× Denis Cosnard

Knygų „Aušros pažadas“ ir „Dangaus šaknys“ autoriaus pusbrolis XX a. aštuntajame dešimtmetyje dangstėsi rašytojui priklausiusiu Émile’io Ajaro slapyvardžiu. Apie išmoningiausią XX a. literatūrinę apgaulę 2023 m. Prancūzijoje išleistuose memuaruose pasakoja Paulis Pavlowitchius.

1981 m. birželį, praėjus šešiems mėnesiams po Romaino Gary savižudybės, jo pusbrolis atskleidė tiesą: priešingai nei buvo ilgai teigta, P. Pavlowitchius nėra keturių knygų, pasirašytų Émile’io Ajaro slapyvardžiu, autorius. Visos keturios sėkmės sulaukusios knygos, tarp jų ir „Gyvenimas dar prieš akis“ („La Vie devant soi“, leid. „Mercure de France“, 1975 m. pelnė Gonkūrų premiją“), yra R. Gary vaizduotės kūriniai. P. Pavlowitchius tebuvo jo marionetė visus aštuonerius metus. R. Gary reikėjo žmogaus, kuris suteiktų veidą naujam rašytojo slapyvardžiui, pasirašytų sutartis su leidykla „Gallimard“, duotų interviu dienraščiui „Le Monde“ ir panašiai. P. Pavlowitchius, R. Gary pusseserės Dinah sūnus, nuo seno priklausė vadinamajai rašytojo „chebrai“. R. Gary padėjo anuomet jaunam vyrui, kalbančiam su akcentu, kuris išdavė jo rusiškas, lenkiškas, juodkalnietiškas bei Nicą menančias šaknis, susirasti smulkių darbelių ir apgyvendino savo namuose. Vis dėlto É. Ajaro apgaulė ne kartą išbandė abiejų suokalbininkų ryšio tvirtumą. Savo memuaruose „Nemirtingieji“ („Tous immortels“) P. Pavlowitchius prisimena šį nepaprastą nuotykį ir pasakoja apie jo „herojų“ – aktorės Jean Seberg ir R. Gary – sunkų gyvenimą.

 

Joelio Sageto nuotr. (AFP)

 

Praėjus keturiasdešimčiai metų po É. Ajaro apgaulės, nusprendėte vėl ją prisiminti, nors pats R. Gary jums žadėjo, kad visa pasimirš po dviejų savaičių. Kodėl ši apgaulė tokia reikšminga?

Todėl, kad pačiam Romainui tai nebuvo tik pokštas. Tai buvo egzistencinis projektas. Sukūręs É. Ajarą, jis sąmoningai nulėmė savo ateitį. XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje, kai rašytojas brandina ir galiausiai įgyvendina šią idėją – sukurti naują autorių, taigi ir naują kūrinį, – jis išgyvena sunkų laikotarpį. Tais metais sugniuždyta J. Seberg krenta į vis gilesnę duobę, ir Romainas, nors šiedu jau išsiskyrę, labai dėl jos nerimauja, o ir paties rašytojo knygos sulaukia neigiamų įvertinimų. Kurdamas É. Ajarą jis tikisi atgimti. Ir drauge jau žino, kokia bus É. Ajaro istorijos pabaiga. Ogi mirtis. Kai buvau įtrauktas į šitą reikalą, apie tai mes niekada nekalbėjome. Aš pats niekada apie tai nesusimąsčiau, tiesiog stengiausi atlikti savo vaidmenį, nors ir ne visada sugebėdavau susidoroti su užduotimi. Bet jis žinojo, kad É. Ajaro istorijos pabaiga bus neatsiejama nuo jo išėjimo iš gyvenimo. Kol rašytojas dar buvo gyvas, nebuvo nė kalbos, kad jis prisipažintų esąs É. Ajaro išleistų knygų autorius. Visi turėjo sužinoti pribloškiančią tiesą po jo mirties.

Ar jums patiko apsimetinėti É. Ajaru, maustyti žurnalistus ir leidėjus?

Buvo smagu, pripažįstu. Nereikėjo per daug stengtis. Žmonėms nekilo jokių abejonių. Jie aklai žavėjosi rašytoju, kuriuo apsimetinėjau. O tada Romainas paskleidė gandą, esą man šiek tiek pavažiavęs stogas, neva esu narkomanas ir išvykau pasigydyti nuo priklausomybės į Daniją. Šis gandas palengvino man gyvenimą: dėl tariamos ligos niekas nepriekaištavo, kad kalbu mažai arba pasakau kokią nesąmonę. Tik stengiausi elgtis taip, kad ateityje nekiltų neigiamų reakcijų, – kai žmonės supras, kad visą laiką pataikavo žmogui, kuris buvo viso labo marionetė. Vėliau santykiai su Romainu tapo įtempti, laikėmės atokiai vienas nuo kito, kad nesukeltume kokių įtarimų.

Ar buvo kilęs pavojus išsiduoti?

Labai vertinau Romainą, niekada nebūčiau jo išdavęs, bet kartais tarp mūsų tvyrodavo aštri įtampa. Jis pykdavo, kad aš ne visada išpildau jo lūkesčius. O aš – kad jis nesuvokė, jog egzistuoju ir už jo įsivaizduojamo vaidmens ribų. Vis dėlto žavėjausi jo ištverme, valia toliau rašyti. Mano jausmai jam buvo prieštaringi.

Tvirtinate, kad rašytojui mirus skaudžiai nukentėjote. Kaip?

Buvau užsitraukęs leidėjų nemalonę. Beveik niekas nebenorėjo man duoti darbo. Dirbau kalėjimuose, dėsčiau žandarams, dirbau net Rokamadūro turistinio traukinuko konduktoriumi. Laimei, žurnalistas Michelis Butelis vieną dieną manęs paprašė parašyti keletą tekstų leidiniui „L’Autre Journal“. Taip pamažu vėl atsistojau ant kojų.

Jūsų tėvas mirė, kai jums buvo vienuolika, o motina niekada nesusitaikė su jo mirtimi. Ar galima sakyti, kad J. Seberg ir R. Gary jums atstojo tėvus?

Ne, niekada neturėjau tokios iliuzijos. Jean gimė ketveriais metais anksčiau už mane, į ją žiūrėdavau veikiau kaip į draugę. O Romainas niekada nesirūpino manimi kaip tėvas. Vis dėlto niekada nesugebėsiu jam atsilyginti už viską, ką man davė. Jis padarė labai didelę įtaką mano gyvenimui.

Net prieš É. Ajaro apgaulę?

Be abejo. Romainą pažinojau nuo vaikystės. Nors daugumai suaugusiųjų buvau nematomas, mes kalbėdavomės kaip lygus su lygiu. Pavyzdžiui, jis kartą man pasakė: „Žinai, komunistai yra tokie patys žudikai kaip amerikiečiai.“ Šie žodžiai man padėjo aiškiau suvokti politiką, jo dėka nesu nei dešinysis, nei kairysis. Jis taip pat prižiūrėjo, ką skaitau. Ir nepaprastai padėjo, kai mano motina paleido vadeles. Jam esu skolingas ir už tai, kad tapau vadinamuoju „nematomu rašytoju“.

 

Romainas Gary sykį jį perspėjo: „Pauli, gyvenimas kartais kanda kaip šuo. Būk atsargus.“ Gyvenimas įkando jiems visiems. Iki kraujo. Jean Seberg, persekiojama žiniasklaidos ir sugniuždyta naujagimio mirties, aštuonerius metus „kiek­vienas mirties metines švęsdavo bandydama nusižudyti“, kol 1979 m. galiausiai perdozavo. R. Gary iš gyvenimo pasitraukė po metų – paleido kulką sau į gerklę. Pats Paulis Pavlowitchius sunkiai atsigavo po Émile’io Ajaro beprotybės.

Praėjus keturiasdešimt dvejiems metams nuo tada, kai knygoje „Žmogus, kuriuo tikėjome“ („L’Homme que l’on croyait“, leid. „Fayard“, 1981) atskleidė tiesą, R. Gary pusbrolis ramiame ir įtraukiančiame pasakojime atskleidžia chaotiško neįprastos „chebros“ gyvenimo detales. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama Naujosios bangos ikonai ir genia­liajam romanistui. Bet ne mažiau svarbią vietą užima ir pats P. Pavlowitchius – vykusių dramų ir komedijų liudininkas bei dalyvis. Knyga vietomis juokinga, vietomis skaudi, net tragiška. Iš gyvenimo paimtos scenos paremtos tuo, ką matė ir girdėjo pats P. Pavlowitchius, ir tuo, ką jam buvo pasakojusi motina Dinah Owczynska. Kai kas liko nutylėta, daugiausia piniginiai reikalai, ištrinti keli vardai.

Antriniai personažai – nuo Otto Premingerio iki Gisèle Halimi, taip pat Williamo Styrono ir Jeano-Luco Godard’o – išsiskiria ypatingu ryškumu. Atskirai aprašoma autoriaus motina, kuri primena nepakartojamą R. Gary motiną Miną Owczynską. Dėmesio sulaukia ir Clintas Eastwoodas, kurį R. Gary įtarė užmezgus romaną su J. Seberg ir iškvietė į dvikovą. Memuarai labiau primena romaną nei kiti P. Pavlowitchiaus kūriniai.

 

Ką turite galvoje?

Nuo 1969 m., grįžęs iš privilegijuotos privalomosios tarnybos, kurią Romaino rūpesčiu atlikau Antiluose, pradėjau rašyti – vėlgi jo dėka – žmonėms, norintiems išleisti knygą. Rašiau memuarus tai vienam, tai kitam, dažnai man už tai mokėdavo nelegaliai. Šitaip išmokau rašyti skirtingais stiliais. Darbas buvo lengvas, neįpareigojantis. Tais laikais, sakytum, sklandė nerūpestingos nuotaikos, o kopti karjeros laiptais man nerūpėjo. Dar dirbau bibliotekininku, gedimų šalinimo linijos „SOS Dépannages“ operatoriumi – Romainas visą žiemą manė, kad dirbu pagalbos linijoje „SOS Amitié“. Šis blaškymasis nuo vieno darbo prie kito, matyt, paruošė mane tam, kas laukė. Romainui buvau puikus taikinys – pasirengęs būti jo bendrininku. Tapau jo mokiniu.

Bet dar anksčiau jis jau buvo prašęs jūsų atlikti vieną vaidmenį...

Taip, 1963 m. Jean ir Romainas susilaukė kūdikio, bet tai buvo paslaptis, mat jie nebuvo susituokę. Taigi jis paprašė manęs ir mano partnerės Annie prieš kaimynus apsimesti Diego tėvais. Mažiausiai du kartus yra tekę šaukti gatvėje „Mama ir tėtis grįžo!“ artinantis prie auklės, stumiančios Diego vežimėlį. Romainas norėjo kontroliuoti tikrovę, kad ši jam neišsprūstų iš rankų.

Paskui kurį laiką gyvenote iš esmės visi kartu, susibūrę į „chebrą“...

Romainas vartojo šį hipių laikų žodį, tad ir aš ji vartoju. Loto departamente jis nusižiūrėjo namą, stovintį šalia mūsiškio. Nusipirko jį sau, o vėliau pasiūlė J. Seberg, su kuria buvo išsiskyręs, bet artimai bendravo, įsikurti šalia esančioje daržinėje. Tai turėjo būti mūsų „bazinė stovykla“. Iš ten Jean galėjo vykti į filmavimus, o Romainas grįžti į savo butą Paryžiuje. Kurį laiką taip ir buvo.

Tai „chebrai“ priklausė ir Borisas, su kuriuo buvote įsisukę į savotišką „vedybinį meilės trikampį“. Jūs net teigiate, kad jis galėtų atstoti tėvą jūsų vyresnei dukrai.

Borisą, anuomet jauną, malonų vyrą, buvo užbūręs Annie žavesys. Po kurio laiko, pamiršęs užgautą savimeilę, šis vyrukas tapo mano draugu. Broliu. Jis nenorėjo būti mano vietoje, o aš jo. Tai šiek tiek priminė François Truffaut filmą „Žiulis ir Džimas“ („Jules et Jim“, 1962). Tuometiniame kultūriniame kontekste tokie dalykai buvo priimtini. Nesijaučiau turįs teisę liepti Annie: „Turi apsispręsti“ arba „Reikia skirtis.“ Borisas buvo mokytojas, tad mūsų dukterims augant joms vėrėsi daug platesnis pasaulis nei tas, kurį galėjo pasiūlyti tik tėvai.

Abi jūsų dukterys tapo leidėjomis: Anna vadovauja leidyklai „Albin Michel“, o Julia – „Phébus“. Ar R. Gary taip pat padarė įtaką jų gyvenimams?

Anna, vyresnėlė, Romainui mirus jau buvo pajėgi suvokti bendradarbiavimo su juo pasekmes. Dukrai teko atsigriebti, ir jai tai puikiai pavyko. Julia iš pradžių ėjo kitu keliu, kol vieną dieną irgi tapo redaktore. Abiem mergaitėms aistrą skaityti įskiepijo Annie.

Jūsų knyga stebėtinai tiksli, nors kai kurie joje pateikti įvykiai vyko labai seniai. Ar viską užsirašinėjote?

Nuo pat tėvo mirties ėmiau užsirašinėti įvairias įdomias istorijas, įžvalgas apie rašytojus ar net susitikimą su pirmą kartą sutikta nepažįstama moterimi, kuri man pratarė vos kelis žodžius. Niekada nemaniau, kad pasinaudosiu šiais užrašais. Prieš dešimt metų kūriau komiksą apie J. Seberg, tada vėl buvau juos atsivertęs. Leidėjas atmetė mano sukurtą siužetą, bet man norėjosi ir toliau žaisti su prisiminimų fragmentais, iš jų kurti įvairias scenas, kurios dažnai tapdavo labai vaizdingos, ir sudėlioti juos taip, kad pasakojimas būtų sklandus. Atėjo laikas, mat tai, kas manęs laukia, nedžiugina – mirtis jau stovi visai šalia. Kai atidaviau rankraštį Juliai, buvau prirašęs 900 puslapių. Atsižvelgęs į jos pastabas, sutrumpinau perpus.

O šįkart viskas, ką sakote, yra tiesa?

Taip. Bent jau taip, kaip prisimenu.

 

Iš prancūzų kalbos vertė Deina Janeliūnaitė

„Le Monde“, 2023 m. vasario 12 d.