Kovo 9 d. sukako 200 metų, kai gimė ukrainiečių poetas, dailininkas, rašytojas, mąstytojas Tarasas Ševčenka (1814–1861). Kūrė ukrainiečių ir rusų kalbomis. Jo literatūrinis palikimas yra laikomas modernios ukrainiečių literatūros pagrindu.

 

Teka iš po jovarėlio...

Teka iš po jovarėlio
Vandenys į klonį.
Anta vandenio puikuojas
Šermukšnė raudona.
Išpuikėjus šermukšnėlė,
Jovaras jaunėja,
O aplinkui juos žilvičių
Vytys sproginėja.

Teka vandenys pro girią
Ir pakalnėm bėga.
Plūko nardo ančiukėliai
Pakraštį nendrėtą.
Iš paskos vis gaigalėlis,
O su juo antelė,
Skabo plūdenas ir klega
Su savais vaikeliais.

Padaržėm vanduo tekėjo.
Patvankoj bangavo.
Leidos mergė vandenėlio,
Sėmė, uždainavo.
Sodan tėvas motinėlė
Iš namučių žengė
Pastaryt, kas būtų lemta
Imti jiem už žentą.

 

Skarelė

Ar čia pagal Dievo valią?
Ar jai skyrė tokią dalią?
Samdinėlė ji užaugo
Ir našlaitis jai už draugą.
Kaip balandis vis prie josios,
Nedalingosios savosios,
Kol žvaiždelės meta šviesą,
Sėdi sau abudu dviese.
Sėdi, žodis žodį traukia,
Vis abu Kalėdų laukia.
Pagaliau... Iš Čygyryno
Per šlovingą Ukrainą
Kad pradės varpai raudoti,
Žirgus liept bernam balnoti,
Tuoj kalavijus imt šveisti
Ir smagiai į kelią leistis,
Į linksmybės didžią puotą,
Į meilybę sukraujuotą.

O sekmą dieną iš anksto ryto
Triūbos trimitos užgrojo.
Į žygį, į kelią šaunieji draugužiai
Lig saulei patekant stojo.
Ir išlydėjo našlė savo sūnų,
Savo vienintelį vaiką.
Ir išlydėjo sesuo savo brolį.
Našlaitį tiktai našlaitė
Tai išlydėjo: žirgą pagirdė
Lig auštant iš šaltinėlio,
Išnešė ginklą – kardelį auksingą,
Muškietą ir skiltuvėlį.
Tai išlydėjo per lauką, per mylią,
Klony pasakė sudievu.
Dovanojo šilkais siuvinėtą skarelę,
Svetur kad sergėtų Dievas.

Oi skarele, skaružėle!
Siūta, siuvinėta.
Tiek tiktai garbės kazoko –
Balnelis užtiesta.
Ir sugrįžo, ir liūdėjo,
Nueitan kelin žiūrėjo.
Kaišėsi žiedais ir puošės,
Kas diena vis laukė, ruošės.
Ėjo vis kas sekmą dieną
Pažiūrėt kapelio vieno.

Vasara ir dvi praėjo,
O jau trečią tvino,
Plūdo šaunūs draugužėliai
Savo Ukrainon.
Žengia pulkas, antras žengia,
Tyliai trečias eina –
Nežiūrėki, nedalinga,
Veža tau nelaimę.
Veža grabą, aptaisytą
Kiniškais apklotais.
O už jo su viršenybe
Eina visas juodas
Pats kazokų pulkauninkas,
Sečės burtauninkas.
Už jo eina esaūlai,
Ašaromis springsta.
Neša ponai esaūlai
Kazoko ginkluotę:
Lietą šarvą sukapotą,
Kardelį auksuotą
Ir muškietą supyškėtą,
Šautuvą su buože.
O ant ginklų... kazokėlio
Kreša kraujas juodas.
Veda žirgą juodbėrėlį,
Pamuštos kanopos...
Ant jo balnas balnužėlis
Skarele užklotas.

 

Priesakas

Tai palaidokit, kai mirsiu,
Mane ant kurgano,
Vidury plačiosios stepės
Ukrainoj mano,

Kad nuo čia laukai bekraščiai,
Dnepras ir jo kriaušiai
Būt matyti, būtų jausti,
Kaip siautingas siaudžia.

Kai plukdys iš Ukrainos
Jūrėn mėlynojon
Priešų kraują... aš paliksiu
Ir kalvas, ir klonius –

Viską jau pametęs lėksiu
Kuo arčiausiai Dievo
Pasimelsti... o lig tolei
Nepažįstu Dievo.

Laidokit ir prisikelkit,
Pančius sudaužykit
Ir krauju piktuoju priešų –
Laisvę apšlakstykit.

Ir manęs šeimoj naujojoj,
Laisvoje, didingoj,
Nepamirškit paminėti
Tykiai ir taikingai.

 

Iš ukrainų kalbos vertė Vladas Braziūnas