Skaitome su Jakoszu: spalis

Prozos ir poezijos kultūrinėje spaudoje apžvalga ir komentarai

Baigiasi mėnuo – ką gi, laikas rutininiam tekstui. Aišku, niūroka vienam „graužti klavišą", kai kolegos prozininkai linksminasi ir taškosi gėrimų purs­lais Jurgio Kunčino atminimui rengiamuose tradiciniuose „Imbiero vakaruose" Alytuje, – bet ką jau padarysi, pareigos yra pareigos, o šįsyk jos netgi lengvesnės negu papras­tai, nes neprireikė pačiam sugalvoti įžangos temos – ją, pati to nežinodama, pasiūlė menininkė ir rašytoja Paulina Eglė Pukytė, festivalio išvakarėse feisbuke suabejojusi (tiesa, tonas buvo gerokai griežtesnis nei pritiktų tiesiog abejojančiam žmogui), ar ne kvaila rengti internete populistinius „žurnalo viršelio rinkimus". (Kas nežino, aiškinu: kiekvieną savaitę „Literatūros ir meno" grupės feisbuke naujienų prenumeratoriams pateikiami trys žurnalo pirmojo viršelio variantai – už vieną iš jų galima balsuoti, didinant tikimybę, kad penktadienį pasirodysiantis leidinys bus apvilktas būtent taip.)

Aš pritarsiu Paulinai, t. y. manau, kad tai kvaila. Ne tik dėl to, kad balsuojant paprastai išrenkamas ne geriausias, o veikiau „saldžiausias" variantas (čia galima rasti analogijų su Metų knygos rinkimų rezultatais, dažniausiai, – nors ne visada, – lemiančiais pergalę tiems, kurie nebuvo favoritai tarp literatūros išmanytojų), bet ir suprasdamas, kokia vaikiška ir naivi tokios demokratijos logika – neva leidinys pasirodys komunikabilus ir šiuolaikiškas, tai pritrauks naujų skaitytojų, pagerės perkamumas ir t. t.

O juk iš tikrųjų moksleiviškas „populizmas" (atkreipkit dėmesį: nedrįstu rašyti to žodžio be kabučių) tik išryškins finansinio beviltiškumo aurą, kuri gaubia kultūros leidinius, ir parodys, kaip sparčiai mes su savo kažkokia kultūra garmame į pražūtį. Na, šansų dar būtų, jei šią koncepciją pasiryžtume įgyvendinti itin uoliai, ir inicijuotume balsavimus dėl tekstų, t. y. duotume skaitytojams iš trijų išsirinkti tą vieną kūrėją, kurio tekstus norima matyti publikuojamus žurnale. Tai suteiktų visam literatūriniam gyvenimui naują perspektyvą – drįsčiau teigti, pamatytume ko nematę. Vadinamojo literatūros klano autorių, aišku, lauktų izoliacija – redakcijų durys (taip pat ir elektroninės durys) būtų užtrenktos jiems prieš nosį; į pirmą planą iškiltų minėtojo klano priespaudą metų metus kentę, grafomanais vadinti disidentai, visas tuštumas mikliai užpildytų naujas galimybes pajutusios anksčiau su „Šiaurės Atėnais" sietos darbščiosios eseistės. (Visiškai nenurašyčiau spėjimo, kad leidiniuose apskritai neliktų Vilniaus rašytojų – į vieną rinkiminį kumštį susigniaužusios mažų miestų ir miestelių bendruomenės, kurioms aktualu pirmauti net antraeiliuose dalykuose, sugebėtų nokautuoti sostinės „mešką".)
Tada ateitų eilė balsavimams dėl rubrikų ir jų kūrėjų (čia, žinoma, pirmiausia kristų Jakošas ir kiti panašūs), ir neturėtume stebėtis, jei dar po kiek laiko demokratizacijos procesai kaip perkūnas iš giedro dangaus užgriūtų ir leidinių vadovus: skaitytojai pareikalautų teisės balsuoti dėl vyriausiojo redaktoriaus kandidatūros, vykdyti personalo atranką; pavyzdžiui, panorėję jie galėtų grąžinti į darbą (o paskui galbūt ir vėl atleisti) N. Mikalauskienę, R. Nomicaitę, K. Stančienę, o šios, kad ir kaip būtų nuspręsta, prarastų paguodos galimybę varginti LRS valdybą ir pirmininką savo laiškais ir t. t., ir t. t.

Be abejo, netrukus būtų pasinaudota galimybe išbalsuoti iš žurnalo visus rimtus kritinius straipsnius, griežtas recenzijas, solidesnius interviu. Savaitraštis skaitytojų valia taptų toks pilkas ir prėskas, kokiu, prieš redaktoriauti sugrįžtant G. Kazlauskaitei, kuri (tame pačiame feisbuke) garsiai paskelbė kovą „grafomanijai", buvo pavirtę „Šiaurės Atėnai". (Pridurdamas noriu pasakyt, kad leidinio sugrafomanėjimo anaiptol nelaikau išskirtiniu Ž. Drungilo nuopelnu – priešingai, man netgi savaip patiko, kad jis lipdė savaitraštį atsižvelgdamas ne tik į akivaizdžias jungtis tarp tekstų, bet ir į motyvus, spalvas, kvapus ir t. t., – nors kaip tik dėl to, – tiesa, tai būtų tik viena iš priežasčių, –­ „Šiaurės Atėnuose" neliko tekstų, –­ „Šiaurės Atėnai" tapo vientisu ir sklandžiu paties Žydrūno tekstu. Kitas dalykas, spėju, turėjęs lemiamos reikšmės degradacijai, buvo tas, kad savaitraštis papuolė į savo užkurtos tradicijos tęsimo inercijos pinkles – buvo pražiopsotas momentas, kai palankumas eseistikai staiga tapo palankumu grafomanijai, nes praktiškai visa, ką iš bėdos galėtume pavadinti eseistika, nūdieną tapo grafomanija.)

Šiaip ar taip, sugrįžusios Giedrės laukia ne lengviausia užduotis – belieka palinkėti sėkmės ir kantrybės, t. y. lygiai to paties, ko linkiu ir autoriams, kuriems, – jaučiu, tokių bus, – pasikeitus redaktorei, durys į redakciją taps užvertos: nesirūpinkite, brangieji, eikite tiesiai į „Litmenį"; Šlepikas, kuris čia atsakingas už grožinės literatūros publikacijas, yra jautrus nuskriaustųjų kančioms, todėl tikrai pasistengs, kad jūsų tekstai galiausiai būtų publikuoti.

Tiesa, pastarojo mėnesio publikacijos to nepatvirtina –­ yra labai gerų tekstų – tiek poezijos, tiek prozos, ir, – kas turbūt kelia didžiausią nerimą uoliausiai mūsų skaitytojų ir kritikų auditorijai, – itin nedaug blogų ar tragiškų rašinių. (Atskirai norėčiau paminėti specifinės paskirties ir neapibrėžiamo žanro kūrinius – Nr. 37 publikuojamas laudacijas festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo" laureatams – A. Veikniui (laudacijos autorius – D. Petrošius) ir G. Bleizgiui (K. Navakas). Tai fantastiški tekstai, drįsčiau teigti, puikesni už dažną apsakymą ar romano ištrauką, kuriuos privalo perskaityti visi, nebuvę festivalyje ir neturėję garbės jų girdėti garsiai skaitomų.)

Iš parodos „Ekorūsys“. manipuliacija.lt nuotrauka

Man didele staigmena (nors niekuomet neabejojau šio autoriaus, kurio kitoniška plunksna suteikė lietuvių literatūrai naują perspektyvą, sugebėjimais) tapo J. Melniko novelė „Gimtoji žemė" (Nr. 39), kurioje lengvai ir šmaikščiai aprašomas Minajevos, – ją neseniai paliko mylimas vyras, – (ačiū Dievui, nesėkmingas) mėginimas nusižudyti. Su taksi atvažiavusi į mišką ir kelionę į nebūtį nuo savo drabužių krūvelės kaip nuo kokios starto linijos pradėjusi Minajeva po keturių dienų sugrįžta prie krūvelės išvargusi, aplipusi pelkių dumblu, tačiau gavusi viską, ko žmonės paprastai tikisi iš psichoanalitiko; belieka vėl kviestis taksi ir važiuoti namo. Tai profesionalo darbas, – šįsyk net nėra jausmo, kad autorius tik žūtbūtinėmis pastangomis išvengia lėkštumo, ir, – tie dalykai tikriausiai susiję, – kalbos kontroversijos (kuri visuomet būdavo prėska ir primityvi) –­ sakiniai lakūs, grakštūs, lengvi; negi poliglotui ukrainiečiui rašytojui lietuvių kalba pagaliau tapo gimtąja?

Verta skaityti Marko Zingerio esė „Taurė, kupina tuštumos" (Nr. 37), nors šiek tiek vargina pastarosiose šio autoriaus publikacijose įkyriai besikartojanti gyvenimo prasmės ir laikinumo tema; be abejo, kaip ir visad nepamirštama autoriaus „karta". Tekstas sudurstytas iš savotiškų fragmentų: toji šiek tiek kaleidoskopiška žiūra (tai praktikuoja dauguma mūsų eseistų) leidžia autoriui išvengti nuobodumo ir sukurti „plataus žvilgsnio į pasaulį" iliuziją. Gal kiek per daug indiferentiškų pamąstymų. Tačiau iš esmės autoriaus sprendimai įtikina, – kokių nors rimtų priekaištų šiam tekstui neturiu.

To negaliu pasakyti apie Zigmo Pakštaičio, projekto „Misija Sibiras" dalyvio, kelionių apybraižas „Sibiro dienoraščiai" (Nr. 37 ir 39) – lyg ir prasmingos atvertys, bet man visų tų palaidų, smulkmeniškų pasakojimų atrodo šiek tiek per daug (šį mėnesį publikuojamos 3 ir 4 dalys), be to, tekstai natūraliai pesismelkę „būtinuoju projektiniu dvasingumu" – neužmirškim, čia atvejis, kai žengęs mažą žingsnelį į kairę gali būti apmėtytas akmenimis. Tekstui tai, žinoma, nepadeda. Taigi V. Juršėno pastaruoju metu nubrėžta kelionių eseistikos kokybės linija lieka neįveikta. Šiaip ar taip, dėkui autoriui už skrupulingumą (ir nuoširdumą) – tikrai pavyko pajusti kelionės dvasią.

Taip pat siūlyčiau nepraleisti ir Liutauro Degėsio publikacijos „Nesąmonė įsibėgėja" (Nr. 40). Rodos, Degėsių šeimyna šiais metais nusprendė žūtbūt šiek tiek kilstelėti kokybės kartelę ir jiems, – ypač Aškinytei, kurios romanas pagaliau dalyvauja Metų knygos rinkimuose, – tai pavyko. Ar jau metas lietis šampanui, ar užteks sunkiai dirbant (vargstant) išlaistyto prakaito, kuriuo regimai atskiesta net šių dviejų kūrėjų kūrinių stilistika? Nežinau. Bent Liutaurui ta kartelė vis dar trukdo matyti platesnius horizontus, nors pagyvenusio vyriškio (Profesoriaus) komunikacijos su meiluže problemos (galbūt romane tai taps bendresne nesusikalbėjimo apskritai tema?) tekste atskleistos gana išradingai ir sklandžiai aprašytos (nors stiliui stipriai trūksta savitumo). Nepaisant to, rezultatas smarkiai pranoko mano lūkesčius, – lauksiu romano knygos pavidalu.

Ištvermingesni skaitytojai gali mėginti įveikti Ramunės Karlonienės „Geltona saulė juodų jos akių atspindy..." (Nr. 37) – ilgą apsakymą apie karjeristą žurnalistą, gudriai pasinaudojantį Laimono atvirumu, ir vėliau patenkantį į tokią padėtį, kai jam tenka dėl to išgyventi. Nors kūrinio galai suvesti, o didžiausia stiliaus blogybė yra jo indiferentiškumas, didaktišką ir vienaplanį rašinį verta skaityti nebent prie pietų stalo – netrukdys virškinti maisto. Kur kas geresnis sprendimas būtų skaityti (ar bent pasklaidyti) A. Šiušos humoristinę dramą (Nr. 37), kurioje jis, aiškiai žengdamas H. Kunčiaus pramintu keliu, aptaria teatralų (Tumino ir Vaitkaus) reikalus, deramą vietą skirdamas ir Tumino–Putino santykiams.

Alvydo Urbiečio „Simptomatiškas stalčius“ (vaistų dėžutės, senas stalčius) iš parodos „Ekorūsys“. Nuotrauka iš organizatorių archyvo

Iš to, kas pretenduoja į prozos sritį, keisčiausia ir, matyt, naiviausia yra Dovilės Kuzminskaitės „drama" „Trečias šūvis". „Nesu visai tikra, jog tai, ką parašau dramos forma, iš tiesų yra teatras, o ne poezija", – sako autorė, ir reikia su ja sutikti. Tai (prastas, itin sentimentalus, ištęstas) eilėraštis, arba, – netgi labiau, – apmatai tokiai pačiai sentimentaliai, seilėtai novelei, kokios mielai rašomos septyniolikos. Vis dėlto ši nesėkmė, – nemanau, kad vadinti daiktus tikraisiais vardais visada blogai (nors visada nejauku), – tenepavirsta įsivaizdavimu, kad pro šią prizmę reikėtų žvelgti ir į visą šios autorės kūrybą. Kad Dovilė yra talentinga ir kruopšti kūrėja, galima įsitikinti pakėlus beapdulkančius gegužės–birželio „Metus" ir perskaičius jos publikaciją, kurią aš tuomet piktybiškai pražiūrėjau (ir dėl ko mano sąžinė iki šiol vis nebuvo švari). Ji, mano galva, aiškiai paro­dė, kad viską Dovilė turi – ir kalbos jausmą, ir vaizduotę, ir skonį ir t. t. Neturi arba, tiksliau, neranda (tai rodo šita publikacija) paprastos takoskyros tarp to, kas brangu ir kas jaudina, ir to, kas viešintina kaip literatūra. Tai nėra labai gerai, bet iš to dažniausiai išaugama, – pačios Dovilės žodžiais kalbant, „Lis (jeigu lis) tik rytoj, tad belieka tik laukti" („Autoportretas", „Metai", 5–6).

Matyt, viso mėnesio literatūrine vinimi reikėtų laikyti Tomo S. Butkaus poezijos publikaciją (Nr. 38) – ir dėl to, kad tai tikrai solidi literatūra, ir neužmirštant, kaip retai mūsų mielas Slombas publikuojasi; žvelgiant šiuo kampu, tai praktiškai „šimtmečio" įvykis. Niekad nepabaigiamų ir, matyt, niekad nepabaigsimų tekstų autorius pristato naujas jų versijas iš būsimos knygos „Ežerožemė" (Nr. 38) –­ „Iš kiekvieno skyriaus atrinkta po vieną tekstą, atspindintį knygos temų ir variacijų pobūdį, generuojantį įsivaizduojamus ir menamus poetinius vietoraščius". Reikia atkreipti dėmesį, kad projektas „Ežerožemė" (eilėraščiai ir planas), jei tikėsime internete klajojančia T. S. Butkaus bibliografija, gimė dar 1997 m., taigi nauja knyga nebus „nauja" pagrindine šio žodžio prasme – ji tebus idėjos, kuriai pasirinktas kodas „Ežerožemė", eilinis naujas įkūnijimas, – gali būti, kad ir ne paskutinis. Tai neturėtų stebinti – nemačiau žmogaus, tobuliau savo gyvenime įgyvendinančio Parmenido „viskas yra kažkas viena" koncepciją. Šis (tobulumo) siekis įvairiomis formomis atsispindi ir sudėtingos, įmant­rios kalbos (kartais – ženklų kalbos) tekstuose: „išlaukti -- / panirus į juodą kūdros akivarą // kol užšals" („eilėraščio laukimas", 2011 iii 29 Narvikas).

N. Cibulsko publikacija pasirodė pačiu laiku – jau buvau susiruošęs viešai klausti, kur šis įdomus poetas dingo. Pasirodo, ne tik nedingo, bet ir sėkmingai sau keliauja –­ bent jau prasmėmis ir laikais. Buitis, kasdienybės detalės ar šiaip koks rankos nutirpimas N. Cibulskui tampa atskaitos tašku kuriant prasmės geografiją ir architektūrą –­ ir tai nėra tik mano vaizdingas posakis; kasdienybės ar, plačiau kalbant, patirties „geografija" yra poeto užmatymo dalis, tekstuose rasime daug geografines kategorijas reiškiančių žodžių, terminų etc. („Nuo perkaitusių krosnies koklių krinta glazūros lakštai. / Neaprašomų kontūrų kontinentai." – eil. „Trofėjus", „Dešinėj kielė išskleidžia padūkusio šokio brėžinus" ir t. t.) Beje, kaip yra pastebėjęs E. Milkevičius, daugelyje tekstų protagonistas mąsto vartydamasis lovoje.

Matyt, šiek tiek dėmesio nusipelno Egidijaus Stanislovo Staponavičiaus, – J. Kunčino, R. Buroko, A. Baryso-Baro draugelio (1953 05 17–1999 02 07), – eilės (Nr. 40); jas lydi anksčiau nepublikuotas J. Kunčino eilėraštis. Likimo pirštas: į trumposios prozos festivalį „Imbiero vakarai" atvykęs menininkas Mikalojus Vilutis atvežė dovanų – niekad nematytų ir niekur nepublikuotų J. Kunčino tekstų pluoštą. (Beje, jei kas būsit Alytuj, būtinai aplankykit viešojoj bibliotekoj esantį Kunčino kampą – ten dabar eksponuojama ir autentiška, iš J. Kunčino namų Žvėryne atgabenta rašytojo siena.)

Kadangi visi žinome, kad už literatūrą įdomiau yra nuogirdos ir pletkai, kviesčiau atkreipti dėmesį į tokio tipo publikacijas – savaitraštyje „Šiaurės Atėnuose" jų yra bent keletas. Pirmiausia – tai jaunosios S. Ramoškaitės įspūdžiai apie jaunųjų kūrybos aptarimo renginį „Poetiniame Druskininkų rudenyje" („Jaunieji aptaria vyresniuosius", Nr. 36): „Jie jau susirinko premijas ir paskelbė publikacijas, o dabar (pa)aiškina, kaip kurti: reikia daugiau laisvės, gal kartais nusigerti, triukšmauti, nebijoti prieštarauti, sudaryti gerus įspūdžius. Bent toks vaizdas kilo klausantis. Ar žiūrint į sočias nuo savęs minas."

Atradimas – man nežinomo (neką apie jį žino ir dėdė Gūglas) Algimanto Rusteikos lengvai pagiežingas tekstas apie literatūros padėtį ir dabartinio literatūrinio gyvenimo „supuvimą". Mano galva, vertinama gerokai per griežtai ir iš esmės nesuvokiant konteksto, bet rašinį („Kad pasaulis gyventų tave", Nr. 40) perskaityti vis tiek verta, – bent jau tam, kad žinotume, kas vyksta save su kontekstu supriešinusių žmonių galvose. Atskiro dėmesio nusipelno pastraipa apie kultūrinę spaudą: „Suprantama, jokios gyvos, nebailios, provokuojančios diskusijos aktualia tematika šaltai rūkytuose leidiniuose ieškoti neverta. Nei popieriniuose, nei internetiniuose. Kaip ir kokios nors bent kiek vertingesnės kūrybos. Nes jos redakcijoms ir nereikia. O ir autoriai joms nieko geresnio nebeduoda. Kaupia rimtoms publikacijoms. Ir neklysta. Kūrybinei periodikai jau seniai amžiną atilsį."

Kaip savotiškas pasišaipymas iš literatūrinio gyvenimo vertintinas ir M. Saukos tekstas „Panta rhei" (Nr. 38), – tiesa, bent aš niekaip nepriprantu (ir, tiesą sakant, pradedu įtarti, jog priprasti neįmanoma) prie klaikaus autoriaus manierizmo ir filosofavimo. Bet jei kam visa tai atrodo natūralu, tekstas gal ir gali suteikti džiaugsmo, juoba išradingumo ir tam tikro stilingumo jame esama.

Įdomiausias literatūrinės prozos tekstas – Deivido Preišegalavičiaus esė „Pašto ženklai į Vokietiją" (Nr. 36). Labai subtiliai, – bet tuo pat metu ir absoliučiai racionaliai, –­ suregztas kūrinys paperka žodžio plastika, netikėtais sugretinimais, savotišku garso ir vaizdo ritmu, kuris įtraukia ir nebepaleidžia. Savo recenzija fiktyviai knygai aną mėnesį autorius jau įrodė, kad turi tikrai plačią ir didelę vaizduotę (ir, matyt, jai aptarnauti būtino talento) – kol kas klausimas yra tik apie tai, kada šie gebėjimai persikels ir į žanrinės prozos sritį, nes dauguma iki šiol mano matytų Deivido mėginimų kurti apsakymą nebuvo tokie sėkmingi. Tikėkimės, – bent jau aš būčiau linkęs laikytis šios pozicijos, –­ kad tai tik patirties stygius. (P. S. Deivido kūriniuose vis šmėsteli Parnidžio kopa; kaip pavyko sužinoti, autorius ją mini sąmoningai, siekdamas atkreipti dėmesį į jos problemišką būklę.)

Nesu entuziastas, bet drįsčiau pasiūlyti paskaityti ir pseudonimu (Liucija Lietuvė, el. pašte – Liucija Glaudžiuvienė) prisistatančios autorės tekstą „Grįžti negalima pasilikti", tarsi gvildenantį protagonistės šelmiškai atsainius santykius su veltėdžiu laisvūnu bendradarbiu Viktoru (tiesa, kaip vėliau suprantame, tie santykiai iš tikrųjų nebuvo tokie jau atsainūs), bet užgriebiantys ir emigracijos, ir abstrakčią žmogaus dvasios laisvės temą. Jautru, paprasta, miela (nors yra įtarimų, kad pirminis teksto užmanymas buvo kitoks – nebūtinai geresnis, o kad jis išėjo toks, koks išėjo – grynas atsitiktinumas).

Nebeapsistodamas ties Rakštiko (viskas gerai, tik nieko naujo, Nr. 36) ir Simutytės (Nr. 39, nėra ką aptarinėti –­­ šatėninis betikslio plepėjimo virusas), iškart raginčiau griebtis poezijos. Šį mėnesį „Šiaurės Atėnuose" dominuoja autorių moterų, – ačiū Dievui, ne „moteriškos poe­zijos", nes po tuo sąlyginiu terminu dažniausia slepiasi nykūs ir bergždi dūsavimai, – poezijos publikacijos. Man didelis malonumas (o sykiu ir atradimo džiaugsmas) buvo skaityti Gretos Ambrazaitės (Nr. 38) tekstus, kurie skleidžiasi kaip mėginimas surikiuoti, paaiškinti chaosą, surasti kokias nors ištaras, būtinas suvokti ir atpažinti aplinkui tvyrantį pasaulį: „tenka keltis iš lovos / (...) / išsiplėšti save iš savęs tarsi balsą / iš žydinčio griūties sodo" („Liubov"). Stipresni tekstai (tarp jų ir ką tik minėtasis „Liubov") atsidūrė publikacijos pradžioje, antroji publikacijos pusė ganėtinai indiferentiška (autorės vietoje, aš būčiau ryžęsis bent vieno teksto atsisakyti), nors ir čia randame perliukų: „tiek daug prakaituotų daiktų / su įskilusiais karščio stulpeliais".

Ką galėčiau pasakyti apie Alijauskaitės poezijos publikaciją? Ją bene geriausiai paaiškina vieno trumpų eilėraščių ciklo (jis – vienas įdomiausių publikacijoje) pavadinimas –­ „Pamatymai". „Pamatyk ir apmąstyk", – turbūt autorė taip supranta savo misiją. Man labiau patiko trumpesni tekstai, kuriuose refleksijos neužglaisto ir neretušuoja žiūros ekspresijos (jau minėtieji „Pamatymai", „Sklendžiant visai grėsmingai, o be reikalo"), taip pat, – nors jau dėl kitų priežasčių, – „rhytmofthenight"; priekaištų būtų dėl originalumo, autentiškumo stokos – vis dėlto dauguma atvejų rašoma taip, kaip, – manoma, – reikia rašyti, jokio maišto, jokios savo pasaulio steigties.

Dvisavaitiniu per prievartą (dėl lėšų stygiaus) tapęs „Nemuno" laikraštis maloniai nustebino Romo Daugirdo tekstu apie rašytojų jaunystės šėliones ir Algimantą Verbą („Solo kvintetui", Nr. 35–36). Dievaži, tokiais tekstais būtų galima užpildyti pusę kultūrinės spaudos, ir jie vis tiek neatsibostų – beprotybė, kiek jos būta anos generacijos gyvenime, veikia kaip narkotikai, – norisi dar ir dar. Galbūt šios medžiagos puikumas lemia, jog visiškai neįmanoma skaityti greta publikuojamo Edgaro Austinsko kūrinio „Metų žvirgždas" – klampus ir, rodos, prigudrautas, jis galiausiai paaiškėja paklūstąs bene tik paties autoriaus logikai: prisipažinsiu, nieko nesupratau.
Itin keistus jausmus sukelia Vytauto Jancikevičiaus „Jeigu noveles rašai" (Nr. 33–34) – viena vertus, ištęsta, stilistiškai gūdi grafomanija, kur vienu metu pasakojama ir apie autoriaus kelionę į redakciją atiduoti dviejų apsakymų rankraščių (ir išgerti), ir apie kaimo alkoholizmą, autoriaus nuotaikas ir t. t., tačiau autoironija, patetiškas užsidegimas ir pabaigoje ištinkantis grubus optimistinis patosas paverčia tai visai paskaitomu daiktu. Liūdesys užlieja širdį, – jau taip nesmagu būti to niekam nereikalingo kūrėjo kailyje.

Daug ką galima padaryti, kad tik nereikėtų skaityti Vidmantės Jasukaitytės recenzijos Gražinos Cieškaitės poe­zijos knygai „Žodžiai kaip stigmos", todėl perskaičiau (iš pradžių neketinęs) Loretos Jastramskienės opusą „Jeanas-Jacques'as nenorėjo pakeisti pasaulio" – literatūrinį laišką Rousseau. Gal tai ir nėra pats geriausias būdas supažindinti skaitytoją su prancūzų kultūra, – o toks, matyt, bus autorės tikslas, nes ji tokių literatūrinių laiškų jau parašius ne vieną, – bet gal kieno širdyje, žiūrėk, ir pažadins norą atsiversti kokį klasiko tomelį. (Likimo ironija, Rousseau figūruoja ir D. Preišegalavičiaus dar vienoje recenzijoje fiktyviai knygai, publikuotoje lapkričio mėnesį „Šiaurės Atė­nuose", – prie jos dar teks grįžti būsimoje apžvalgoje, bet ją perskaityt galite ir dabar – rekomenduoju.)

Mėnraštis „Metai" pasitinka skaitytoją Arvydo Juozaičio vedamuoju „Kai niekas nebijojo mirti" – antiglobalistinio įkarščio pilname tekste keliamos idėjos patiks anaiptol ne visiems, bet paskaityti jį verta. Karo Ukrainoje fone kai kurios įtartinos mintys suskamba netgi patraukliai, –­ būkite budrūs! Nes juk negali būti, kad, kaip rašo Tomas Venclova, „Mus džiugino mozaikų dažai / Ir gundė saulėje nunokęs vaisius, / Bet išjuokti bepročiai pranašai / Kelintą kartą pasirodė teisūs." (Tai, kad šio autoriaus tekstai, beje, puikūs tekstai, žurnale atsidūrė šalia Juozaičio įvado, turbūt reikėtų suprasti kaip redakcijos pašmaikštavimą?)

Prozą mėnraštyje reprezentuoja visai ne Tomo Kavaliausko romano „Du šimtai brolių altoriaus laukiančių" masyvi ištrauka, bet L. S. Černiauskaitės apsakymas „Ypatingas žmogus". Fabula niekuo neypatinga – lūzeris Fortūnatas (tikrai puikus vardas lūzeriui!) kine nesėkmingai mėgina nusikabinti merginą, – bet autorės puikus žmonių psichologijos išmanymas ir sugebėjimas žaisti niuansais, sukuria stiprų įtampos lauką, todėl tie keli puslapiai persiskaito greitai kaip nuotykinis veiksmo trileris, bet, skirtingai nei nuotykinis trileris, nepalieka netikrumo, pasakiškumo pojūčio – tai tikras sodrus, geliantis realizmas (tiesą kalbant, net sunku patikėti, kad kas nors šiandien dar tokį kuria).

Dabar apie probėgšmais paminėtą T. Kavaliausko romaną: neslėpsiu, man jis įdomus pasirodė visų pirma dėl temos – ne kasdien rasi tekstą apie seminarijos gyvenimą ir kunigystę, o tarp jų didžiąją dalį sudarys tekstai, kurių herojus – gašlus/godus/žmogžudys kunigas ar pan. Kavaliausko herojus – stropus, savo misiją mėginantis apmąstyti seminaristas, kuriam tenka regėti ne tik vidines seminarijos intrigas, bet ir Kauno Šilainių mikrorajone sutikti Jėzų –­ pastarasis nuotykis, kai mėgini atpasakoti siužetą, skamba labai naiviai (tiesą kalbant, naiviai skamba ir pačiame tekste), nors jis romano erdvėje visiškai pateisinamas, nė kiek neabejoju, kad regėjimai – tikri ar prasimanyti – užima didelę seminaristų pašnekesių dalį. Vis dėlto romano veiksmas vystosi labai nerangiai, ir ši ištrauka palieka daugiau klausimų, negu suteikia atsakymų. Žiūrėsim, kaip viskas klostysis toliau (tęsinys – kitą mėnesį).

Labai įdomus man pasirodė interviu su poetu Gyčiu Norvilu (galinga ir pavadinimui pasirinkta tezė: Metafora –­ apsauga nuo beprotybės). Kad įsivaizduotumėt pokalbio eigą, – ir taip simboliškai artindamas jus prie pabaigos, –­ pacituosiu kelis Gyčio atsakymų fragmentus: „Kokia pras­mė? Nėra jokių prasmių. Taškas. Kodėl viskas turi turėti kažkokią prasmę? Niekaip nesuprantu. (...) Koks medis auga sau ir jam nusišvilpt, ką jis reiškia." „Vieniems jos (metaforos) ateina iš dangaus, kitiems iš po žemių, kitiems koks dievas, klebonas ar popiežius šnibžda... (...) Greičiausiai tai kalbos chemija, kalbos erotika –­ kaip garsai, žodžiai sugula, kaip santykiauja. Tam įvykti padeda neuronų jungtys. O danguje – tik kosmonautai, dulkės, šaltis."

Na, o visai pabaigoje jaučiu pareigą priminti vis labiau Lietuvos lietuviu tampančio, nors vis dar angliškai rašančio Rimo Užgirio poezijos publikaciją – eilėraščius vertė Dominykas Norkūnas („Yst Riverio bliuzas", „Literatūra ir menas", Nr. 36):

                Kas visą šį laiką buvau aš
šiame mirgančiam triukšme ir išblaškytose
nuolaužose?
                     Vis sukamės ir sukamės ratu –
maišeliai, kolos butelis ir aš, prikaustyti prie
pamatų pilono, mūsų skaistyklos.