Gasparas Aleksa. „Šventojo Akiplėšos medžioklė“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Gasparas Aleksa pasirinko nelengvą užduotį – parašyti romaną apie vieną garsiausių sovietmečio kunigų ir kankinių Juozą Zdebskį. Ši asmenybė susieta su gausybe medžiagos ir daugybe dar gyvų liudininkų, be to, yra išleisti Zdebskio kalėjime rašyti dienoraščiai (Loreta Teresė Paulavičiūtė. „Gyvenimas mąstymuose: kunigas tarp vagių“. – V.: „Lumen“, 1996). Romane yra keletas dienoraščio fragmentų, liudijančių būtent tą laikotarpį, kai Zdebskis už vaikų katechizavimą buvo uždarytas į Lukiškes. Tačiau autorius dienoraščio fragmentais nepiktnaudžiauja; jis veikiau bando įsiklausyti į savitą dienoraščio skambesį ir (bent jau man taip pasirodė) kalbėti dienoraštį rašiusiojo balsu. Tas balsas paprastas, ramus, labiau naratyvinis nei analizuojantis ar reflektuojantis; gal pastarųjų dalykų ir pritrūksta, tačiau jeigu naratyvas būtų apnarpliotas bereikalingomis stilistinėmis puošmenomis, tarp jų – pseudofilosofija ar ezoterika, pavirstų tiesiog pretenzingu. Laimė, taip nėra, todėl romaną skaityti įmanoma.

Kadangi tai nei istorinis, nei dokumentinis veikalas, o meninis kūrinys, natūralu, kad šalia realių veikėjų prototipų atsiranda ir veikia išgalvotieji. Jie ne mažiau svarbūs nei realieji, galbūt netgi svarbesni. Vienas iš tokių – KGB informatorius ir provokatorius gydytojas Jurgis Šalna. Kadangi autoriaus šiuo atveju nevaržo istorinės tiesos taisyklės, kurdamas šį personažą rašytojas galėjo atskleisti daug paradoksalios tiesos apie žmogaus prigimtį, nekalbant jau apie meninės raiškos galimybes. Tačiau Šalnos paveikslui pritrūko gyvybės ir tragingumo.

Ant knygos viršelio teigiama, kad „Jurgis Šalna pralaimėjo gyvenimą“. Bet ar „pralaimėjimas“ nėra išankstinė literatūrinė klišė? Ar dažnas šiuolaikinės literatūros veikėjas miršta supratęs, kad padarė kažką ne taip, graužiamas sąžinės, su ašara aky?.. Pavyzdys – Edgaro Hilsenratho romanas „Nacis kirpėjas“: pagrindinis personažas, karo metais žudęs žydus, vėliau pasinaudoja svetima (žydiška, taigi savo aukos) tapatybe ir puikiai prisitaiko prie naujų gyvenimo ir veiklos galimybių Izraelyje. Buvęs nacis netgi tampa tautos herojumi ir miršta be jokio sąžinės graužimo, jam netgi dangaus angelai pasivaidena.

Sudėtinga ta blogio metafizika. Užtat sunku patikėti Šalna, nes jis perdėm trafaretiškas blogiukas (tiesmukai materialistiškas, lengvai manipuliuojamas, retsykiais pasapnuojantis keistus, kažką (gal sąžinės graužimą?) liudijančius košmarus). O susitikimas su dukra, tapusia prostitute, atrodo iš piršto laužtas. Jei tai turėjo reikšti dar vieną smūgį „pralaimėtam gyvenimui“, iš tiesų reiškia tik nelabai vykusį moralitė. Gerokai baisiau, jei būtų įvykę tai, kas įvyko, tarkim, tarp vienas kito nepažįstančių tėvo ir dukros A. Parkerio filme „Angelo širdis“. O realiausia – kad Jurgis su dukra apskritai nebūtų susitikę... Daugiau vilčių teikė Jurgio sugyventinė Birutė – atrodė, kad iš jos gali išeiti nors ir nemielas, tačiau gyvas, prieštaringas charakteris, liudijantis sudėtingą žmogaus prigimtį, tačiau taip neįvyko.

Keista, nes paprastai daugelyje literatūros kūrinių blogiukai būna žymiai spalvingesni nei gerieji. O štai „Šventojo Akiplėšos medžioklėje“ – atvirkščiai. Gerieji yra santūrūs, net kiek pasiutę, kas jų gerumą daro tikrą, ne išgalvotą. Tai ir jaunuoliai Oskaras bei Saulius, ir kleboniją su pistoletu sergstinti jauna vargonininkė Regina, ir slapta vienuole besiruošianti tapti gydytoja Laura. Gal todėl, kad čia nereikia nieko įsivaizduoti – kūrėja yra pati istorija, apie žmones byloja faktai, liudijimai, prisiminimai.

Tačiau tai tinka galbūt tik antraeiliams personažams – pagrindiniam veikėjui, kunigui Juozui, kuriam teko iškęsti tikrą saugumiečių medžioklę ir galiausiai žūti nuo jų rankos, reikia nemažos autoriaus empatijos. Todėl vargu ar galima atsipirkti istoriškumu. Norint suvokti, kodėl žmogus kyla į kovą, taip beatodairiškai aukodamas savo gyvenimą ir gyvybę, reikia transcendencijos. Reikia ne vien prigimties balso, bet ir antgamtės pajautos. Ir, žinoma, malonės. Kaip rašė Simone Weil, neprašykite, kad jūsų vargai išnyktų, geriau tegu juos perkeičia malonė. Tuo gyvena ir G. Bernanoso romanų „Kaimo klebono dienoraštis“ bei „Po šėtono saule“ veikėjai; beatodairiškas savęs netausojimas, savo vargo nepaisymas, siaubinga vienatvė ir kančia, laukiant malonės, perkeičiančios vargus.

Tuo į juos panašus ir Zdebskis, šio romano herojus, ne veltui vadinamas Šventuoju Akiplėša. Jis nesistengė įtikti sovietų valdžiai, visose parapijose, kur tik apsistodavo, sukeldavo sumaištį pamokslais, aktyvia veikla ir pritraukdamas į bažnyčią minias parapijiečių, o ypač – jaunimą ir vaikus. Tuo jis nepatiko ne tik vietiniams komunistams, bet ir į konformizmą linkusiems kunigams, kurių pasyvų elgesį jis atsisakydavo suprasti ir pateisinti. Jis buvo sistemos priešas. Ir nieko nuostabaus, kad šiai reikėjo Zdebskį kaip nors nutildyti, nes tokie žmonės nepaperkami ir nepalenkiami, jie kelia didelį pavojų melu ir veidmainyste pagrįstai sistemai.

Šią gniuždančią ir šiurpią sistemą galėtume pavadinti viena iš tikrai įtikinamų blogųjų romano veikėjų. Jos port­retą sudaro tegu ir nedidelės, bet raiškios ir charakteringos detalės. Partinės nomenklatūros arogancija, amoralūs ir ciniški saugumiečiai, kovingasis ateizmas, slogi sekimo atmosfera, pasiklausymai, nuolatinės kratos, grasinimai ir mėginimai perauklėti, iprito milteliai ant kunigo automobilio sėdynės, bandymai apkrėsti jį sifiliu, kalinimas su žmogžudžiais ir prievartautojais. Paveikūs ir tikri Lukiškių kalinių socialiniai portretai (daugeliui jų, kaip M. Bulgakovo Šarikovui, būdinga „teisinga“ socialinė kilmė beigi teisingiausios pasaulyje ideologijos dozė, kuri betgi neišgelbėjo jų nei nuo kriminalinių nusikaltimų, nei nuo dvasinės ir intelektinės atrofijos). Man tai paliko didžiausią įspūdį. Manyčiau, dėl to galima šį neploną romaną perskaityti. Prisiminti laikotarpį, kurį kartais bandoma sušvelninti – na, juk nebuvo taip baisu, ką čia... Buvo, ponai. Buvo. Tik jūs nematėte. Arba nenorėjote matyti.

 

Julija Šukys. „Epistolofilija. Užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Epistoliniai romanai nėra retenybė. Laiškai kaip literatūrinė priemonė dažnai figūruoja ir šiuolaikinėje literatūroje, jungdami naratyvo linijas, sukurdami intrigą, atverdami kulminaciją, išplėsdami personažų santykius, vaizduodami charakterius. Tačiau „Epistolofilija“ nėra epistolinis romanas. Ši knyga savita tuo, kad joje pabrėžiamas ne laiško kaip literatūrinio žanro specifiškumas, bet priklausomybė nuo tokio rašymo. Regis, šis Onos Šimaitės pomėgis Kanados lietuvei, literatūrologei, rašytojai Julijai Šukys paliko neužmirštamą įspūdį: taip jautriai ir ištikimai eiti savo „personažo“ pėdsakais, paliktais Lietuvoje, Prancūzijoje, Izraelyje, gali tik artimos sielos žmogus, jaučiantis ne tik pagarbą Šimaitės veiklai, bet ir gilią dvasinę bičiulystę: jos laiškai jaudina ir įkvepia sielų giminystės jausmą. Kai juos skaitau, jaučiuosi taip, tarsi ji kalbėtų būtent man, tarsi šie laiškai būtų išsaugoti man, jaučiuosi įsipareigojusi jai, šiai savo bičiulei iš praėjusio amžiaus.

Šimaitė – bičiulė iš praėjusio amžiaus. „Užribio“ moteris, kukli pedagogė, biblio­tekininkė, publicistė, Vilniaus geto žydų gelbėtoja – moteris, kuri, pasak autorės, dėl savo klasės, lyties ir gimtosios kalbos nekelia net istorinio ar literatūrinio susidomėjimo. Moteris, kuri visą gyvenimą tarnavo kitiems už duonos kąsnį, nors buvo išsilavinusi, apsiskaičiusi ir mokėjo bene septynias kalbas. Moteris – mįslė. Ją apibrėžti ir įvertinti labai sunku, todėl galbūt autorė ir pasirinko tokį intuityvų ir, ko gero, tinkamą būdą: užrašydama Šimaitės gyvenimą, netiesiogiai „įrašo“ ir savąjį.

Į savo būtį ir buitį autorė perkelia bičiulės paveikslą: mato ją šmėkštelinčią Monrealio parke, įsivaizduoja ją kukliame butuke Paryžiuje, seka jos pėdsakais iki pat Kormėjaus senelių prieglaudos, kuriame Šimaitė praleido paskutines gyvenimo dienas. Autorė neperša išankstinės nuomonės, kodėl Šimaitė vienokiu ar kitokiu atveju taip elgėsi – ji bando bičiulę suprasti, todėl dažnai klausia: kodėl?.. kaip?.. ar iš tikrųjų?.. Ar iš tik­rųjų jos gyvenime nebuvo meilės, tik pareiga? Kodėl ji taip nevertino savęs? Ir pagaliau – kodėl Šimaitė, palikusi didžiulį epistolinį palikimą, neparašė atsiminimų, kitaip tariant, knygos? Negi iš tiesų dėl nuolat rašomų laiškų suryjamo laiko?

Šimaitė apibūdinta kaip „žodžių iždininkė“. Galbūt ši taikli frazė leistų spėti, kodėl taip atsitiko. Iždininkas kaupia viską, jis šykštus, skrupulingas ir pragmatiškas, o rašytojas žodžius švaisto, elgiasi su jais kaip plevėsa ir palaidūnas. Kartais net rankraščius degina. Galbūt Šimaitei, kieto ir pragmatiško būdo moteriai, gyvenusiai beveik spartietišką gyvenimą, tokia prabanga buvo svetima, kaip ir įkvėpimas, kurio laukti ji, manding, neturėjo laiko. Kita vertus, daug pasako ir faktas, kad Šimaitė gelbėjo ne tik žmones – ji gelbėjo Vilniaus geto knygas, slėpė savo užrašus, jaudinosi dėl prapuolusių raštų, – galbūt jai tai buvo svarbiau, nei pačiai rašyti?

Šiaip jau paradoksali situacija: Šimaitė Paryžiuje skurdo materialiai, sunkiu darbu teuždirbdama grašius, bet drauge jai buvo prieinami Prancūzijos sostinės kultūros lobiai (koncertai, parodos, muziejai, bibliotekos). Beatodairiškas savęs atsižadėjimas dėl kitų (Tvirtai žinokite ir giliai jauskite, kad kiekvieną gyvenimo dieną turite skirti kitų gėriui darydami viską, ką galite) primena kunigo pašaukimą, bet drauge ji yra sena socialistė ir ateistė, mėgstanti bažnytinį meną, katalikybės ritualus. Galima manyti, kad ji –­ pragmatiška empirikė, kurios dvasinį gyvenimą grindžia humanistinė kultūra be antgamtės pajautos ir tikėjimo malonės. Bet... Simone Weil knygoje „Sunkis ir malonė“ rašo apie žmones, kurie buvo kankinami koncentracijos stovyklose (o Šimaitė buvo išvežta į Dachau), kurių visi artimieji ir šeima buvo išžudyti, kurie patyrė kančią ir sukrėtimą: Jei tokie žmonės tikėjo Dievo gailestingumu, tai jie juo arba nebetiki, arba suvokia jį visiškai kitaip negu anksčiau.

Žinoma, tai tik prielaida. Tačiau ar galima neigti, kad tokios prielaidos negali būti? Kūniškumo neigimas (Šimaitei nerūpėjo nei santuoka, nei motinystė, nei lytinis gyvenimas, ji netgi kapo neturi – savo kūną po mirties paaukojo Paryžiaus universiteto Medicinos fakultetui) irgi prieštaringas: jis gali liudyti ir šventosios, ir anarchistės asketiškumą, o galbūt ir slepiamą dvasinę traumą (kažkoks rusų poetas, kurį Šimaitė buvo įsimylėjusi, žiauriai ją atstūmė, pasišaipęs iš jos išvaizdos). O kur dar gestapo kankintojų paliktos žaizdos... Tikra kūno golgota. Autorė teigia, kad Šimaitė tikrai būtų nenorėjusi, kad ją vadintų šventąja, – iš tiesų to ir nereikia, nes Šimaitės savęs atsižadėjimas yra negailestingas, rūstus, puritoniškas. Tai ne šventumas, tai veikiau idėjinė askezė. Šventumui trūktų meilės ir malonės...

Viename laiškų Šimaitė rašė: Didelis vokiečių poetas M. Rilkė yra pasakęs, kad laiškas rašyti reikia lyg maldą kalbėti, susikaupus, varpams skambant. Galbūt į kai kuriuos Šimaitės laiškus galima pažvelgti kaip į „maldas“? Tiksliau, kaip į tekstus, turinčius ne vien empirinį pobūdį? Sunku pasakyti. Tam reikia perskaityti visus Šimaitės laiškus, ne vien šią knygą, kuri vis dėlto gana subjektyvi, joje daug asmeniško santykio, taigi to, kas aktualu ir svarbu, kas „giminiška“ sudarytojai. Tai, kas „negiminiška“, dažnai lieka už borto.