Rasa Drazdauskienė: „J. M. Coetzee ir nėra švelnus ar gailestingas rašytojas“

× Elžbieta Banytė

 

Johnas Maxwellas Coetzee (g. 1940) – iš Pietų Afrikos kilęs, Australijoje gyvenantis vienas žinomiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio literatūros premijos laureatas, du kartus pelnęs „Man Booker“ premiją. 2003 m. romanas „Elizabeta Kostelo“ taip pat buvo patekęs į sąrašą šiam prestižiniam apdovanojimui laimėti. Apie šį kūrinį kalbuosi su jo vertėja Rasa Drazdauskiene.

 

Monikos Penkutės nuotrauka
Monikos Penkutės nuotrauka

 

Man rodos, „Elizabeta Kostelo“ Lietuvoje truputį iškrinta iš dabartinės verstinių knygų rinkos padėties. Kaip buvo nuspręsta šią knygą išversti ir išleisti lietuviškai?
Taip, man irgi „Elizabeta Kostelo“ dabartiniame verstinės literatūros peizaže atrodo gana egzotiška. Gal dėl to, kad dabar įprasčiau versti naujausias knygas, o ne tas, kurios išleistos dar 2003 m., juk kiek jau laiko praėjo; pagaliau ir pati šios knygos esmė sunkiai apibrėžiama – nei visai grožinė, nei visai publicistinė, toks kentauras. Bet jos pasirodymo lietuviškai istorija labai paprasta: leidyk­la „Sofoklis“ jau senokai leidžia J. M. Coetzee knygas, kai kurias iš jų aš verčiau („Nešlovė“, „Jėzaus vaikystė“, „Jėzaus mokyklos metai“), tad man pasiūlė ir „Elizabetą Kostelo“. Aišku, džiugiai sutikau.

 

 


Gal galėtum trumpai pristatyti skaitytojams romano struktūrą, mat ji iš dalies susijusi su knygos rašymo, atsiradimo istorija?
Knygą sudaro keli visiškai atskiri skyriai, kuriuos sieja tik pagrindinė herojė – pagyvenusi, nusipelniusi australė rašytoja Elizabeta Kostelo. Pirmame skyriuje pasakojama, kaip ji su sūnumi atvyksta į Amerikos koledžą atsiimti apdovanojimo už kūrybą ir turi pasakyti kalbą; vėliau keli skyriai skirti diskusijoms apie įvairius dalykus, susijusius su rašytoja kelionėmis ir veikla. Tada pateikiamas Elizabetos seseriai rašytas laiškas, paskui herojė staiga atsiduria abstrakčioje erdvėje, tarsi prie dangaus vartų, pro kuriuos įeiti galės tik tada, kai praleis griežta komisija, reikalaujanti tiksliai suformuluoti, ką ji veikė gyvenime. Finalinis skyrius – tarsi visai nesusijęs su kitais: XVII a. pradžioje gyvenusios aristokratės Elizabetos, ledi Čandos, laiškas Frensiui Beikonui. Autorius sako, kad diskusijoms skirtuose skyriuose panaudojo savo paskaitas panašiomis temomis.


Pavadinimas neutralus, taip galėtų būti pavadinta beveik bet kas nuo biografijos iki meilės romano ar net detektyvo. Kaip manai, kodėl?
Pirmiausia, manau, tai ne atsitiktinis sprendimas. Išvis šioje knygoje nieko atsitiktinio nėra, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad ji sulipdyta iš tarpusavyje sunkiai derančių detalių (pavyzdžiui, akademinė užstalės diskusija apie humanitarikos prigimtį bei paskirtį, o paskui alegorija – fantastinis pasakojimas apie rašytoją prie dangaus vartų). Gali būti, jog pavadindamas knygą herojės vardu autorius išryškina tuos siužetus jungiančią grandį. Juk žmoguje, kaip žinome, telpa labai daug. Ypač kuriančiame žmoguje.


Šioje knygoje nemažai temų. Kuri pačiai pasirodė aktua­liausia ir įdomiausia, kuo?
Sunku išskirti vieną, pačią aktualiausią, juo labiau bent kiek ilgesniam laikui. Man net kaip tik atrodo, kad visos (na, beveik visos) šito romano temos – humanitarinių mokslų prigimtis ir jų sąsaja su biblistika, besivystančių šalių (šiuo atveju Afrikos, bet gali juk būti ir kitos) tapatybės išryškinimas bendrame kūrybos kontekste ir galimybė šia tapatybe naudotis geram ir piktam, kūrėjo ir kanono santykis, menininko atsakomybė už vaizduojamą blogį, pagaliau amžinas žmogaus troškimas prisiliesti prie dievybės ir su ja susilieti – yra parinktos dėl to, kad visos žiauriai aktualios (žodis „žiauriai“ čia gali būti pavartotas ir ne žargono prasme), tiesiog kiek­viena iš jų iškyla į pirmą vietą kuriuo nors konkrečiu gyvenimo momentu. Šiuo požiūriu „Elizabeta Kostelo“ labai negailestinga knyga, stiprios koncentracijos ir visiškai neleidžianti atsipalaiduoti. Bet J. M. Coetzee ir nėra švelnus ar gailestingas rašytojas, perskaitykite, pavyzdžiui, „Nešlovę“.


Kas verčiant pasirodė įspūdingiausia, neįprasčiausia, įdomiausia, o galbūt sudėtingiausia?
Įspūdingiausias buvo verčiant atėjęs jausmas, kad jei aš pati rašyčiau apie šituos dalykus, tai rašyčiau lygiai tokiais pat sakiniais, lygiai tokiu pat ritmu ir (jei pakaktų išgalių) turbūt dėstyčiau būtent tokius pat abiejų šalių argumentus. Ten juk beveik visur dvišalės diskusijos ir galutinio atsakymo niekur nėra, skaitytojas pats pasirenka, kam pritarti (aš pati daug kur pritariau abiem pusėms, dailiai laikydamasi išmintingo patarimo: priėję dviejų kelių kryžkelę, pasirinkite abu kelius ir dar pačią kryžkelę). Užtat tam tikra prasme versti buvo labai leng­va, nors tikrai ne paprasta. Sudėtingiausia išlaikyti J. M. Coetzee’s asketiškumą, tuos visiškai grynus minties ir įvaizdžių luitus; man artimesnė barokiškesnė išraiška, tad teko negailestingai tos išraiškos ūglius genėti – irgi labai sveikintina vertėjo praktika. Tiesiog džiaugsmingai verčiau paskutinį skyrių, tokį paklaikusį, keisčiausių įvaizdžių kupiną ledi Čandos laišką: kaip man patiko tie sujaukti, vienas kitą genantys įvaizdžiai, tie kalbiniai žaidimai, ta tiesiog fiziškai juntama dieviška beprotybė.


Tipiškas romanas turbūt būtų siejamas su XIX a. didžiaisiais romanų ciklais. „Elizabeta Kostelo“ yra aiškus XX a. pab. kūdikis, nors pirmąkart išleistas 2003 m., taigi formaliai į anuos nepanašus. Kas leidžia šį tekstą priskirti vienam ar kitam žanrui? O gal neleidžia?
„Elizabeta Kostelo“ yra idėjų romanas, įtakos romanas ir kaip tikriausiai priskirtinas XX amžiui, nes paskui, man rodos, idėjų ir racionalių diskusijų svarba ėmė mažėti. Dar labai įdomus šio romano ypatumas – nors nedidelės apimties, tačiau toks skalsus ir sodrus, kad norisi jį lyginti su didžiuliais veikalais, vos ne su „Mobiu Diku“. Vis dėlto taip, tai tikrai idėjų romanas. Ir būtent romanas, ne publicistikos rinkinys.


„Elizabetoje Kostelo“ svarstoma nemaži filologinių ar humanitarinių mokslų srities klausimų. Matyt, todėl knyga mėgstama dėstytojų, įtraukta į universitetų prog­ramas. Tarkime, aš pirmąkart ją perskaičiau Kipro universitete lankydama literatūros estetikos seminarus. Kodėl (ar) šią knygą verta perskaityti ne tik filologams ir humanitarams?
Manau, šią knygą verta perskaityti visiems jau vien tam, kad prisimintume (jei kas primiršo), koks neapsakomai svarbus ir geras dalykas yra tikros, argumentuotos, gilios diskusijos apie svarbius dalykus. Žinoma, daugiausiai čia kalbama apie filologiją ir humanitariką, ir tai suprantama, juk herojė rašytoja (kaip ir autorius), jiems šios temos natūraliai artimiausios. Bet jomis juk neapsiribojama. Pagaliau knyga yra tiesiog protinga, ir tai didelis jos privalumas.


Klausimas iš smalsumo. Kai kurie vertėjai versdami susisiekia su autoriumi. Tau turbūt neteko?
Ne, man neteko, ir dabar net pati susimąsčiau – kodėl. Ko gero, knygą laikau vis dėlto tokiu užbaigtu daiktu, atskiru nuo autoriaus; net į galvą neateina, kad galima būtų jo pasiklausti dar ko nors, „kas dainon nesudėta“. Kai knyga gera, viskas joje ir yra sudėta, man taip atrodo.


Klausimas ne apie knygą, o apie vertėją. Kokią knygą verti dabar? Kokias knygas mielai verstum, bet neatrandi leidėjo?
J. M. Coetzee neseniai baigė rašyti paskutinę savo keistos trilogijos apie Jėzų knygą, logiškai pavadintą „Jėzaus mirtis“ (lietuviškai išleistos pirmosios dvi). Ją aš ir versiu. Ši trilogija savotiškai ne mažiau keista negu „Elizabeta Kostelo“, tai tokia išplėtota alegorija, kurioje beveik ima rodytis, jog J. M. Coetzee stiliumi priartėja prie P. Coelho, o tai mano žodyne nebūtų didelis komplimentas. Bet paskui suvoki, kad vis dėlto ne, čia yra kitaip: J. M. Coetzee tiesiog toks rašytojas, kuris niekada neleidžia skaitytojui atsipalaiduoti, kartais tiesiog fiziškai sukelia galvos svaigimą (ne veltui vienas iš pagrindinių trilogijos motyvų yra berniuko siekis šokti skaičius).
Mielai versčiau daugiau tokių knygų, kaip „Elizabeta Kostelo“, bet jų ne taip lengva rasti.