Šiųmetinis jubiliejinis (60-asis) „Poezijos pavasaris“ buvo ryškiaspalvis – ir ne tik drastišku fuksijų spalvos viršeliu. Pirmiausia nuaidėjo skandaliukas tarp Kauno ir Vilniaus, kurio pasekmė – nuo 2013 m. teikiama Maironio premija atskirta nuo „Poezijos pavasario“ laureato. Tad vienas svarbiausių renginių, per kurį tradiciškai Maironio sodelyje kabinamas laurų vainikas „Poezijos pavasario“ laureatui, tapo labiau vietinės reikšmės. Ir nors visi pasidžiaugė, kad vietoje vienos premijos atsirado dvi (?), „Poezijos pavasario“ laureatas, įsirašysiantis šio festivalio istorijoje, bus tik vienas, ir nuo šiol apdovanojamas Vilniuje (nors žvelgiant istoriškai šiek tiek dirbtinai atrodo ąžuolo lapų vainikas ne slėnyje, lauko sodelyje ar kiemelyje, bet rotušėje kaip natūros inkliuzas kultūroje). Taigi nusistovėjusi tradicija, kad, cituojant Algimantą Baltakį, „Kauno valdžiai siūlome kandidatūras, o jie jau renkasi“ sulaužyta.
„Poezijos pavasaris 2024“. Sudarė Viktoras Rudžianskas ir Tomas Vyšniauskas. – V.: Rašytojų klubas, 2024.
Vieniems poetams festivalis yra bene svarbiausias metų įvykis, o galimybė paskelbti tekstus almanache – garbė (ir prestižas) ir gal vienintelis metų proveržis ar būdas priminti apie save, kai nebeišleidžiama naujų knygų. Pvz., šiųmečiame almanache rasime seniai girdėto Edmondo Kelmicko, Gintauto Dabrišiaus, tik almanache pastaruoju metu pasirodo Daivos Čepauskaitės, Jono Liniausko ar Eugenijaus Ališankos eilėraščių. Kiti su festivaliu atsisako tapatintis kaip su kokiu nors anachronizmu, nederančiu jų viešai laikysenai. Giedrė Kazlauskaitė mėnraštyje „Metai“ („Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“, 2024, Nr. 3) sako: „Jaučiu stereotipų asociacijas su, tarkime, „Poezijos pavasariu“. Regionas, paukštė, duona su druska. Iškilmingi skaitymai, moksleivių ir mėgėjų inscenizacijos, šokiai, dainos, laužai.“ Tiesa, G. Kazlauskaitės eilėraščių almanache yra...
Kad ir kokius jausmus keltų, 60-metį skaičiuojantis festivalis ir jo almanachas – tai plati literatūrinio lauko panorama, diachroniškai žvelgiant pasakojanti lietuvių poezijos mikroistoriją. Almanachas pradėtas leisti dar gana giliu sovietmečiu, vadinamojo stagnacijos laikotarpio pradžioje, per cenzūras buvęs šioks toks langas į pasaulį (pvz., 1967 m. prasmuko Algimanto Mackaus eilėraščių, visada svarbūs buvo vertimai) išgyveno iki Nepriklausomybės ir peržengęs XXI a. ribas toliau sėkmingai gyvuoja. Tikėkimės, niekas jo nesužlugdys kaip sovietinio relikto, kurio pradininkas buvo Justinas Marcinkevičius. Festivalio istorijoje skleidžiasi poetinio žodžio laisvės, jo gyvybingumo versmės, ir ši istorija jau verta empiriškai pagrįstų tyrimų, archyvavimo, memuaristikos. Metaforiškai tariant, jo esmė, regis, buvo ir yra Stasio Krasausko pieštam paukšteliui pasklisti po visą Lietuvą, vėliau ir už jos ribų, tuo festivalis skiriasi nuo konkrečioje vietoje įsicentrinusio „Poetinio Druskininkų rudens“. O visi ritualizuoti renginiai su „duona ir druska“ miesteliuose ir kaimuose, primenantys klojimo teatro laikus, greitu laiku taps saugomu paveldu, reikalingu užkonservuoti, kad neišnyktų iš kultūrinės atminties. Pacituosiu 2014 m. „Poezijos pavasario“ almanache spausdintus Henriko Algio Čigriejaus prisiminimus 50-ojo festivalio proga („Tai buvo žodžio šventė“): „...mūsų žodžiui buvo grasinama ne tik anais knygnešių laikais, gudriai, klastingai toji grėsmė tykojo visokiais būdais ir sovietmečiu. Taigi ir iškiliai, šventiškai privalėjom gimtąjį žodį akcentuoti. Visur – ir didesniuos miestuos, ir tolimesnėse provincijose. Ne pro šalį čia ir padainavimai, ir trimitai su būgnais.“
Neišvengiamai keičiasi kartos (mirusių laureatų daugiau nei gyvųjų – iš 60 mirę 31), almanacho formatas (šiemet jis be nuo 2008 buvusio priedo – CD disko su poetų balsais), kasmet keičiasi sudarytojai, nuo kurių priklauso almanacho struktūra, storis ir gylis. Šiemet jo sudarytojai – Viktoras Rudžianskas ir Tomas Vyšniauskas (svečių iš užsienio kūrybą atrinko Indrė Valantinaitė), galima sakyti, puikiai atliko savo darbą, surinko beveik visų laureatų tekstus, prikalbino net tokius rara avis almanache kaip Sigitas Parulskis, kuris tradiciškai apsireiškė su savo axis mundi; Rolandas Rastauskas su šiek tiek apokaliptiniais tekstais, primenantis, kaip galima gracingai eiliuoti; Gintaras Grajauskas su beveik visiškai apokaliptiniais, bylojantis paprastai, aiškiai ir tiksliai. Taigi almanachas turtingas, solidus, per daug neperkrautas, apimtis pakankama su kai kuriais „apkramtytais“ eilėraščiais, tad, suprantama, tradicinėms anketoms jau neliko vietos. Rasime net iliustracijų. Jos čia vienintelės atlieka archyvinį vaidmenį. Tik gal norėtųsi jas regėti ant kokybiškesnio popieriaus, ne tokias sugrūstas – kažkodėl 9 dešimtmečio pabaigos almanachams užtekdavo lėšų iliustracijas pateikti oriai.
Tokiai jubiliejinei progai sudarytojai nepasivargino parašyti net trumpučio įvadėlio, nepaaiškino kūrinių atrankos koncepcijos (almanachas po ilgo laiko sudarytas nebe pavardžių ar vardų abėcėlės principu, tad turi tekstų sąveikos tendenciją, kartais skirtingus autorius netikėtai suartina panašus įvaizdis, pvz., suplyšusios kojinės, p. 243 ir 245), niekaip neišskirti debiutai (nors nežinomų pavardžių yra), nevienodai pristatyti svečiai (prie vienų datos, pvz., gimimo, yra, prie kitų – ne). Kita vertus, jei sudarytojai neturi ko pasakyti, gal ir gerai, kad almanachas kalba pats už save. Anot Viktorijos Daujotytės, apžvelgusios poezijos paūmėjimus, almanachas visuomet „veikia ir tarsi savaiminėmis poezijos galiomis“ (p. 65).
Poezija įvairi, sakytume, mažai socialumo, vos vienas kitas nūdien aktualus reiškinys, karo motyvas regis ryškesnis moterų poezijoje (D. Čepauskaitės, Rimos Juškūnės, Elenos Karnauskaitės). Dažniausiai skrebenama savuose pasaulėliuose (Gintaras Bleizgys: „kokia graži / pasaulio gelmė ir gyvenimas / įrašytas į šią akimirką“, p. 37; Valdas Daškevičius: „Drugeliai, / plevenę sparneliais / mūsų pilvuose, / vikšrėja, / kai pasiekia smegenis“, p. 274; Aidas Marčėnas: „į sąmonės kalnus kopiu / pasąmonės jūrose maudaus, žvejoju“, p. 22) ir vis dar svarstomi tie patys amžinieji klausimai, kas gi yra toji poezija: „Poezija yra ilgesingųjų sielos bedugnių nesibaigianti terapija (...) Tai mažojo išganymo įvykis, kai susiduri su geriausia savęs dalimi“ (Augustinas Dainys, p. 232); „gerai poezijai mielos visos iškrypimo formos“ (Dainius Gintalas, p. 93).
383 p. knyga prabyla poetiniais tekstais ir metatekstais, pastariesiems atstovauja šešios esė. V. Daujotytės straipsnis „Pavasariniai poezijos paūmėjimai; 60 metų“, turėjęs, matyt, atlikti įvado vaidmenį, paskirtas istorinei almanacho refleksijai, skamba su minorinėmis gaidomis: „Būtų ką ir aprašyti, ir apmąstyti, bet nebetraukia mūsų literatūros istorija“ (p. 62), tad apčiuopiami tik keli esminiai metaforiniai poezijos pėdsakai, primenantys svarbiausias „poetines erezijas“, intensyvinusias vidinius kūrybinės raidos ritmus, paradigminius istorinius lūžius. Dalis teksto atkartoja, kas buvo pasakyta minint 50-ąjį jubiliejų. Gaila, kad ta istorija „nebetraukia“, ir prisiminimai, jei nevirs tekstu, galiausiai išnyks, nes nebeliks prisimenančiųjų arba klausiančiųjų, užrašančiųjų. Pvz., smagu skaityti memuaristines nuotrupas iš 50-ojo almanacho, kai dar gyvi buvo prisimenantieji pačią festivalio pradžią. Pirmuosiuose trijuose dalyvavo net Vincas Mykolaitis-Putinas. H. A. Čigriejus sako: „Iš almanacho dvelkė tikras dvasinis pavasaris, tokia naujovė, nors mūsų poezija, atsikračiusi ideologinių svetimų šiukšlių, jau senokai vėl švytėjo kaip poezija.“ Vėlesnės kartos rašytojai praeitį mato jau kitaip, kiekviena karta išvysto savas reprezentacines funkcijas, savaip istoriją sudabartina, užaštrina arba sušvelnina, neišvengiamai perrašo.
V. Daujotytė pabrėžia, kad būta tikrai stiprių almanacho sudarymų, tekstų, straipsnių. Žvelgiant į šiųmetinio almanacho straipsnelius – pusė skystimėlių, gurinėlių. Solidesnis atrodo Neringos Butnoriūtės straipsnis apie du riterius – Joną Aistį ir Kęstutį Navaką. Pasirinkusi šią temą autorė atskleidžia abiejų poetų bendrumus, aptaria vaizduotės teritorijas ir poetinio riterystės luomo ypatumus. Nūdien aktualus ir jautrus Aldonos Ruseckaitės straipsnis apie Salomėją Nėrį (šiemet jos 120-osios gimimo metinės, dera priminti, kad „Poezijos pavasario“ pradžia siejosi su jos 20-osiomis mirties metinėmis) dar kartą primena poetės tragizmą. Martyno Pumpučio panoraminis sinchroninis 2023 m. poetinio kultūrinio lauko pjūvis aptakiai apibendrina: „...poezijos judėjimo aptinkama ir meinstryme, ir andegraunde“ (p. 248), o raginimas poetams ir kritikams stoti į kovą (galima ir vieniems su kitais) skamba kaip kvietimas kovoti su vėjo malūnais. Ramūno Čičelio esė – bandymas teorinius fotografijos terminus pritaikyti poezijai lieka tuščiu rašinėjimu, nieko naujo nepasakančiu apie poetus (ir kodėl šiam autoriui vis trūksta drąsos kalbėti pačiam, o ne ramstytis teorijomis ir citatomis?). Valentino Sventicko gurinyje apie Kristijoną Donelaitį taip pat nieko naujo nepasakyta – nuostaba, jog K. Donelaitis „jau tada“ rašė gražia lietuviška kalba nublanksta paskaičius V. Daujotytės priminimą, kad 7 dešimtmetyje Antanas Venclova išsakė mintį: „Beveik be pirmtakų ateina poetas ir nustebina visus savo didžiule jėga, savo grožiu, savo įkvėpimo galia. Toks buvo Kristijonas Donelaitis“ (p. 64). Taigi nieko naujo po saule, ir čia dera cituoti Gvido Latako eilutes: „nesistebėkim prastais dalykais – jų ir taip apstu / stebėkimės dyvinais – jiems garbę giedokim“ (p. 296).
Dyvinų dalykų almanache netrūksta. Atsitiktinai ar ne, jame nuskamba japoniškas leitmotyvas – pradedant Japonijos saulę primenančiu viršeliu, keletu japoniškų detalių lietuvių poezijoje (R. Rastausko unisonais bliaunantys Ishiguros skaitytojai, p. 95; Zitos Mažeikaitės ir Lidijos Šimkutės japoniškieji sodeliai p. 82, p. 228; Antano A. Jonyno nežinia kokiais hieroglifais aprašytas šauksmas, p. 91) ir baigiant viena iš almanacho viešnių, menininke iš Japonijos – Nagae Yūki. Tiesa, viršelis gali sukelti ir visiškai lietuviškas asociacijas, pvz., šaltibarščių su viduryje plūduriuojančiu kiaušiniu, t. y. mėnuliu, o dar pridėkime, kad pasirinktos spalvos netgi sutapo su šiemet Eurovizijoje vyravusiomis spalvomis, tad galima pamanyti, kad visai pataikyta į madą – „erdvė pikseliuojasi“ (Marija Mažulė, p. 38). Bet žinoma, menininkams nė į galvą tokios banalybės, greičiausia dailininkei (Deimantė Rybakovienė) tokias spalvų asociacijas bus sukėlęs Ievos Toleikytės eilėraštis: „geltonas blynas švitrigailos gatvėje / virš apšepusių gamyklų ir loftų / sirupe išmirkytas bijūnas“ (p. 39). Manykim, kad almanacho spalva labiau bijūninė, arba lietuviškiau – pinavijinė. Juk labiausiai įsimintinas šio jubiliejinio almanacho akcentas ir būsiąs jo neišdildomas kaip mėnulis ryškumas.