Rašytojo darbas siejamas su ilgomis valandomis palinkus prie kompiuterio. Ar nesiskundžiate nugaros skausmais? O ką manote apie vertybinį stuburą – kaip jį puoselėti, ar rašytojui svarbu jį turėti? Galbūt pakanka nesikūprinti prieš skaitytojus?

 

Grażynos Rutowskos nuotrauka iš Lenkijos nacionalinio skaitmeninio archyvo

 

Justinas Žilinskas

Taip, tas tikrasis stuburas – kuo senyn, tuo prastyn. Tad reikia labai rūpintis, ir ne tiek juo (ką ten bepasirūpinsi), o raumenynu aplinkui. Todėl meldžiu kolegų rašytojų nepamiršti vaikščiojimo, svorių kilnojimo (su priežiūra) ir visokių kitokių raumenų maitinimo būdų.

Dėl vertybinio stuburo – manau, kad tikrasis tokio stuburo išbandymas ateina tada, kai ištinka krizis ar vilionė trupiniu aukso, gardaus valgio šaukštu. Tačiau kolei kas, man regis, ir iššūkiai, ir vilionės rašytojams – neesminiai, neegzistenciniai dalykai. Be to, – neišskiriant savęs, – visi rašytojai yra žmonės. Visi mes bijome, visi norime garbės, šlovės, pripažinimo, todėl, prieš vertinant kitų stuburus ar jų lankstumą, reikia labai daug pasverti, taip pat ir savyje.

 

Aldona Ruseckaitė

Išties prie kompiuterio praeina ilgos valandos, o aš esu iš tų žmonių, kurie neturi saiko. Po dienos priešais ekraną mintyse imu save gėdyti ir ūdyti, tada čiumpuosi už čiuprynos ir išgrūdu laukan bent penkiolikai minučių, bet ir per tas minutes galva nepaleidžia teksto, o pirštų galiukai juda...

Neišmokau teisingos dienotvarkės, ir išties stuburas žiauriai kenčia, net gydytojui esu pasakiusi, kas sugraužė mano stuburą, – ogi, klasikai, kol apie juos rašiau. O apie kitą stuburą – vertybinį – sudėtingiau kalbėti, bet neįsivaizduoju, kaip jo neturėti, kaip be jo šiame pasaulyje susigaudyti. Rašau apie klasikus – neįsivaizduoju Maironio, Vaižganto, net jaunojo Mačernio, Žemaitės (vien užsispyrimas dėl skarelės) be stuburų ar dvasiškai palūžusių.

 

Ieva Dumbrytė

Kadangi valgau duoną ne iš rašytojo amato, stuburo klausimai man yra, sakyčiau, netgi daug opesni nei rašytojui. Pabaigusi aštuonių valandų darbo prie kompiuterio katorgą, dažnai einu ne mankštos daryti, o tiesiog atsidarau kitą kompiuterį ir lieku sėdėti dar porą valandėlių. Po kelerių metų galėsiu skambinti varpu Katedroje, bet kol mano kuprai dar nereikia atskiros kepurės, su kentėjimo aistra ir toliau kultivuosiu tokį žalingą gyvenimo būdą.

Mano giliu įsitikinimu, pasaulyje nėra būtinų ar nebūtinų dalykų, todėl rašytojui stuburas netgi visai nereikalingas, geriau jo neturėti. Tada gali landžioti kaip kirminas pro įvairias sąmonės skylutes ir tilpti ten, kur stuburinis net piršto neįkištų, o jei nenori pro skyles landžioti, galima kaip sliekui purenti bendrą rašytinės sąmonės dirvą. Man atrodo gerai, kad yra ir stuburiniai, ir bestuburiai. Įdomu ne tik tai, ką mato stuburingasis kiras skrisdamas virš jūros, betgi ir tai, kaip tamsoje ir drėgmėje kas nors be stuburo rausiasi po sunkia velėna.

 

Vidas Morkūnas

Palinkęs prie klaviatūros tauškinu tik vertimus, o savo tekstus rašau ranka, įsitaisęs, kaip man patogiau. Anatominio stuburo skausmais, ačiūdie, skųstis dar netenka. Bet stuburų žmogus, žinia, gali turėti įvairių. Geras aktorius geba prireikus vaidinti vien nugara. Apsilankę ortopediniame ligoninės skyriuje, visai tikėtina, koridoriuose prasilenksite su gydytoju, nešinu niekieno stuburu. Vertybinių stuburų irgi būna. Aš asmeniškai tokį lyg ir turiu. Protarpiais panyžta perspėdamas, kad metas juo pasirūpinti. Suprantu, galiu būti palaikytas kokiu nors priešistoriniu gyviu, tarkim, skriptopodu.

Vertybinį stuburą kaip įmanydamas saugau, žinau, kad esama tam tikrų taisyklių. Jo negalima ilgam palikti vieno. Kad nesulaukėtų. Nevalia glostyti. Kad neištižtų. Negalima lankstyti, juolab prieš skaitytojus. Sykį nulenktas, tikriausiai nebeatsities. Kartais tenka pasitelkti geležinę kantrybę, nes taip maga tą neklaužadą palikti kur nors miške ar bent nukišti po lova. Bet žinai žmogus, kad be jo neišgyvensi, tad ir neši tą nelankstų, lyg kryžius, savo nugarkaulį.

 

Renata Karvelis

Visai neseniai rašiau tekstą, turėjau tilpti į deadlainą. Teko aukoti savaitgalį ir vakarus, kad spėčiau laiku. Teko organizuoti laiką taip, kad šeima užsiimtų kuo nors kitu, kol aš kompiuterio ekrane „bandau nugalėti pasaulį“. Tačiau po tokių ilgų sėdėjimų kūnas akmenėja. Maudžia sprandą ir strėnas. Jaučiu, kaip puikiai atlieku rašto užduotis, bet – kūno sąskaita. Poetas Mindaugas Valiukas per šį „Poetinį Druskininkų rudenį“ netgi pajuokavo apie „gulimą darbą“. Taip, aš irgi dažniausiai rašau pusiau gulomis lovoje.

Kai potencialūs politikai stebina iškalbos galimybėmis ir lyg rašytojai kuria įtaigias ateitis, pagalvoju apie vertybes ir nuoseklų jų laikymąsi. Kultūra ir menas vis tik yra politizuoti, nors kūrėjai privengia demonstruoti savo politines pažiūras. Aišku, kodėl, juk politikai po kadencijos gali būti neišrinkti, o kūrybininko karjera prasideda tik po kokių penkerių metų ieškojimų. Išsilavinimas įpareigoja neiti į kompromisus dėl kokybės, vengti neorių pasiūlymų.

Reikėtų mankštintis, reikėtų.

 

Teklė Kavtaradzė

Be judesio ir dėmesio kūnui rašyti ar palinkti prie kompiuterio būtų daug sunkiau, o su laiku – gal išvis neįmanoma. Dar studijų metais pastebėjau ir suvokiau – jeigu dėmesį sutelkiu tik galvos teritorijoje, viskas stoja, stringa ir nebeteikia džiaugsmo. Taip kūnas man tapo itin svarbiu įrankiu, elementu, bendrakeleiviu. Daug darau, kad kuo anksčiau sureaguočiau į kūno siunčiamus signalus. Manau, kad panaši situacija ir su vertybiniu stuburu. Jis yra, auga, neišvengiamai yra veikiamas tiek laiko, tiek patirčių, tiek pasaulio įvykių, bręsta kartu su visomis kitomis asmenybės dalimis. Nesikūprinant pirmiausia prieš save, tikiu, geriausiai išvengiama kūprinimosi prieš bet kurį kitą.

 

Andrius Jakučiūnas

Paprastai dirbu pusiaugulas minkštoje sofoje (įsivaizduokit, kad imituoju puotaujantį romėną), tad mano darbo sąlygos stuburui išties kenksmingos. Pernai kelis mėnesius kamavo stiprūs skausmai – prireikė medikų pagalbos, vėliau teko vaikščioti į mankštas. Neslėpsiu, buvo keistoka patirtis, turėjusi ir makabrišką elementą, kuris, net staipantis priešais veidrodį su lazdele, neleido atitrūkti nuo literatūros. To priežastis – vienas iš mankštos partnerių, itin panašus į Jurgį Kunčiną, kaip tyčia įsitaisydavęs taip, kad jį matyčiau. Taip ir prasistaipėme su „Kunčinu“ kelias savaites. Galiuosi nepaklausęs, ką dabar rašo.

Iš principo rašytojas – mikštakūnis, stuburas jam nepritinka (tą pagaliau rodo ir fiziologinės problemos). Tiesus stuburas pravartus politikams, dvasininkams – kaipgi tu būdamas minkštas tvirkinsi pilietį ar jauną kataliką? O rašytojas turi rangytis. Mačiau vos keletą chordinių rašytojų, ir visiems jiems sekėsi ne kažin kaip. Įsivaizduokite amebą, pavyzdžiui, su ragais. Nesąmonė. Tas pats ir su stuburu. Jeigu ambicinga ameba kalba apie tiesų stuburą, vadinasi, ji meluoja.

Žvelgiant plačiau, rašytojų stuburo paieškos daug ką ir paklaidina. Pavyzdžiui, pradedama jo ieškoti pas Salomėją Nėrį ar Petrą Cvirką, netgi Kostą Kubilinską, paskui piktinamasi, kai nerandama. O juk kaip rašytojams jiems jis visai nebuvo reikalingas, dar, žiūrėk, ir pakenkęs būtų. Taip gimsta nesusipratimai ar nereikalingos aistros. Todėl geriau tiesaus stuburo (ir apskritai visko, kas tiesu) ieškokime tarp skaitytojų, – tikrai rasime.

 

Sara Poisson

Tam tikrais laikotarpiais yra skaudėję ir nugarą, ir sprandą, ir petį, ir akis, ir kelius, ir blauzdas, nes nejudėti nėra sveika nė vienai beždžionei.

Fone, kuriame vertybinis stuburas yra politikų ar organizacijų deklaruojama vertybė, frazė „rašytojas su vertybiniu stuburu“ man skamba kaip prasto literatūrinio stiliaus pavyzdys. Nežinau, ar turiu tokį stuburą. Kadaise buvau nuoširdi katalikė, po skyrybų iš įsitikinimo gal 7 metus laikiausi celibato. Buvau pacifistė, vegetarė. Ankstesnių vertybių komplektas, nors ir laikomas pagarbiai, nebeatspindi to, kas esu dabar.

Kita vertus, niekada nebuvau patogi net sau. Gulėdama ligoninėje dėl gresiančio persileidimo kartu su kitomis 6 ar 7 moterimis, sugebėjau tapti visų jų prieše garsiai pasamprotavusi apie tai, kad gamta ar Dievas gali būti teisūs nutraukdami gyvybės siūlą, jeigu ta gyvybė vystosi netinkamai.

 

Rasa Aškinytė

Oi, ačiū, skausmais tikrai nesiskundžiu. Ne tik nesiskundžiu, bet ir jų neturiu. Gal per trumpai sėdžiu, gal per mažai palinkusi.

Kalbant apie vertybes, stuburo metafora labai graži. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad stuburas nėra stulpas. Slanksteliai (pageidautina) – tvirti ir kauliniai, o jungtys (pageidautina) – minkštos ir paslankios. Metaforinis stuburas, tiek rašytojo, tiek bet kurio kito žmogaus, idealiu atveju taip pat turėtų būti aristoteliškas aukso vidurys tarp gilių asmeninių įsitikinimų ir tam tikro lankstumo, gebėjimo keistis. Rigidiškas rašytojas (ir šiaip žmogus) geriausiu atveju yra nuobodus, blogesniu – žalingas tiek sau, tiek kitiems.

Noras patikti skaitytojams yra labai natūralus. Esminė perskyra atsiranda tarp noro patikti ir siekio įtikti. Antroji intencija nėra nei gera, nei įmanoma, nes ko skaitytojai nori ir tikisi, nežino ne tik rašytojai, bet tikriausiai ir patys skaitytojai. Užuot stengusis nuspėti tai, ko nuspėti neįmanoma, geriau tiesiog rašyti. Rašyti taip, kaip norisi, kaip pavyksta. Tuo metu geriausiu būdu iš visų įmanomų.

 

Parengė Dovydas Kiauleikis