Ateitis prapuolė, pasaulis subyrėjo. Danų rašytoja Solvej Balle paskyrė 38 metus jam suklijuoti – ji rašo septynių romanų ciklą „Apie tūrio apskaičiavimą“, kurių trys išleisti lietuviškai (vertė Ieva Toleikytė). Žurnalo „Weekendavisen“ bendradarbė aplankė S. Balle jos namuose Erės saloje tuo metu, kai rašytoja dirbo su šeštąja ciklo dalimi (įspėjame – pokalbyje atskleidžiamas knygų turinys).

× Anna Raaby Ravn

                                Solvej Balle. Sarah Hartvignsen Juncker nuotr.

 

Solvej Balle namas slėpėsi. Nors rašytoja tvirtino, kad jį rasti labai lengva, tereikia paėjėti vos septynias ar aštuonias minutes pietvakarių kryptimi nuo Marstalio perkėlos, kur švartuojasi Erės keltas. „Baltai nudažytas kalkėmis, iš tų naujesnių, 1935 metų, – sakė ji, – neįmanoma nepastebėti.“

Vis dėlto, kol pastebiu, praeinu tą namą du ar tris kartus. Varteliai tėra nedidelė skylė plačioje žydinčioje ligustrų gyvatvorėje, ši kone dviejų metrų aukščio. Žolė sužėlusi ne iki kelių, bet iki juosmens, nėra jokios pašto dėžutės su numeriu ir vardu, jokio įvažiavimo ar automobilio kaip pas kaimynus. Prasibraunu pro brūzgynus ir įsiropščiu į S. Balle pasaulį.

Paradinės durys plačiai atvertos. Pabeldžiu – jokio atsakymo.

– Ta gyvatvorė ne juokai, aš jos nebesuvaldau, – linkteli S. Balle, mane pasitikdama prieangyje.

Jos plaukai variniai, susivėlę, uodega surišta aukštai, kaip dešimtajame dešimtmetyje, plaukai apjuosti šilkiniu šalikėliu. Ji kiek sumišusi karštligiškai krapštosi su kavos aparatu savo laikinoje virtuvėje. 

– Jau kurį laiką normaliai neviriau kavos, pastaruoju metu beveik nepalieku rašomojo stalo, – atsiprašo.

Dėl tos pačios priežasties sodas gavo nevaržomą laisvę: S. Balle šiuo metu baigia šeštąją septologijos „Apie tūrio apskaičiavimą“ dalį. Ši knygų serija pasakoja apie būrį personažų, tarsi nedidelę visuomenę, sudarytą iš žmonių, kurie iškrito iš laiko. Ateitis tiesiogine šio žodžio prasme prapuolė. Kiekviena diena yra lapkričio 18-oji; penktos, naujausios, knygos pabaigoje matome, kaip pagrindinė veikėja Tara Selter išgyvena 10 455 skirtingas tos pačios dienos versijas.

Ankstesnėse dalyse ji randa kitus iš laiko iškritusius žmones, drauge jie sukuria tvarią miniatiūrinę visuomenę iš pradžių Vokietijoje, paskui Belgijoje. Jie gyvena atsargiai ir dėmesingai, tačiau pasaulis nežino, kad laikas sulūžo, užstrigo kilpoje. Šie romanai paprasti, bet svaiginantys. Forma gan griežta, bet tekstas knibžda klausimų – egzistencinių, filosofinių, neurologinių, astrofizikos srities. Kaip orientuotis laike, kuris yra žiedinis, o ne juda į priekį? Kaip susiburti? 

Pripažįstu, kad esu ne kartą paklydusi jos knygose. Todėl paklausiu, ar ji pati rado kelią iš lapkričio 18 dienos. S. Balle papurto galvą.

– Deja, negaliu pasakoti, – paslaptingai atsako ir nusijuokia. – Tai susiję su atomais ir tuščia erdve. Daugiau negaliu sakyti dėl savo leidyklos. 

Šias knygas leidžia „Pelagraf“, pačios S. Balle įkurta leidykla, ji pati sau yra viršininkė. Rašytoja viliasi, kad šeštasis romanas pasirodys po poros savaičių. Ji kilnoja krūvas lapų, kurie ir yra būsimoji knyga, – ant rašomojo stalo, palangės ir grindų. Pasakoja, kad paprastai tos lapų krūvos nukloja didesnę dalį svetainės, o kartais ir virtuvės grindų.

Visur riogso stirtos archeologijos leidinių ir filosofinių Platono, Epikūro ir Aristotelio veikalų, knygų apie helenistinius idealus ir antikos estetiką. Ant valgomojo stalo, knygų krūvos viršuje guli Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį“, du Dante „Dieviškosios komedijos“ leidimai, Filodemo „Apie mirtį“ angliškas leidimas ir aibė tekstų apie papiruso ritinius, per plauką nežuvusius 79 m. išsiveržus Vezuvijui. S. Balle paaiškina, kad tie papiruso ritiniai užima svarbų vaidmenį būsimoje šeštojoje knygoje.

– Atsikeliu penktą ryto, įpilu vandens į virdulį, tada mielai rašau iki devintos ar dešimtos vakaro, paskui einu miegoti. Kartais tenka atšaukti pietus ir vakarienę, jie moka sutrukdyti, – sako ji.

Idėja romanams kilo prieš 38 metus. Tiksliau – ji suprato, kad mintis, kurią ilgai nešiojosi, yra svarbi, kad ji tiesiog privalo ja užsiimti.

– Man visada buvo sunku suvokti laiką kaip tokį, kad jis vis nepaliaujamai eina. 1987-aisiais sugedo mano žadintuvas, vėliau sugedo ir rankinis laikrodis, beje, ne kur kitur, o Australijoje, ir tada supratau, kad idėja apie sulūžusį laiką irgi domisi manim, ne vien aš ja, – sako S. Balle.

Ji atkreipia dėmesį, kad ši mintis toli gražu nėra originali. Jameso Joyce’o „Ulisą“ (1922) sudaro viena vienintelė diena, Williamo Deano Howellso „Kalėdos kiekvieną dieną“ arba Svend’o Åge Madseno „Tegu laikas eina“ (1986) knygose laikas sukasi ratu, Søreno Kierkegaard’o „Pakartojimas“ (1843) irgi yra filosofinis tyrimas apie, na, taip, pakartojimą. Gausu mokslinės fantastikos filmų apie laiką, kuris išsineria, ypač „Švilpiko diena“ (1993).

– Projektas išsikerojo, – linkteli ji apsidairydama aplinkui. – Dėl to man ir prireikė tiek daug laiko. Žinojau, kad jis praris visą namą, kad užgrobs 99,7 procento mano smegenų. Juk negali kviesti kitų žmonių tuo gyventi, tad teko palaukti, kol išsiskyriau, o 23 metų sūnus Asmusas išsikraustė iš namų.

Vis dėlto bėgant metams daugelis baiminosi, kad iš laiko iškrito pati S. Balle. Rašytoją prajuokino, kad recenzentai ir žurnalistai „Apie tūrio apskaičiavimo“ pasirodymą rašė lyg apie kokį prisikėlimą iš mirusiųjų: „Solvej Balle sugrįžo po 35 metų!“ – aikčiojo „Politiken“. „Prisikėlė dešimtojo dešimtmečio literatūros žvaigždė!“ – skelbė dienraštis „Information“.

– Lyg kokiam kriminale! Nė nenutuokiau, kad buvau dingusi! – juokiasi rašytoja.

Balle debiutavo 1986 m. modernia robinzonada „Lyrauodegis“ apie moterį, atsidūrusią (ją pamiršta ir palieka vieną) negyvenamoje saloje. 1993 m. pasirodė knyga „Pagal įstatymą“ apie keturis žmones, ieškančius skirtingų tiesos pavidalų. Ši knyga Danijoje nuolat perleidžiama. Negalėčiau išvardyti daug žmonių, mokančių – kaip S. Balle – vos viename sakinyje sutalpinti pasaulį. Didieji egzistenciniai klausimai minkomi ir vartomi aukštyn kojom per kalbinius žaidimus, humorą ir metaforas. Kartais žinutė būna akivaizdi, bet dažniausiai taip nėra.

Nes literatūra, kaip paslaptingai 1988 m. straipsnyje „Jūra kruopščiai prisiūta prie žemės“ rašo S. Balle, yra tarsi „daina, lyg švelnus sluoksnis nugulusi pečius ir sprandą. Odą. Tai būdas, kaip čia egzistuoti“. Tai traukinys, į kurį įlipi. Ir tokių dalykų nepaskubinsi. 

– Nemažai žmonių įspėjo mane, kad nerašyčiau pernelyg lėtai. Jie manė, kad būsiu pamiršta, jei truputį nepagreitėsiu. Bet ar ne mieliau būti pamirštai, nei rašyti knygas, kurių neverta prisiminti?

Kol rašytojos galvoje po truputį dėliojosi „Apie tūrio apskaičiavimą“ ciklas, ji persikraustė iš Kopenhagos į Bornholmo salą, paskui Fanės ir Erės, porą kartų ištekėjo ir išsiskyrė, užaugino sūnų, universitete studijavo literatūrą ir filosofiją – 34 metus, jei skaičiuosime nuo bakalauro studijų pradžios 1984 m. iki magistrinio darbo 2018 m. Suteikti sau laiko yra vienas didžiausių kūrėjos gebėjimų, bet kartu ir jos arkliukas.

– Taip, tai buvo kitas laikas, ir aš apskritai tikiu kitu, lėtesniu laiku, tikiu ėjimu per aplinkui, staigiais apsisukimais ir poilsio metais, – sako ji. – Ir izoliacija!

Balle yra salietė visa savo esybe. Kiti žmonės nuostabūs, bet ne kasdien ir ne kas savaitę. Nuo per didelio triukšmo ir įspūdžių kiekio dialogas su pasauliu, kurį ji mezga rašydama, tampa neįmanomas.

– Niekur nebuvau dingusi, tiesiog savo knygoms suteikiau tiek laiko, kiek reikėjo. Mintis apie sulūžusį laiką teliūskavo savotiškame maiše, lyg ryškaluose, kuriuos nešiojuosi su savimi beveik 40 metų. Kažkaip žinojau, kad jei per anksti praversiu tą maišą ir įsileisiu šviesą, mintis įgaus netinkamą pavidalą. 

Balle priduria: aišku, tai buvo įmanoma tik dėl to, kad 2009 m., sulaukusi 47-erių, ji gavo valstybinę rentą už literatūrinius pasiekimus. Jei pasistengi, už 137 000 kronų (maždaug 18 350 eurų) gali puikiai pragyventi kiaurus metus. Ir ima pasakoti apie bulvių sriubą, kurią gali valgyti kelias dienas, kaip kotletams panaudoti kieme augančias garšvas, apie makaronus su brokoliais: „Antradienį ruoši galvas, o trečiadienį – brokolio kotą.“

Virtuvė jai už nugaros išardyta, šaldytuvas stovi tuščioje erdvėje. Ant kopėtėlių padėta medinė plokštė, anot rašytojos, nepriekaištingai atstoja laikiną virtuvės stalą, pritvirtinta prie sienos dar kabo kriauklė. Prieš ketverius metus S. Balle viename Šiaurės Zelandijos miestelyje už 3500 kronų (470 eurų) nusipirko panaudotą virtuvės įrangą ir pagaliau turi pinigų jai atgabenti į Erės salą ir sumontuoti. 

– Kartais pajuntu poreikį ką nors nugriauti, – ji rodo pirštu į pažemintas lubas, kurių nebeliko. – Manau, tai suteikia savotišką pusiausvyrą, kai kitas valandas praleidi ką nors statydamas.

Balle suraukia antakius ir pataiso pati save, nes visai nenori romantizuoti tų metų, kai gyveno iš kelių skatikų.

–  Pamirštu, kaip nerimaudavau, kaip bijodavau, kad paskambins iš banko. Bet tokį sprendimą priėmėme kartu su buvusiu vyru. Gal formaliai buvome vargšai, bet manau, kad laimėjome laisvę. Iki šiol taip manau. Niekada nebūčiau parašiusi tų knygų, jei vietoj pinigų nebūčiau pasirinkusi laiko ir gavusi valstybės paramos.

Balle puikiai pasirinko strategiją, tai lyg maksimalus nerdės kerštas – knygos „Apie tūrio apskaičiavimą“ yra plonos, eksperimentinės, jos prikausto dėmesį. Šis ciklas netikėtai grąžino rašytoją į dėmesio centrą, atnešė tarptautinį pripažinimą: 2022 m. pirmieji tomai gavo Šiaurės Tarybos literatūros premiją, neseniai S. Balle lankėsi Londone, nes pirmoji „Apie tūrio apskaičiavimą“ dalis buvo nominuota tarptautinei Bookerio premijai, vienam prestižiškiausių literatūros apdovanojimų pasaulyje.

– Žinoma, tai, kad pasiūlė apdovanoti mano knygą, yra didžiulė garbė, bet pajutau didelį palengvėjimą, kai premija atiteko indų rašytojai Banu Mushtaq, – aiškina S. Balle. 

Dėmesys milžiniškas, tad rašytoja ne visada žino, ką turėtų sakyti jam užklupus.

– Juk nesu iš tų rašytojų, kurios už ką nors kovoja. Užtat B. Mushtaq yra politinė aktyvistė, teisininkė, ji kovoja už lygias galimybes. Tokiu atveju Bookerio premija ir ją lydintis tarptautinis dėmesys iš tiesų gali kam nors padėti pasiekti realių socialinių pokyčių. Tiesa, mielai imuosi klimato ir atidumo klausimų, dedu pastangų, kad atsirastų tvaresnių, erdvesnių bendruomenių, man rūpi Danijos provincijos ir salos, nulinio augimo ir lėtumo idėjos. Bet rašau ne dėl to. Tie dalykai vis įsprūsta, tačiau mano kūryba sukasi ne apie tai.

– Tai, kaip Tara Selter ir kiti kuria bendruomenę, kaip jie reaguoja į ateities praradimą, kaip rūpinasi savo aplinka, vis dėlto atrodo nepaprastai aktualu dabartiniame pasaulyje, tarkim, turint galvoje klimato kaitą, tvarumą ir bioįvairovę.

– Na, juk galima sakyti, kad pasiunčiu kelis žmones į misiją, paleidžiu juos į pasaulį su skirtingomis strategijomis ir skirtingais veikimo būdais, – kiek dvejodama atsako rašytoja. – Kai kurie žmonės mano, kad ateitis yra prarasta arba suskeldėjusi, o mes, kaip visuomenė, nebegalime įsivaizduoti, kad mūsų laukia kažkas gero. Vadinasi, privalome treniruotis svajoti, mąstyti ir versti pasaulį aukštyn kojom. Juk sukurti kitokį, taikesnį ir tvaresnį pasaulį galėsime tik tada, jei pajėgsime jį įsivaizduoti.

Nieko naujo, kad laikas yra plokščias apskritimas, o ateitis prapuolė. Devintajame dešimtmetyje, kai S. Balle buvo jauna, pankai šūkaudavo „no future“, Šaltasis karas grasino totaliu sunaikinimu ir atomine tragedija. Černobylio katastrofa 1986 m. irgi neabejotinai paženklino rašytoją, formavo jos kartą. Kaip klimato krizė formavo jos sūnaus Z kartą.

– Devintasis dešimtmetis buvo keistas laikas. Vieni nuo viso to nesaugumo palūžo, kiti iš mūsų reagavo... produktyviau. Kaip suformulavo vienas mano bendrakursis: „Jei pasaulis vis tiek tuoj nusiris į bedugnę, juk turėtume rimtai skirti savo laiką tam, kas mus domina.“ Na, ir tai nebuvo pinigai, karjeros galimybės ar panašūs dalykai. Turbūt daugelis jaunų žmonių šiandien kelia tą patį klausimą: pagal kokias vertybes norime gyventi?

Balle nebuvo tokia pikta, kad taptų panke, bet nebuvo ir per didelė optimistė, kad burtųsi į kitus kairiojo sparno politinius judėjimus. Ji nepritapo prie savo laikmečio.

– Juk tai buvo truputį dirbtina, ar ne? Žmonės sielvartavo dėl prarastos ateities, o mes tuo metu bandėme įgyti išsilavinimą ir kūrėme planus. Nes ateitis vis dėlto buvo, ji tebėra. Tiesiog nebeatrodo, kad ta ateitis bus geresnė, šviesesnė ar turtingesnė. Tai ką mums su tuo daryti?

Knygose „Apie tūrio apskaičiavimą“ vaizduojama miniatiūrinė „Val Benoît“ bendruomenė, įsikūrusi Belgijoje netoli Lježo. Jos gyventojai priversti viską normuoti, jie iš lėto naudoja lapkričio 18-osios išteklius – tos dienos, kurią vis iš naujo išgyvena. Maistas prekybos centruose pamažu nyksta, todėl žmonėms būtina apriboti vartojimą, sumažinti pėdsaką, kąsnius, kuriais valgo pasaulį. Tara Selter naudoja atliekas, net minta atliekomis, ją kankina jausmas, kad ji yra „monstras“. Tarai atrodo, kad ji užima pernelyg daug vietos.

– Man irgi gana dažnai taip atrodo, – prisipažįsta S. Balle. 

Dėl to ji ir neskraido, dėl to keičia seną virtuvinę įrangą kita sena įranga, dėl to nenori turėti automobilio ar vairuotojo pažymėjimo. Rašytoja neseniai nupirko „naujut naujutėlį ir baisiai brangų“ klausos aparatą savo devyniasdešimtmetei mamai, bet šiaip ji mėgsta naudotus daiktus ir kiek įmanoma stengiasi mažiau priklausyti nuo pinigų ir vartojimo.

– Devintasis dešimtmetis išties buvo išskirtinis, bet, tiesą sakant, atrodo, kad mane labiau suformavo pirmasis XXI a. dešimtmetis. Man regis, kaltas Andersas Fogh’as Rasmussenas*. 2001 m. įvykęs sistemos pasikeitimas atskleidė, koks siaubingai nelogiškas yra pasaulis, – tvirtina S. Balle.

Tas pirmasis naujo amžiaus dešimtmetis buvo smūgis į saulės rezginį net devintojo dešimtmečio vaikui.

– Man atrodė be galo keista, net beprotiška, kad vėl grįžtame į pasaulį, kuriame mums neįdomi visuma, planeta, mes patys vieni kitiems. Norėjome būti tiesiog turtingi ir „gryni“ danai, ar ne? Manėme, kad galime nusipirkti visą pasaulį, kad galime viską, net vienas kitą sunaudoti iki skutų. Šiandien jau žinome, kad tokia strategija labai trumparegė.

– Ar „Val Benoît“ bendruomenė yra atsakas į tai?

Balle nusijuokia, tokio pobūdžio sąsajos verčia ją nervintis. Knygos yra knygos, ne raktai nuo pasaulio, kaip sako Tara Selter, ir rašytoja beveik su ja sutinka.

– Man knygos visų pirma yra mąstymas ir vaizduotės galia. Tai fikcija, grynas pramanas, ne alternatyvių gyvenimo formų atliejos. Tačiau tai nereiškia, kad knygos nepadeda mąstyti. Juk būtent grožinėje literatūroje galima išbandyti kai kurias mintis, idėjas ar strategijas.

Tarą Selter ir kitus „Val Benoît“ gyventojus ateities netektis nuveda į praeitį. Jie ieško atsakymo į „laiko klausimą“ traktatuose apie Romos imperiją, graikų filosofo Filodemo mąstyme, knygose apie Švietimo amžių. S. Balle atkreipia dėmesį, kad „tada žmonės išties reikalavo ir siekė kitokio pobūdžio pažangos, ateities ir pasaulio“. Ji pasakoja, kad šeštoje knygoje Tara Selter bus ypač apsėsta papiruso ritinių, Epikūro tekstų.

– Ateities medžioklė veda per praeitį, – sako S. Balle. – Taip tiesiog yra.

Rašytoja yra „konfliktų vengiantis žmogus“, todėl daug gero randa helenizmo laikotarpyje (323–32 m. pr. Kr.) arba Epikūro filosofijoje. Ji atneša tris ar keturias knygas apie Epikūrą, taip pat Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį“.

– Epikūras kaip tikslą suvokė laisvę nuo fizinių kančių ir sielos sąmyšio. Manau, kad tai geras tikslas. Tinka prie karinio ginklavimosi, ar ne? Žmonės dažnai iškelia stoicizmą kaip šio laiko idealą, savikontrolės ir sveiko proto filosofiją, bet man atrodo, kad epikūrizmas yra geresnis variantas. Čia daugiau erdvės, daugiau laisvos valios. Ir mažiau baudžiančių dievų, – sako S. Balle.

Ji padeda knygas ir pakelia akis.

– Iš esmės pasaulis nėra logiška visuma, taip niekada ir nebuvo. Pasaulis sudėliojamas, pasaulis yra kažkas, ką mes sugalvojame, ar ne?

„ÆrøXpressen“ keltas, turintis pargabenti mane į žemyną, netrukus išplauks. S. Balle dirsteli į laikrodį: „Laikas lekia!“ Vis dėlto pastaruoju metu ji stengiasi ištempti laiką, nes nesijaučia pasiruošusi atsisveikinti su idėja, kurią nešiojosi su savimi nuo pat 1987-ųjų.

– Paprastai sakau žmonėms, kad turiu gausybę veiklos, manęs laukia sodas ir virtuvė, sakau, kad iš tikrųjų nekantrauju, kada baigsiu. Bet tai ne visai tiesa. Nes šis projektas buvo ir mano skydas nuo pasaulio. Leidau sau gyventi toje izoliacijoje, kurios man reikia, nes šios knygos man atrodė svarbios, jaučiau, kad vis dėlto kažką veikiu laike, kuriame šiaip siaubingai sunku veikti.

– Ar jūsų knygos tapo, kaip pati suformulavote 1988-aisiais, „būdu, kaip čia egzistuoti“?

– Taip, rašyti atrodė prasminga, jaučiausi kone įsivėlusi į pasaulio reikalus.

 

* Danijos ministras pirmininkas (2001–2009), NATO generalinis sekretorius (2009–2014). Jo vadovaujama vyriausybė itin sugriežtino imigracijos politiką, sumažino savivaldybių skaičių ir mokesčius, bandė „efektyvizuoti“ gerovės valstybės modelį (vert. past.).

 

Publikuota „Weekendavisen“, 2025 m. birželio 22 d.

Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė