiesų esi“.

 

Paolo Cognetti. Mattios Balsamini nuotr.

 

Kodėl pastarąsias dvi savaites praleidote psichiatrijos skyriuje?

Pavasarį ir vasarą mane be aiškios priežasties staiga apniko depresija. O praėjusiomis savaitėmis, grįžęs iš savo kalnų namelio Monte Rozoje, jaučiausi gerai ir kūrybingai nusiteikęs. Vieną dieną supratau, kad mano mintys ir kalba įgauna pagreitį. Draugai pastebėjo, kad elgiuosi keistai. Gruodžio ketvirtą gydytojas skyrė priverstinę hospitalizaciją ir priverstinį gydymą.

Kas atsitiko?

Prasidėjus manijos epizodams, gali prarasti gėdos jausmą arba nesuvokti pinigų vertės. Aš siunčiau draugams nuotraukas, kuriose esu nuogas, ir išdalijau daugybę pinigų. Visi sunerimo: baiminosi, – mano nuomone, nepagrįstai, – kad galiu imtis kraštutinių veiksmų arba tapti pavojingas kitiems.

Ar galiausiai pritarėte šiam gydymui?

Gydymas buvo skirtas, neturėjau kito pasirinkimo. Prie savo namų išvydau policijos ir greitosios pagalbos automobilius. Man suleido raminamųjų, nuo gruodžio pradžios gaudamas vaistų tik miegojau.

Ar jums pavyko suprasti, kas lėmė tokį trapumą?

Man prireikė keturiasdešimties metų, kad išmokčiau bent kiek rašyti. Kai romanas „Aštuoni kalnai“ – istorija, kurią norėjau neatidėliodamas papasakoti, – sulaukė sėkmės, ėmiau svarstyti: „O ką dabar darysiu?“ Įtikinamo atsakymo taip ir neradau. Galbūt nuogąstavau, kad laimėjęs premiją „Strega“ pasiekiau kūrybos viršūnę. Populiarumas negailestingas, jo kaina didžiulė.

Kaip manote, ar talento našta yra didesnė už galimybes, kurias jis atveria?

Žinau, kad įsimylėjau vieną moterį ir dėl jos išsiskyriau su savo gyvenimo drauge, su kuria praleidau dvylika metų. Nenorėdamas palikti su manimi ilgai buvusio žmogaus, nutraukiau ir naujus santykius. Niekada neturėtume atsisakyti meilės – ji negrįžta.

Kodėl, raudonai nusidažęs plaukus, nusprendėte viešai kalbėti apie tokį negailestingą laikotarpį?

Nepakenčiu žmonių, kurie pasakoja begales nesąmonių. Depresija ir psichinė kančia yra tarsi patvinusi požeminė upė, bet ji neigiama, į ją nekreipiama dėmesio, nes siekiama išsaugoti laimingos visuomenės iliuziją. Mes privalome atrodyti sveiki, tvirti ir kupini džiaugsmo. Tačiau esu rašytojas – atėjo laikas nutraukti skausmą slepiantį kaltės šydą. Noriu tiesiog pasakyti tiesą, net jeigu pasirodysiu akiplėšiškas.

Kaip vėl išvysti šviesą?

Mano atveju tam dar reikia laiko. Vis dar esu anarchistas, bet ligoninėje turi paklusti gydytojams. Tave pažadina šeštą ryto ir priverčia iškart išgerti dvi didžiules stiklines su raminamaisiais. Esi gyvas, bet jautiesi taip, tarsi būtum miręs. Būčiau norėjęs pasveikti vėl kildamas į kalnus arba leisdamasis į kelionę. Iš ligoninės psichiatrijos skyriaus išeini tik tada, kai sakai ir darai tiksliai tai, ko tikisi tavo gydytojai.

Kokie jūsų artimiausių mėnesių planai?

Vėl keliausiu į Nepalą – noriu apžiūrėti vietoves, nes Mustange ketinu kurti dokumentinį filmą. Kovo mėnesį vesiu vienos savaitės rašymo kursus Marakeše, paskui dar šiek tiek pabūsiu Maroke. Ligoninėje pradėjau rašyti naują, vietomis linksmą romaną rimtomis temomis, apie kurias dabar kalbamės. Likusiu laisvu laiku rengiuosi įsikurti naujuose namuose, į kuriuos visai neseniai persikėliau ir kurie vis dar tušti.

Kodėl nusprendėte didesnę metų dalį gyventi aukštai kalnuose?

Maniau, kad galėsiu taip gyventi. Meilė kalnams truko ketverius metus – dvejus dirbau padavėju ir jaučiausi esantis bendruomenės dalimi. Vėliau, kai pradėjau vaikščioti po kalnus ir rašyti, kalniečiai mane atstūmė.

Ar mėgindamas gyventi vienumoje manėte galintis pabėgti nuo santykių su kitais?

Taip. Milane politinis anarchistų projektas jau buvo pasibaigęs, tačiau vis dar lankiau dvi jų draugijas. Po dešimties metų kaip koks bailys palikau merginą. Neišdrįsau pasakyti jai tiesos, priverčiau patikėti, kad iškeliauju pabūti vienas kalnuose. Meluodami tampame vieniši, bet mes negalime gyventi vieni.

Kalnai ir gamta jums visada teikė atgaivą, kaip jie prarado savo gydančią galią?

Ėmiau žvelgti į juos kitaip. Dar prieš metus pasijutau prislėgtas. Miškas man vėl tapo tik mišku, upelis – tik upeliu, netgi medžiai nieko nebebylojo. Širdį apgaubė tyla: sirgdamas įstengi regėti vien tai, kas matoma plika akimi.

Jūs nuolat kalbate apie planetą niokojančias klimato katastrofas. Ar pirmasis jūsų filmas, prasidedantis išdžiūvusio šaltinio vaizdu, simbolizuoja atsisveikinimą ar atgimimo kelią?

Mane erzina tie, kurie pasineria į nostalgiją, duoklę gamtai atiduoda matuodami, kiek susitraukė ledynai. Gyvenimas – tai kismas: netgi neatsakingi žmonių veiksmai yra pasikeitimų dalis. Kalbu apie tai ir kovoju suprasdamas, kad turiu susitaikyti su evoliucija, kuri dėl mūsų kaltės paženklina ir mus pačius.

Ar norėdami užtikrinti pagarbą gamtai darome užtektinai?

Čia galioja ta pati taisyklė kaip ir švietimo srityje: laimė, Italijoje politikai užmiršo gamtą. Miškų plotai išaugo nuo aštuonių iki dvylikos milijonų hektarų, laukinių gyvūnų daugėja. Bijau, kad tas užmaršumas greitai išgaruos.

 

Filmo „Mano gėlė“ kadras

 

Ar per kalnuose praleistus metus pasikeitė jūsų požiūris į gamtos apsaugą?

Kaip gamtos mylėtojas iš Milano prieštarauju, kad būtų žudomi vilkai ir meškos siekiant neriboti žmonių veiklos, o kaip kalnietis iš Aostos slėnio suprantu piemenų, gyvulių prižiūrėtojų pyktį ir baimę. Mėsėdžių žvėrių skaičių reikia kontroliuoti: jeigu ganyklos slėniuose ir aukštikalnėse bus apleistos, jos gali išnykti.

Ledas ir sniegas Alpėse irgi gali nugrimzti užmarštin: ar vis dar prasminga investuoti į slidinėjimo trasas ir keltuvus?

Mokslininkai tvirtina, kad slidinėjimo verslas vietovėse, esančiose aukščiau nei du tūkstančiai metrų, dar trisdešimt metų neš pelno. Bet reikia nedelsiant sugalvoti, ką žiemą galima veikti žemesniame aukštyje. Turime pasitelkti vaizduotę ir iš naujo užmegzti ryšį su gamta, kad mums atsivertų akys. Kai nėra sniego, galima eiti pasivaikščioti, bet ir kai jo yra, nebūtina naudotis keltuvais, kaip buvo ilgus amžius. Kitokios žiemos, mūsų laukiančios ateityje, – tai galimybė, kurią turime atrasti apsimestinai nedramatizuodami.

Fašizmas, rasizmas, antisemitizmas ir autoritarizmas plinta visoje Europoje. Ar jus stebina tai, kad pilietiniai ir demokratiniai apsaugos mechanizmai yra tokie pažeidžiami?

Esu įpykęs ir liūdnas, bet nesistebiu. Kovojusiųjų už laisvę, teisingumą ir demokratiją balsas per šiuos aštuoniasdešimt metų buvo užgniaužtas apsimestinio mandagaus dėkingumo ir įrašytas į praeities puslapius. Liudininkų beveik neliko, o dabartį skubama apibūdinti taip, tarsi ši būtų praeitis. Šitaip istoriją galima ne tik paneigti, bet ir perrašyti: pasipriešinimo vertybės imtos sieti su pelėsio kvapu, daugybė žmonių negauna atlygio už atliktą darbą. Šiuo metu Europa kelia baimę, nes ją pačią kankina baimė.

Švietimo ministras Giuseppe Valditara pateikė ieškinį rašytojui Nicolai Lagioiai už tai, kad šis sukritikavo jo italų kalbą. Ką apie tai manote?

Tai apgalvota įbauginimo priemonė, ženklas visiems. Šitokiu būdu valdžia sako italams, kad jie turi atsargiai rinktis žodžius. Man tai primena rašytojo Erri De Lucos atvejį, kai jis buvo apkaltintas kurstymu nusikalsti, bet vėliau išteisintas. Valditara nusprendė, kad kritikuoti valdžią yra prabangos reikalas, jį sau leidžia tik tie, kurie gali atsakyti už tai teisme. Kalbėti laisvai vėl tampa pavojinga, ir ministras tuo naudojasi.

Kultūros ministras Alessandro Giuli reaguodamas į žurnalistų tyrimus irgi grasina tuos žmones apskųsiantis. Ar šių dviejų ministerijų vadovus kas nors sieja?

Taip, nesugebėjimas atsakingai vykdyti savo pareigų. Laimė, Italijoje švietimas – mokytojų rankose, mokytojai virto civilizacijos misionieriais. Visa laimė, kad kultūra patikėta mokslininkų ir menininkų protams. Esmė nesikeičia: pasibaigus mandatui, nekompetentingi ministrai užmirštami.

Ar Italija vis dar yra išsilavinusi šalis?

Vis mažiau. Mes vėl tampame neišprususiais, nes kultūra patikėta televizijai. Italų kultūra sparčiai įsiurbiama į apgaulingą realybės šou pasaulį. 

Kodėl gyvendamas katalikybės lopšiu laikomoje šalyje tapote budistu?

Buvau auklėjamas itin katalikiškai ir priklausiau Fokoliarų judėjimui. Prieš dešimt metų pasirinkau filosofiją, paremtą žmonių, gyvūnų ir augalų harmonijos paieškomis. Budizmas niekada neskatino šventųjų karų, jam rūpi taika, jis moko, kad kančia gimsta trokštant to, ko neturi. Kalėdas sutinku su šeima – be dovanų, tik tam, kad pradžiuginčiau tėvus.

Kaip manote, kas po šių skausmo kupinų savaičių jums padėtų atrasti ramybę?

Norėčiau turėti penkis, o gal šešis tikrus draugus, kuriais galėčiau pasikliauti kaip tikra šeima. Taip pat norėčiau būti laisvas, kad per artimiausius šešis mėnesius darbo kalendoriuje nebūtų pažymėta jokių įsipareigojimų. Norėčiau pasimėgauti planeta, prisiglaudęs paskutinėse nepaliestose Žemės vietovėse. Galiausiai man pačiam gyventi reiškia rūpintis savimi, kad galėčiau gyventi.

 

Vertė Rasa Di Pasquale