Specialiai „Literatūrai ir menui“

Norint geriau suprasti italų visuomenę, vienas galimų kelių – literatūros premijos „Strega“ istorija. Kritikuojama, mėgstama, geidžiama: Italijoje ši premija tebėra žymiausia ir kelianti daugiausia ginčų. Laimėti „Stregą“ reiškia įžengti į literatūros panteoną, juolab parduoti gerokai daugiau knygų. Kiek daugiau? Bent keturis ar penkis kartus, jei lyginsime su pardavimais iki paskelbiant laimėtoją. Liepą rašant šį tekstą, Andrea Bajani, jau 79-ąjį kartą teikiamos premijos laureatas, gavęs ją už romaną „Sukaktis“ („L’anniversario“, leid. „Feltrinelli“), yra pirmas perkamiausių knygų dešimtuke: tepraėjus trims savaitėms po apdovanojimo, liepos 3-iąją, A. Bajani knygos pardavimai padvigubėjo: nuo 25 000 šoktelėjo iki 50 000 (2025 m. liepos pabaigos duomenimis). Stefano Petrocchi, premiją steigiančios organizacijos „Fondazione Bellonci“ vadovas, sako, kad „ši tendencija nekinta nuo pat devinto dešimtmečio“.

Nuolat grįžtama prie diskusijų apie premijas, jų prasmę ir įtaką skaitytojų įpročiams. „Strega“ perėjo skirtingas fazes, išgyveno ne vieną aukso amžių, pavyzdžiui, šeštame dešimtmetyje, kartu ir kritinių akimirkų, tokių kaip per politizuotą devinto dešimtmečio sezoną. Perkopusi į naują tūkstantmetį, priešingai nei tikėtasi, premija parodė gebanti atlaikyti audras ir peržiūrėti taisykles, kad taptų kuo mažiau priklausoma nuo didžiųjų leidėjų diktato. Naujaisiais įstatais, įsigalėjusiais 2017–2018 m., siekta išvengti monopolinių leidėjų ambicijų, pirmiausia išplečiant premijos komisijos ratą: šiuo metu jį sudaro 400 „sekmadienio bičiulių“, prie kurių prisideda 245 savanoriai iš užsienio, atrenkami trisdešimt penkių Italų kultūros institutų visame pasaulyje, 25 kolektyviniai mokyklų, universitetų ir Romos bibliotekų skaitytojų klubų balsai ir 30 vadinamųjų stiprių skaitytojų balsų iš profesinio ir verslo pasaulio.

 

2025 m. premijos „Strega“ laureatas prozos kategorijoje Andrea Bajani. MUSA nuotr.

 

Išplėstinės vertinimo komisijos idėja siekia pačias premijos ištakas, kai Maria Bellonci, „Stregos“ steigėja, kartu su vyru Goffredo Bellonci sugalvojo bičiuliškus rašytojų ir intelektualų susitikimus, vykusius jų namuose sekmadieniais (iš čia ir kilo „sekmadienio bičiulių“ tradicija – vert. past.), paversti literatūros premija. Tai vyko pokario Italijoje, kai šalis, ką tik išbridusi iš fašistinės diktatūros, ėmė sukti demokratinio gyvenimo keliu. Kaip tvirtina S. Petrocchi, susitikimai M. Bellonci salone buvo „savotiškas kultūros parlamentas visuomenėje, kuri dar tik budo iš dešimtmečius trukusio draudimo turėti balsą“. Laisvai kalbėtis apie knygas anuomet reiškė dėti pagrindus naujai Respublikos formai, užgimusiai po 1946-ųjų birželio 2-osios referendumo. Jame, beje, Italijos moterims pirmąkart suteikta balsavimo teisė.

Pirmoji „Strega“ įteikiama 1947-aisiais, ją laimi Ennio Flaiano. Nuo tada „Strega“ virsta tikra parako statine: jokios kitos premijos nelydi tokia gausybė diskusijų. Istorinis ginčas kyla 1952-aisiais, jis susijęs su vienu iškiliausių italų rašytojų Alberto Moravia. Nepaisant paties A. Moravios dvejonių, jis įtikinamas dalyvauti, tačiau netrukus Romos Šventoji Oficija rašytojo kūrinius įtraukia į draudžiamų knygų sąrašą. Cenzūra taip stipriai sukrečia italų literatūrinę bendruomenę, kad nustelbia visus abejojančius balsus, kaltinančius A. Moravią specialiai premijai sudursčius jau anksčiau spausdintų apsakymų rinkinį. Tai nėra antrinės reikšmės epizodas, kaip teisingai sako S. Petrocchi: „Už rašytoją stoja visa to meto visuomenė, taip parodydama, kad mūsų šalis siekia save kultūriškai pristatyti kaip pasaulietinę.“

Šeštame dešimtmetyje „Strega“ sutvirtina savo įtaką per vadinamąją „Gatopardo bylą“. Giuseppe Tomasi di Lampedusos knyga, išleista „Feltrinelli“, 1959-aisiais premiją laimi praėjus dvejiems metams po autoriaus mirties, šiam taip ir nespėjus pasidžiaugti savo didingo romano sėkme. (Lietuviškai knyga pasirodė dviem pavadinimais: „Leopardas“, 1963 m., vertė Algirdas Vaišnoras; „Gatopardas“, 2024 m., vertė Lina Gaučytė – vert. past.) Paskelbus apie „Gatopardo“ dalyvavimą konkurse kyla tokie audringi ginčai, kad nacionalinis transliuotojas RAI nutaria atsigabenti vaizdo kameras ir užfiksuoti premijos teikimo iškilmes. Tai pirmas kartas, kai televizija susidomi „Strega“, ir nuo tada tai virsta tradicija. S. Petrocchi įsitikinęs, kad tąsyk įvyko didysis „Stregos“ šuolis, nes „Gatopardas“ tampa įvykiu, „bestseleriu, kurį nori perskaityti kiekvienas, apie kurį kalbama visuose namuose, ne tik inteligentijos aplinkoje. T. di Lampedusos knyga išgraibstoma šimtais tūkstančių egzempliorių šalyje, kurioje skaito vos penktadalis gyventojų“.

Po „Gatopardo“ sėkmės „Strega“ jau yra premija par excellence. Vis dėlto strėlių į ją atskrieja vis daugiau. 1968-aisiais polemiką pakursto Pieras Paolo Pasolini, kaltinantis italų kultūros industriją visiškai pasidavus leidėjų galiai. P. P. Pasolini, tais metais dalyvaujantis su romanu „Teorema“, užsipuola didžiuosius leidėjus, jo įsitikinimu, vertinimo komisiją veikiančius šantažu ir apgaule. Be kitų dalykų, rašytoją dargi erzina tai, kad Alberto Bevilacqua iš anksto skelbiamas favoritu, tad savo kaltinime P. P. Pasolini rašo: „Premija „Strega“ tapo sudedamąja dalimi to, kas šiandien vadinama kultūros industrija, ji pavaldi naujo tipo buržuazinei Italijai.“ Anot S. Petrocchi, nusivylimą rašytojui kelia tai, kad „talentingų literatų gebėjimas įtikinti menksta dėl kultūros pramonės ir didžiųjų leidėjų įtakos“.

P. P. Pasolini pavyksta įstumti premiją į aklavietę, tad prireikia nemažai laiko, kad „Strega“ susigrąžintų praeities šlovę. Atgimimas ateina 1981 m., kai laureatu paskelbiamas Umberto Eco romanas „Rožės vardas“: „Kalbame apie pritrenkiamą literatūros įvykį, romaną, tapsiantį pasauliniu bestseleriu ir prikelsiantį premiją naujam gyvenimui.“

Kas pakito įžengus į naują tūkstantmetį? „Turbūt komunikacinė visuomenė primetė savas taisykles, – aiškina S. Petrocchi. – Didžiausios sėkmės sulaukę vardai priklauso rašytojams, turintiems solidų įvaizdį, paminėčiau jų tris: Margaret Mazzantini, 2002-ųjų laimėtoja, parašiusi romaną „Neišeik“ („Non ti muovere“), Melania Mazzucco, 2003-iųjų laimėtoja už knygą „Gyvenimas“ („Vita“), ir Paolo Giordano, užkilęs ant podiumo 2008-aisiais su „Pirminių skaičių vienatve“.“

Nederėtų pamiršti ir grynai literatūrinio aspekto. „Strega“ – lyg veidrodis, kuriame atsispindi italų literatūros tikrovė skirtingais istoriniais tarpsniais. „Pastaraisiais metais – šiųmečiai rinkimai taip pat ne išimtis – turime vis daugiau trauminės literatūros, labiau gręžiamasi į psichinę kančią.“ Rašytojo A. Bajani „Sukaktyje“ pasakojama apie disfunkcinę šeimą sūnaus akimis, pagrindinis veikėjas galiausiai nusprendžia nebesitaikstyti su tėvo smurtu ir nemokančios pasipriešinti motinos nuolankumu. Pernai laimėjo Donatella Di Pietrantonio, parašiusi romaną „Trapus amžius“ („L’eta fragile“), kuriuo gilinasi į sudėtingus motinos ir paauglės dukros santykius, drauge vaizduodama ir patriarchalinę Abrucų miestelio bendruomenę. Kol „Strega“ atspindi laikmečio dvasią, šiandien linkstančią labiau į trauminius nei herojinius naratyvus, knygos laureatės sėkmingai kopia į topų viršūnes.

 

Vertė Toma Gudelytė