Andrius Jakučiūnas
Neseniai Lietuvoje baigėsi jubiliejinis – 60-asis – poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. Išskirtinio jo būta ne tik dėl apvalaus skaičiaus, bet ir dėl premiją lydėjusių skandalų, po kurių „Poezijos pavasario“ premija Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sprendimu atskirta nuo Kauno miesto savivaldybės Maironio premijos, taip užbaigta ir ilgametė tradicija laureatą pagerbti Maironio muziejaus sodelyje. Naujuoju, tikruoju ir vieninteliu festivalio „Poezijos pavasaris ’24“ laureatu tapo uteniškis poetas Vytautas Kaziela. Su juo ir kalbamės apie šiuos nemalonius įvykius bei juos lydėjusias jausenas, kultūrinę korupciją Kaune ir poezijos festivalio ateitį.
Brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų nuotrauka
„Poezijos pavasario“ laureatu tapote specifinėmis aplinkybėmis, po skandalo, lėmusio „Poezijos pavasario“ premijos atskyrimą nuo Maironio premijos, kurią kartu su Rašytojų sąjunga ilgus metus skirdavo Kauno miesto savivaldybė. Kaip tai vertinate ir kaip jaučiatės?
Jaučiuosi gerai. Nes ją man skyrė ne savivaldybės valdininkai, o profesionalūs rašytojai. Dvigubos premijos – nesąmonė, ypač jei skiriamos savivaldybės administracijos ar jai pavaldžių įstaigų darbuotojų balsais. Tai, kad premija įteikta Vilniaus rotušėje, man netgi maloniau, nei ją būčiau gavęs Kaune iš partijos ar visuomeninio komiteto atstovo. Jau per įteikimo ceremoniją sakiau, kad man šį apdovanojimą svarbu gauti iš švarių rankų. Jaučiausi gerai vien todėl, kad galėjau žiūrėti įteikiančiam žmogui į akis, o ne jas sukti į šoną.
Ar jaučiatės gavęs tą pačią tradicinę, ar jau visai kitą premiją, turėsiančią naują istoriją?
Taip, tai ta pati premija, kuri teikiama jau 60 metų. „Poezijos pavasario“ ir Maironio premijos kartu teikiamos buvo tik pastaruosius, jei neklystu, 10 metų. Ir nei vertė, nei prestižas nuo to, kur – Kaune ar Vilniuje – įteikiama, tikrai nesumažėja. Mano supratimu, problema ir įvairios interpretacijos atsiranda vien dėl komunikacijos. Dabar lyg ir išeina, kad atskirti šias premijas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos užgaida, bet visiškai nieko nepasakoma, kas prie to privedė. Iš tikrųjų valdyba tam ir yra, kad spręstų iškylančias problemas. Ir ji jas sprendžia.
Tad gal vis dėlto būtų laikas užkirsti kelią interpretacijoms ir papasakoti skaitytojams, kas gi iš tiesų įvyko Kaune sprendžiant, kas taps premijos laureatu? Ar tai tam tikro abejingumo kultūrai apraiška, ar labiau atsitiktinumas, ar vis dėlto – kultūrinė korupcija? Kas tokiu atveju turėtų prisiimti atsakomybę?
Manau, visos savivaldybių sukurtos komisijos turėtų dirbti viešai ir skaidriai, ypač tada, kai kalbama apie pinigus. Mero potvarkius pirmiausia turi įvertinti teisininkas, o tada antikorupcijos specialistas. Pats priklausau Antano Miškinio literatūrinės premijos komisijai ir galiu pasakyti, kad tokie dalykai, kaip šįsyk nutiko Kaune, Utenoje būtų neįmanomi. A. Miškinio premijos komisija dirba viešai ir skaidriai. Jos posėdžiuose gali dalyvauti žiniasklaida, būtų įleidžiami ir į premiją pretenduojantys autoriai.
Apie Maironio premijos komisijos darbą žinau tik iš oficialios informacijos ir publikacijų žiniasklaidoje (15min.lt), nes komisijos nariai turėjo pasirašyti konfidencialumo pasižadėjimus. Kita vertus, ar galima pasitikėti vertinimu, žinant, kad iš komisijos pašalinti visi Rašytojų sąjungos atstovai paliekant 3 (šiuo atveju – vėliau vienam nusišalinus – tik 2) Kauno rašytojus, o Kauno miesto savivaldybei atstovavo keturi asmenys – 3 savivaldybės atstovai ir Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos direktorė? Komisijos pirmininkas, atsakydamas į žurnalistų klausimą, sakė, kad tik pervertė knygas ir panašiai padarė kiti komisijos nariai. Tai iš tikrųjų abejingumo kultūrai apraiška.
O dėl atsakomybės... Nežinau. Jeigu to reikia, atsakomybę prisiimti turėtų savivaldybių veiklą prižiūrinčios institucijos. Kaunas prarado respublikinę premiją, ir dabar Maironio premija lieka regioninė. Štai ir viskas.
Kaip manote, ar ši nelabai graži ir nelabai įkvepianti istorija, – o didžiausia pralaimėtoja čia turbūt reikėtų laikyti I. Rudžianskaitę, paskelbtą laimėtoja, bet galiausiai gavusią tik kuklesnę Maironio premiją, – neiškelia ir platesnio regioninių premijų skaidrumo klausimo? Ir ar tai nėra smūgis visai premijų Lietuvoje „ekosistemai“?
Mano atveju būtų neetiška svarstyti, kas yra laimėtojai, o kas – pralaimėtojai. Svarbiausia, kad po visų tų viražų ir užkulisinių kūlversčių, sakyčiau, laimėjo skaidrumas. Manau, ryžtingas valdybos sprendimas dvi premijas atskirti buvo teisingas ir turbūt, norint išsaugoti premijų prestižą, vienintelis įmanomas. O problema egzistuoja, ir gana seniai. Pats esu buvęs trijų ar keturių vertinimo komisijų narys. Ir mačiau viską iš vidaus. Kartais po komisijos posėdžio jautiesi ne tik labai šlykščiai, bet ir bejėgiškai. Sakykim, komisija susideda iš 5 narių: 2 rašytojai ir 3 vietos atstovai. Kokia prasmė tokiame posėdyje dalyvauti? Tai neturi nieko bendra su profesionaliu vertinimu. Negirdėjau, kad renkant geriausią buhalterį komisijos daugumą sudarytų dailininkai ar muzikantai.
„Neatremiamas“ oponentų argumentas: kas duoda pinigus, tas ir turi turėti sprendimo teisę. Bet ar iš tikrųjų taip? Tokiu atveju atsiranda visai kiti vertinimo kriterijai, esantys labai toli nuo kūrybos.
Klausiate, ar tai, kas atsitiko dabar, nėra smūgis visai premijų Lietuvoje „ekosistemai“? Yra, bet gerąja prasme. Priėjome ribą, kai pokyčiai tikrai reikalingi. Kiekviena savivaldybė turi teisę įsteigti literatūrinę ar kitokią premiją ir skirti už lojalumą arba kitus panašius kriterijus. Bet jeigu ji nori, kad šios premijos partnere būtų Lietuvos rašytojų sąjunga, tada viskas keičiasi. Tokios premijos skyrimo komisijoje persvarą turi turėti rašytojai, o premijos nuostatus pasirašyti abu partneriai. Tada ir nebus jokių skandalų.
Kuo jums svarbus „Poezijos pavasario“ apdovanojimas? Ir apskritai ar laikote „Poezijos pavasario“ premiją svaria?
Taip šis apdovanojimas man ir svarbus, ir garbingas. Atsistoti šalia kitų iškilių Lietuvos kūrėjų man didelis džiaugsmas. Dar kartą pakartosiu: šią premiją man skyrė literatūros žmonės, išmanantys ją ir galintys ją vertinti. Ypač smagu, kad sutapo ir kūrėjų, ir skaitytojų nuomonė: rinkinį „Neatsimerk, Viešpatie“ poezijos kategorijoje skaitytojai išrinko Metų knyga.
Kas jums yra „Poezijos pavasaris“? Kiek metų jau dalyvaujate? Galbūt galėtumėte papasakoti labiausiai įstrigusį festivalinį nuotykį ar kuriozą?
O kas bus, jei pasakysiu, kad tai vienas svarbiausių ir žinomiausių festivalių Lietuvoje? Dalyvauju jame gal jau ketvirtį amžiaus. Man tai galimybė pabendrauti su kolegomis (kadangi gyvenu 100 km atstumu nuo Vilniaus, to bendravimo neretai pritrūksta) ir – svarbiausia – pajusti, kaip tavo kūrybą priima žmonės.
Labai įsiminė festivalinė kelionė į Tauragę. Visą kelionę lijo, o pusiaukelėje sugedo autobusėlis – vėlavome dvi valandas. Žinojome, kad mus turi pasitikti prie įvažiavimo į Tauragę. Žinoma, sutiktuvių jau nesitikėjome, bet artėdami prie Tauragės pamatėme kiaurai permirkusį armonikierių ir dvi mūsų tebelaukiančias merginas. O įdomiausia, kad ir klausytojai mūsų sulaukė. Tai rodo, kad poezija ir konkrečiai festivalis (skirtingai nei kartais mums bandoma šiandien pasakyti) tebėra žmonėms svarbus ir reikalingas.
Ar „Poezijos pavasaris“ jums labiau susijęs su tradicija, ar su gera poezija? Ne sykį kritikuotas dėl savo, pavadinkim taip, sovietmetį menančios struktūros, nelankstumo, pompastikos, aklo ritualų laikymosi, besikeičiančių skaitytojų kartų ir renginių lankymo papročių nepaisymo – ar jo, kaip, pavyzdžiui, Venclovų namų, nereikia „desovietizuoti“? (Žinoma, klausiu kiek ironiškai.)
Na, nematau nei tos pompastikos, nei aklo tradicijos laikymosi. Bent jau pastaraisiais metais.
Pirmiausia jis asocijuojasi su gera poezija. Ko laukia žmonės rajonuose? Gerų poetų ir geros poezijos. O problema yra finansavimas. Kad ir kokių gražių idėjų turėtum, bet be pinigų jos ir liks tik idėjomis. O kaip žinome, festivalio finansavimas vis mažėja. Bent jau per pastaruosius trejus metus jis stipriai sumažėjo. O desovietizuoti tikrai reikia. Pirmiausia kelius ir magistrales, kuriais „Poezijos pavasario“ festivalio dalyviai vyksta pas skaitytojus. Noriu pasidžiaugti, kad garsusis sovietinio paveldo objektas – Vilnius–Utena betonkelis – per dvejus ar trejus metus bus galutinai desovietizuotas. O jeigu rimtai, ką dar turime desovietizuoti? Svarbu ne forma, o turinys. Svarbu kokią poeziją vežame į Lietuvą, kokią žinią skleidžiame.
Gyvenate Utenoje, taigi pažįstate provinciją iš vidaus. „Poezijos pavasaris“ taip pat orientuojasi į provincijoje gyvenantį skaitytoją. Tačiau ar provincijoje vis dar esama tokio didelio geros poezijos poreikio, kad vertėtų ją atvežti? Ar to egzistuojančio poreikio nepatenkina bibliotekos ir internetas? Kaip manote, ar „Poezijos pavasaris“ šiais laikais neužsiima Sizifo triūsu, kuris prasmingas tik mito kontekste, o realybėje – nedaug ko vertas?
Tikrai nesutinku su teiginiu, kad „Poezijos pavasario“ triūsas – beprasmis. Yra daugybė rajonų, kuriuose šie renginiai tampa švente. Šiemet kartu su festivalio grupe lankiausi Zarasuose. Zarasiškiams tai buvo šventė. Laukta šventė. Tą patį galima pasakyti ir apie literatūrinių renginių bado nejaučiančią Uteną. Į festivalio renginį susirinko tikrai daug žmonių. Ir ne vien senosios kartos – buvo ir jaunimo.
Dabar niekaip negaliu prisiminti, kas pavadino poeziją nišiniu žanru. Tenka pripažinti, kad tokia tendencija yra. Patys traukiamės, nebranginame savo skaitytojų. O tuščia vieta ilgai nebūna. Lietuvoje veikia Nepriklausomų rašytojų ir Kaimo rašytojų sąjungos, daugybė asociacijų ir klubų. Pastebėjau, kad iš kur pasitraukiame, mūsų vietą užima šių organizacijų nariai. Bet tada nesiskųskime, kad šiandieninę lietuvių poeziją supranta vis mažiau žmonių, kad vis mažėja poezijos knygų tiražai.
Turbūt esate girdėjęs, kad po šiųmečio festivalio jo vadovė Janina Rutkauskienė žada trauktis. Vadinasi, festivalis turbūt keisis. Tiesa, pokyčiai nebūtinai bus radikalūs, bet jų tikėtis – realu. Kokių pokyčių norėtumėte ir ką galbūt netgi galėtumėte pasiūlyti?
Pirmiausia reikėtų padėkoti Janinai ir kitiems Rašytojų klubo darbuotojams. Jie dirbo tikrai sunkiomis sąlygomis ir padarė labai daug. Būtent jie, o ne kas kitas suformavo gerąją festivalio tradiciją, jie padarė, kad festivalis žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje ir yra ganėtinai unikalus reiškinys. Mano supratimu, Kultūros ministerija turėtų skirti lėšų bent jau dviejų klubo darbuotojų atlyginimams. Žmonės turi dirbti savo darbą nesukdami galvos, ar gaus už tai atlyginimą ir ar gaus jį laiku. Rašytojų klubo darbuotojai vykdo ne tik tarptautinio „Poezijos pavasario“ festivalio projektą, bet ir rengia įvairius renginius ištisus metus, kurie neneša pelno, bet yra labai svarbūs. Sutvarkykime finansinę pusę, pasakykime aiškiai, ko norime, ir tada atsižvelgdami į finansus kalbėkime apie pokyčius.
Žinoma, atėjus naujam žmogui kažkas keisis. Kiekvienas turi savo viziją, savo matymą. Bet tikrai nenorėčiau, kad „Poezijos pavasaris“ liktų tik Vilniaus festivaliu. Reikia galvoti, kaip sutelkti įvairius finansavimo šaltinius. Galbūt prie festivalio finansavimo turėtų prisidėti ir savivaldybės? Juk jos privalo rūpintis vietos žmonių kultūrinių poreikių tenkinimu. Savivaldybėse turėtų atsirasti festivalio partnerių. Tada būtų galima galvoti ir apie Tolygios raidos programos lėšų pritraukimą. Turbūt visi sutiks, kad neretai šios programos lėšos skiriamos abejotino meninio lygio renginiams finansuoti.
Ir dar. Savivaldybės kasmet pretenduoja tapti kultūros sostine. Kodėl didžiosios savivaldybės, bent jau apskričių centrai, negalėtų tapti „Poezijos pavasario“ festivalio sostine? Reikia ne trauktis į esamas ar įsivaizduojamas nišas Vilniuje ir jose užsidaryti, reikia vienytis ir neužleisti jau esamų kultūrinių teritorijų.
Kaip vertinate šių metų almanachą ir sudarytojų sumanymus? Turbūt pamenate, kad apie dešimtmetį almanachas buvo sudaromas kitu principu – atrenkant poeziją iš kultūrinės spaudos. Vėliau šis principas atmestas kaip nepasiteisinęs, tačiau ar ne dar labiau nepasiteisina bet ko spausdinimas?
Turiu patirties sudarant almanachus. Žinau, koks tai pragariškai sunkus darbas. Šių metų almanachą vertinu gerai vien todėl, kad jo sudarytojai nenuėjo lengviausiu keliu ir nesudėliojo autorių abėcėlės tvarka, pabandė ieškoti autorių kūrybos sąšaukų. Kiek žinau, nemažą dalį pateiktos kūrybos ir autorių sudarytojai atmetė. Bet, mano supratimu, atranka galėtų būti dar griežtesnė.
Nė vienas almanacho sudarymo principas nėra tobulas. Galbūt kvestionuotina mintis dėti į almanachą po vieną autoriaus eilėraštį neretai tik tam, kad jo pavardė atsidurtų jame. Yra vienintelis būdas išvengti netolygumų ir išsaugoti kokybę: sudarytojai, nuolat stebintys ir žinantys padėtį literatūriniame lauke, turi kviesti autorius. Taip, jei gerai pamenu, sudarydamas almanachą darė Rimvydas Stankevičius. Bet tai gerokai sunkesnis, daugiau laiko ir pajėgų reikalaujantis darbas.
Koks bus „Poezijos pavasaris“ po 20 (50?) metų? Visiškai pasikeitęs ar vis dėlto išsaugojęs esmę, o baigiamąjį renginį, kaip ir dabar, transliuos LRT?
Geras klausimas. Koks bus „Poezijos pavasaris“, kai manęs nebus? Žinoma, bus pasikeitęs. Dainų šventė egzistuoja jau 100 metų. Ir, man atrodo, per šimtą metų ji pasikeitė mažiau, negu „Poezijos pavasaris“ – per 60 metų. Sakysite, Dainų šventė pradėta rengti tarpukario Lietuvoje? Bet ji buvo rengiama ir sovietiniais metais. Tiek festivaliai, tiek įvairios šventės turi prasmę tol, kol yra gyvybingos ir žmonėms reikalingos. Lengviausia sugriauti tradicijas net ir neturint ko vietoje jų pasiūlyti. Bet ar reikia? Gyvename jau trečdalį amžiaus nepriklausomoje valstybėje, bet taip ir neišmokome atskirti to, kas vertinga ir turi prasmę. O ar baigiamąjį renginį transliuos LRT, nežinau ir negaliu atsakyti. Technologijos sparčiai eina į priekį. Gal po 50 metų galėsime patys prisijungti prie vietos, kur vyksta renginys, ir stebėti jį be tarpininkų?
Premiją gavote gana tamsiu, karo laiku. Kadangi žinau jus labai labai palaikant Ukrainą (netgi esate skyręs tam knygą), norėčiau ir jūsiškės karo baigties prognozės: ar tikite, kad Ukraina laimės? Kada?
Visada tikėjau Ukrainos pergale. Ir dabar tikiu – sveikas protas turi nugalėti. Karas jau seniai galėjo baigtis, ypač tada, kai šioje šalyje buvo didžiulė patriotinio pakilimo banga. Didieji Ukrainos sąjungininkai buvo labai nenuoširdūs ir žiaurūs. Dabar galvoju, kad atsakomybė už išžudytus geriausius ukrainiečių žmones tenka ne tik Putinui, bet ir tiems, kurie leido tai padaryti. Ukraina iki šiol maitinama pažadais, o jai reikia ginklų ir amunicijos. Vakarų neryžtingumas skatina Rusijos ambicijas. Jai jau knieti bandyti užpulti vieną ar kitą mažesnę NATO šalį ir pasižiūrėti, kokia bus reakcija. Jei reakcija bus adekvati, Rusija pasitrauks palikusi griuvėsius ir žuvusiųjų kūnus. Ir tada mūsų šios dienos pokalbis apie poeziją neteks bet kokios prasmės.
Manau, karas baigsis tada, kai bent 60 proc. pasaulio šalių lyderių suvoks tikrąją padėtį. Kai JAV prisiims atsakomybę. Kai Ukrainai sąjungininkų pagalbos užteks ne tik gynybai, bet ir puolimui.
Vytauto Kazielos poezija
/ / /
lupu nepažįstamos
žuvies žvynus
sau nuo veido
virpantis kūnas
prisimena juodą
ir šaltą gelmę
šlykščiuosi savim
čia tik kruvinos gleivės
klausausi dainos
nesuprantu apie ką jį
/ / /
mane vejasi šunys
aš bėgu
klimpstu pelkėse
galiausiai
užpusto smėlynai
kai šunys atbėgs
mano kaulai
jau bus be kvapo
/ / /
viskas šiurpiai
nutyla
lyg vanagui
sklendžiant
karštą dieną
lyg šaltis
įsiūbuota gelmė
išmeta kažką juodo
baugaus į paviršių
kuris nepriklauso
paukščiams
nepriklauso žuvims
kuris tik išplečia
mūsų akis
bet susiaurina
regėjimo lauką
tai lyg sprogimas
kuris neįvyks
kuris užgula tavo ausis
tarsi neriant į gelmę
ar kylant į didelį aukštį
/ / /
Viešpatie nuritink akmenį
nuo mano širdies
ir visus tamsumus prašalink
kad įkvėpčiau Tavęs
ir man atsivertų akys
kad suprasčiau tai kas
uždengta buvo ir paslėpta
kad kartu su Tavim
iš tamsos ir mirties prisikelčiau
ir keliaučiau į Pažado žemę
žmogus iš prieglaudos
jis nebeturėjo namų
dreifavo
įsikibęs į prieglaudos
kambarėlį
pro šalį plaukė
negyvi delfinai sirenos
iš atminties išnerdavo
mylėtos moterys
pelekais jis bandė
perrėžti tinklus
kurie vis labiau veržė
galvą supančiojo kojas
plaučiai pilnėjo vandens
paskui atsivėrė žiaunos
jis nekvėpavo
jis žiopčiojo
o krantas vis tolo
/ / /
kvėpuoju karštomis
Sacharos dulkėmis
dykuma ilgai
ėjo į mus
netikėtai sutikti beduinai
be emocijų veiduose
tarsi išlieti
iš vario ir bronzos
laikas ištrynė atmintį
laikas yra raudonas
Sacharos smėlis
penkiolika tūkstančių metų
iki vandens
bet vis tiek einame
dvidešimties tūkstančių metų
periodais
/ / /
sakai
kad yra pomirtinis gyvenimas
bet kad nusigautum link jo
reikia perplaukti Hadą
ar Letę
o gal paprasčiausiai jūras
regėjau iš tolo
irkluoja skeletai
negalėjau suprasti
ką reikia perkelti į kitą krantą
jei nieko nelieka
arba lieka tai ko negali
sugauti arba paliesti
ar matei kada nors kaip tamsūs laivai
į kitą pusę perkelia šviesą
tas tunelis kuriuo lekiame
yra paprasčiausias vamzdys
bet ne tas kurs į Nerį
Žemynai
vaikeli
tyras šviesos
spindulėli
atėjęs
į mano rudenį
į mano belapes dienas
mano rankos
lyg tvirtas lizdas
saugo tave
o lūpos negali
nustoti šypsotis
mano žili plaukai
uždengia visą pasaulį
laikyk angele ją
po savo sparnais
ir neišdrįsk
niekada paleisti
/ / /
bokšto gyventoja
karalaitė
rašo kažką
ne iš šio gyvenimo
kai nėra išgyvento
reikia jį išgalvoti
ar tai tu laikai mane
savo naguose
angele?
ir nori atgniaužti