Paimti į rankas antrąją Ramunės Brundzaitės eilėraščių knygą „Tuščių butelių draugija“ paskatino netikėtas jos įvertinimas – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) kūrybiškiausių knygų dvyliktuko komisija paskelbė ją kūrybiškiausia 2022 m. knyga! Po pirmojo autorės poezijos rinkinio „Drugy, mano drauge“ (2013) – ne itin stipraus ir įsimintino debiuto (nors jeigu matuosime premijomis, tai netgi sėk­mingo) – stebuklų nebuvo galima tikėtis. Tad kas gi kompetentingą literatūrologų komisiją taip sužavėjo, kad R. Brundzaitės knyga nukonkuravo į dvyliktuką įtrauktų Gvido Latako, Algio Mickūno, Antano Šimkaus, Dovilės Zelčiūtės, Agnės Žagrakalytės ir kitų knygas? Jau nekalbu apie tuos, kurie į dvyliktuką nepateko tendencingai, pavyzdžiui, dėl kokių nors netinkamų pažiūrų. Kodėl pražiūrėti tokie kūriniai, kaip Vlado Braziūno penkių dešimtmečių rinktinė „Laiko pralandos“ (2022) ar Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Tomas Mūras“ (2022)? Pastaruosius kelerius metus dvyliktuku vis tenka stebėtis, tad šios kritikos strėlės ne autorei, kuri, reikia pripažinti, su naująja knyga pranoko save, bet LLTI komisijai, devalvavusiai pačią kūrybiškumo sąvoką. Cituoju iš premijos nuostatų: „...esminis kūrinių atrankos ir vertinimo kriterijus – kūrybiškumas.“ Įdomu, ką literatūrologų galvose reiškia šis žodis? Siūlyčiau premijos nuostatuose aiškiai apibrėžti, kad niekam nekiltų keistų klausimų, o komisijos nariams linkiu prieš balsuojant visas 12 knygų atidžiai perskaityti.

 

Ramunė Brundzaitė. „Tuščių butelių draugija“. Dailininkė Dovilė Bagdonaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022.

 

Turbūt neverta tikėtis, kad kūrybiškumas būtų suvokiamas kanonine prasme: ne tai, kas imituojama, bet tai, kas netelpa į tradicinius išankstinius skaitytojų lūkesčių rėmus, kas netikėta, išradinga, nenuspėjama, paslėpta, kas priverčia mąstyti, kontempliuoti ar bent jau stebėtis originaliais kalbos tropais, archetipų, simbolių vartojimu, kompozicija, instrumentuotės interpretacijomis ir apskritai autoriaus vaizduotės galia. Kitaip tariant, kūrybiškumas yra pati kūrybos esmė, dėl jo kūrinys tampa kūriniu, o ne lieka eiliniu dienoraštiniu ar juodraštiniu tekstu. Beje, apie R. Brundzaitės knygą „Metuose“ (2022, Nr. 10) recenziją rašęs Deividas Varanius būtent dėl dienoraštinės poezijos pobūdžio autorę sukritikavo: recenzentas esąs „beveik įsitikinęs, kad didžioji dalis šių eilėraščių geriau derėtų eseistikos knygoje, virtę esė, nes naudojama eilėraščių forma ir stilistika ne visada sugeba išlaikyti plėtojamos problematikos svarumą ir sunkumą“. Dėl šio teiginio būtų galima pasiginčyti, nes ne viską, kas netraukia iki poe­zijos, jau galima laikyti esė – šiam žanrui reikia ne mažiau, o dar daugiau kūrybingumo ir meistrystės, sugebėti sklandžiai reikšti mintis sakiniais. Atrodo, elementaru, bet retam tai pavyksta. Dažnai slidžią poezijos ir nepoezijos ribą išgelbsti sumanus frazių sukapojimas į eilutes. Pavyzdžiui, visai tikėtina, kad Vido Morkūno „Pakeleivingų stočių“ (2019) lakoniška proza, sudėliota į poetines eilutes, taptų grynų gryniausia poezija. Tačiau R. Brundzaitės, kaip ir daugelio poetų, ištiesintos eilutės netaptų trumpų novelių ciklu, nes pritrūktų siužeto, veiksmo, prozai būdingos kulminacijos.

Poetinio teksto prasme R. Brundzaitės eilėraščiai netgi pakankamai funkcionalūs dėl egzistencinio biografiškumo, kartais vaikiškai įkyrių klausimų, nuskambančių ekspresyviai, bet visai laiku ir vietoje: „tai kas tas ausies uždegimas?“, „kiek tęsiasi meilė?“, „kada ji prasideda ar baigiasi?“, „Ką rašysiu kai sulauksiu 39-erių?“, „Ar rašysiu?“, „ar pabučiuotumei mane miegančią?“, „ką veiksi po to?“ Tekstuose minimi ženklai nurodo į šios lyrinės veikėjos biografiją („ir aš logistikos koordinatorė, / copy paste’inimo specialistė, / per „Poezijos pavasarį“ kviečiama / padirbėti poete“, p. 55), atspindinčią gal net visos autorės kartos ar paauglystės laikotarpio psichologines traumas, depresyvias būsenas, nepilnavertiškumo jausmą, nepasitikėjimą savimi, priklausomybes, lankymąsi pas psichologę, gydymąsi anoniminių alkoholikų draugijoje. Išgyventos patirtys emociškai paveikios, sukeliančios lyrinei subjektei empatiją ir užuojautą, tačiau pateikiamos ne taip meniškai turtingai kaip, pavyzdžiui, Linos Buividavičiūtės poezijoje.

Kūrybiškumas visų pirma reikštų teksto formavimo principus – kaip perteikiama patirtis. Neužtenka pasakyti ką nors nauja („Vis dar ieškau grožio ir jaučiu naivų norą pasakyti ką nors naujo“ – Dovilės Bagdonaitės, vienos iš dvyliktuko autorių, knygos „Takeliai žolėje“ ketvirtas viršelis), nes dažniausiai nieko naujo ir nepasakoma, tačiau svarbu, kaip duotasis tekstas plačiąja prasme perrašomas ir kokias simbolines reikšmes autorius suteikia savo asmeninei istorijai. Šiuo požiūriu vienu stipriausių rinkinio „Tuščių butelių draugija“ eilėraščių laikyčiau tekstą „Maršrutizatoriai Afrikai“, kuriame kasdienė buitinė darbinė „estetika“ užbaigiama originalia minties paralele: „baudžiava pas mus panaikinta 1861-aisiais“ (p. 34).

Vis dėlto knyga nėra paskiri eilėraščiai, o verčių ir atverčių visuma, pradedant pavadinimu, kuris R. Brundzaitės atveju pernelyg tiesmukas, neatskleidžia knygos turinio esmės. Silpnai struktūruota rinkinio visuma geriau skaitytųsi be įpareigojančių pavadinimų ir neproporcingų skyrių. Dirbtinis atrodo pirmasis eilėraštis, lyg bandyta kurti knygai koncepciją. Kaip ir pirmame rinkinyje, autorė čia plėtoja miesto tematiką ir įtvirtina save kaip miesto poetę, kurios lyrinė veikėja dažniausiai klajoja Vilniaus gat­vėmis, – nesunku atpažinti vietovardžius. Miesto topografiją įprasmindama troleibusų stotelėmis autorė bando gatves prilyginti upei, o pasikartojančiam maršruto ciklui suteikti mitologinę reikšmę: „šešiolikto maršruto troleibusas su nareliu, vardu Cik­las, / pramerkia savo vienintelę akį“ („Cik­las upė“, p. 7). Tačiau tokia paralelė nelabai įtikina, atrodo sukurta tiesiog iš neturėjimo apie ką rašyti. Mintis lieka neišgryninta, pakibusi, neaišku, ką tuo ciklopu kiklopu norima pasakyti, išskyrus tai, kad cik­las linkęs kartotis („čia upė praryja savo uodegą / čia baigiasi ciklas / akį užmerkia ciklopas“, p. 17), o stotelių pavadinimai tėra vien pretekstas papasakoti asmenines istorijas, kurios ir tampa knygos svarbiausiais atsparos taškais. Tad paradoksalu, kad bene labiausiai pavykę eilėraščiai tie, kuriuose išsilaisvinama iš troleibusinio matymo, praveriami langai į „kitą pasaulį“ – tuomet ir tekstas tampa daugiareikšmis, intertekstualus, sąmojingas. Anot lyrinės veikėjos: „atkuntu skaitydama apie nelaimes pasaulyje“ (p. 56). Dabar gi iš neturėjimo ką pasakyti plėtojamas depresyvus sėdėjimo naratyvas: „sėdim po tiltu“, „sėdime, geriame alų“, „sėdėsiu ir rašysiu“, „naktimis ūkauju / prisėdusi ant palangės“, „sėdžiu, žiūriu į savo džinsus“, „susėdame bažnyčių rūsiuose“, „sėdim ant Mirusių kopų“, „po to sėdėjom lauke“. Dar bandoma raštą paversti metatekstu, o tai jau antra nuobodulio stadija: „verčiu tave į tekstą, nes taip / lengviau paleisti / tavo plaukus į raides / rankas į kablelius / kabutes“ (p. 10). Kita vertus, visai pavykusi ši rašto paralelė: „nurašinėju / audžiu žodeleną / audėraštį / žodžiai kaip žiedai“ (p. 39).

Rinkinio anotacijoje rašoma: antroji knyga nuo pirmosios skiriasi „kiek pakitusia estetine savivoka, išgryninta stilistika, naujais registrais ir temomis. Čia mažiau romantizavimo, susitelkimo į save, išryškėja socialinės temos: komercializuoti darbo santykiai, visuomenės požiūris į moterį, psichikos sveikata, priklausomybė nuo alkoholio, trauminės vaikystės patirtys“. Visa puokštė madingų sąvokų nelabai atitinka knygos turinį, nes veikėja kalba apie savo asmenines patirtis. Kelionė į save, intensyvus (pa)sąmonės srautas su atpažįstamais kolektyviniais ženklais (pvz., eilėraštis „Kita stotelė – Gerosios Vilties / Paskutinio gurkšnio daina“, p. 11) ir yra stiprusis autorės arkliukas, suteikiantis to egzistencinio graudulio, kuris rinkinyje vienintelis atrodo nesumeluotas, paveikus ir išsiveržiantis trapiais naiviais klausimais. O visos tos madingos sąvokos – tik paviršėlis, tematika, kurią gal ir pasigaus kokia feministinių pakraipų sociokritika („sėdime ant Mirusių kopų, / gyvos, – trys šiuolaikinės moterys“, eil. „naujoji kuršininkų sakmė“, p. 64).

Taigi, kodėl R. Brundzaitės knyga yra „aukšto lygio“, kodėl ji kūrybiškesnė, pavyzdžiui, už G. Latako eilėraščių rinkinį „Salos“, kuriame kūrybiškumo tikrai nereikia ieškoti su žiburiu? Atsakymą tikėjausi išgirsti per apdovanojimo ceremoniją, tačiau teko nusivilti, nes nė vienas iš kalbėtojų nesistengė pagrįsti, kodėl ši knyga pati kūrybiškiausia. Gal todėl, kad, anot komisijos pirmininko Sauliaus Vasiliausko, R. Brundzaitė nesiekia būti poete, o nori būti „tiesiog Ramune“? Iš tiesų kūrybiškas požiūris: apdovanokim ne rašytoją, bet „tiesiog Ramunę“! Laudaciją nugalėtojai pasisiūliusi sakyti Giedrė Kazlauskaitė pirmu sakiniu prisipažino, kad Ramunė yra jos gera bičiulė (žiūrėti knygos pavadinimą), ir tuo viskas pasakyta. „Naujajame Židinyje-Aiduose“ spausdintoje recenzijoje „Marimba iš butelių“ G. Kazlauskaitė yra pasidžiaugusi faktu, kad autorė išgyveno. Nieko apie R. Brundzaitės knygą nepasakė ir literatūrologė Dalia Satkauskytė, vos pradėjusi kalbą ir tuoj pat pabaigusi. O juk premija teikiama jau 21-ąjį kartą, tai prestižiškiausias apdovanojimas už knygą, kuri kuria literatūros istoriją, iš institucijos, kuri rašo literatūros istoriją! Tačiau instituto direktorės teiginys, kad „tikrumas yra didžiausia vertybė“, toli gražu nepateisina abejotino komisijos sprendimo.

Ramutė Dragenytė – nepriklausoma literatūros kritikė.