pabaigos jausmas

pabaigos jausmas

pabaigos jausmas

kartoja savo vardą

R. Brundzaitė, „pabaigos jausmas“

 

Ramunė Brundzaitė. „Tuščių butelių draugija“. Dailininkė Dovilė Bagdonaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

 

I.

prologas, arba „Drugy, mano drauge“

Debiutinis Ramunės Brundzaitės eilėraščių rinkinys „Drugy, mano drauge“, pasirodęs 2013 m. ir pelnęs autorei Jaunojo Jotvingio premiją, neliko nepastebėtas literatūros kritikų. Skaitant „Drugy, mano drauge“ įspūdis dvejopas: įsiminė rinkinio išbaigtumas, gotiška estetika, eilėraščių dramatizmas. Tačiau negalėjau atsikratyti minties, kad autorė pernelyg estetizuoja aprašomas būsenas ir objektus ir yra įsikibusi tradicinių poetinių pasaulėvaizdžių. „Drugy, mano drauge“ išsiskiria Pirmosios knygos konkurso kontekste, tačiau man pritrūko to, ką literatūros kritikė Virginija Cibarauskė taikliai įvardijo kaip „aštrų žaismingumą“. Išgirdusi, jog netrukus pasirodys antroji poetės knyga „Tuščių butelių draugija“ nekantriai laukiau.

II.

Sylvia Plath ir tuštėjanti kasdienybė

Skaitydama „Tuščių butelių draugiją“ negalėjau neprisiminti amerikiečių išpažintinės poezijos kūrėjų Johno Berrymano, Anne Sexton, Sylvios Plath. Pastaroji dienoraštyje rašė: „Kiekviena istorija, kiekvienas įvykis, pokalbio nuotrupa man – neapdorota medžiaga“ (vertė V. Cibarauskė, „Literatūra ir menas“, 2017, Nr. 27). Svarsčiau, jog naujojoje knygoje R. Brundzaitei, visai kaip ir S. Plath, neapdorota medžiaga tampa kasdienybė, jos monotoniškumas. Knygoje kasdieniai įvykiai – vizitas pas psichoterapeutę, darbas knygyne, kelionė į Italiją – aprašomi išvengiant vienodumo, pretenzingumo ar kartojimosi. Giminingumą pastebėjau ir su poete Nijole Miliauskaite. Ši giminystė, pasirodo, nebuvo atsitiktinė. 2021 m. rugsėjo kultūrinio žurnalo „Metai“ numeryje R. Brundzaitė teigė: „...Miliauskaitė rašo apie paprastus dalykus, kasdienybę, buitį, moters pasaulį. Patiko neornamentuota, taupi kalba. Artima buvo vienišumo, svetimumo patirtis, ypač išgyventa vaikystėje ir paauglystėje.“ Abiejų poečių kūryboje buitinės detalės, kasdienis gyvenimas, rutina įgauna simbolines ir metafizines reikšmes – „Tuščių butelių draugijoje“ kasdienybės nykuma tampa atspirties tašku.

III.

„bandau įsivaizduoti

savo psichologę šokančią“

R. Brundzaitė, „Ciklas upė ~~~“

„Tuščių butelių draugijoje“ autorė jautriai ir empatiškai paliečia visuomenės dažnai ignoruojamas psichikos sveikatos temas bei socialines problemas – aprašomos ribinės būsenos, suicidiškumas, priklausomybė nuo alkoholio, trauminės vaikystės patirtys, netekties skausmas. Mane džiugino, jog šioje knygoje nėra konfesiniams poetams būdingo egocentriškumo ir susitelkimo tik į savo vidinę būseną. Lyginant su pirmąją knyga jaučiama distancija ir introspektyvus nuotolis. Interviu projektui „Blunkanti sofa“ R. Brundzaitė tvirtino, jog „geram tekstui svarbi distancija. Išgyvendama depresiją, patirdama panikos priepuolį ar kitą ribinę būseną nelabai galiu ką parašyti, bet vėliau, toms būsenoms praėjus, bandau jas įžodinti“. Įžodindama šias būsenas poetė nesiekia savęs paversti jų auka – atvirkščiai, įprasmina jas konstruktyviai panaudodama kūryboje. Įkvepia ir R. Brundzaitės nuoširdumas – ji nebando moralizuoti, pamokslauti ar siūlyti išgijimo receptų. Eilėraštyje „pirmas pasimatymas“ atvirai apsinuogindama prieš skaitytoją rašo: „bet vis tiek kartais atrodo lyg sirgčiau vėjaraupiais: / niežti, bet negaliu kasytis“ (p. 66).

IV.

poezija po Aušvico,

arba

„mes broliai, kodėl vieni kitus žudom?“

Nagrinėjamos aktualios socialinės problemos: pabrėžiamas karo žiaurumas ir absurdiškumas, kritikuojami kapitalistiniai darbo santykiai, atkreipiamas dėmesys į moters padėtį šiuolaikinėje visuomenėje. Eilėraštyje „psichologinės konsultacijos“ poetė kvestionuoja poezijos prasmę politinių katastrofų akivaizdoje:

 

norėčiau lankyti kitokias konsultacijas, tarkim, verslo

o ne tas, kur ant stalo vienkartinės nosinaitės

norėčiau rašyti apie rimtesnius dalykus

apie karą, kaip ukrainiečiai,

Paryžiaus katedros gaisrą, Šri Lankos tragediją

atkuntu skaitydama apie nelaimes pasaulyje

bet viskas vyksta mano galvoje

Skaitydama šį tekstą prisiminiau garsųjį filosofo Theo­doro W. Adorno klausimą: ar įmanoma kurti poe­ziją po Aušvico? Atsakyti į šį sudėtingą klausimą bent iš dalies man padėjo R. Brundzaitės poezija. Darkart perskaičiusi „Tuščių butelių draugiją“ supratau: tik reflektuojant patirtis, atsigręžiant į tamsiąją asmenybės pusę, pripažįstant esamas problemas ir reaguojant į dabartinę politinę situaciją galima autentiškai egzistuoti. Filosofas Hansas-Geor­gas Gadameris teigia: „Juk gyvasties esmę sudaro tai, kad organizmo vienovė išlieka dėl nuolatinės medžiagų apykaitos, dėl to, kad kiekviename nyksme randasi nauja“ (vertė Alfonsas Tekorius, „Metai“, 2014, Nr. 4).

V.

trumpas epilogas

„Tuščių butelių draugija“ pranoko mano lūkesčius: atsisakiusi pirmajai knygai būdingų romantinių įvaizdžių, naujame rinkinyje autorė renkasi subtilią ironiją, eksperimentinę formą ir šiurkštų konfesinį realizmą, primenantį Billy Childish muziką ar sodrius Lucieno Freudo portretus. Net neabejoju, jog prie „Tuščių butelių draugijos“ dar sugrįšiu.

 

Patricija Gudeikaitė – jaunosios kartos poetė ir literatūrinių renginių organizatorė. Stengiasi nagrinėti tai, kas atrodo neaprašoma, – ribiškumą, alienaciją, laikinumą.