Tommi Melender. Negailestingas sovietinės Lietuvos skrodimas

 

Grzegorz Galazka nuotraukaGrzegorz Galazka nuotrauka

 

Ričardas Gavelis neria už realizmo ribų.

Iš knygos pavadinimo ir viršelio galėtum pamanyti, kad „Vilniaus pokeris“ – tai veiksmo kupinas detektyvas apie Lietuvos nusikaltėlių pasaulį.

Anaiptol. Nesu grožinėje literatūroje aptikęs aršesnės, įnirtingesnės totalitarinės sistemos kritikos nei Ričardo Gavelio romanas. 

Lietuviškai 1989 m. pasirodžiusio romano veiksmas vyksta 8 dešimtmečio sovietinėje Lietuvoje. Puslapiuose atsispindi pilkas ir slogus pasaulis, pažįstamas iš istorijos knygų.

Knygos pavadinimas – metafora sovietinei kasdienybei: „Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas, niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis.“

Absoliučiai iškreipto pasaulio neįmanoma pavaizduoti kaip klasikinio realizmo, taigi Gavelis neria už jo ribų. „Vilniaus pokeriui“ nepakanka parodyti, kaip sistema veikia iš išorės; romanas apibūdina, kaip ji kamuoja žmogų iš vidaus, proto ir dvasios lygmeniu.

„Vilniaus pokeris“ – tai vešlus, raizgus labirintas, prozos mozaika.

Pasakojimą į priekį stumia personažų monologai, peršokantys iš vienos laiko paralelės į kitą. Sielą naikinančios sistemos akivaizdoje Vilniaus ir Lietuvos istorijos sluoksniai susipina su personažų gyvenimo kova.

Siekiant pažaboti žmogaus protą, totalitarinėms sistemoms būdinga bandyti pažaboti kalbą. Jos moko juoda vadinti balta, o balta – juoda.

Gavelio romanas atvirai kariauja su melaginga sistemos kalba. Registrai nuolat keičiasi: nuo gatvės šlykštybių iki biurokratinio sterilumo, nuo lyrinių impresijų iki kandžios pašaipos ir parodijos.

Viena esminių „Vilniaus pokerio“ idėjų – parodyti, kaip kalbos priemonėmis galima suklaidinti ir paskatinti žmones beprotiškiems poelgiams. Keturios knygos dalys pamažu atmazgo lagerius išgyvenusio, Vilniuje bibliotekos tarnautoju dirbančio Vytauto Vargalio istoriją. 

Pasakojimo versijos prieštarauja viena kitai ir galiausiai nebeaišku, kas – tiesa, kas – pagimdyta vaizduotės, o kas – melas. Tam tikra prasme romano pasaulis apgaudinėja ir klampina, kaip ir sovietinė sistema.

Prancūzų prozininko Michelio Houellebecqo teigimu, rašytojas turi rašyti taip, lyg žinotų, kad kūriniui išėjus jau bus miręs. Neapskaičiuodamas, nedvejodamas, nesileisdamas į kompromisus.

Aplinkybės privertė Gavelį vadovautis šiuo metodu. Dėl cenzūros nuo 1978 m. jam buvo draudžiama išleisti romaną, tad „Vilniaus pokeris“ ilgai rašytas į stalčių. Autorius nedrįso viltis, kad kada nors romano puslapius apvilks viršelis. Tekstas degte dega – gerąja prasme – visko netekusio, bet nepasiduodančio žmogaus įkarščiu. 

Romanas pagaliau išleistas 1989 m. lapkritį, tik griuvus Berlyno sienai, artėjant Sovietų Sąjungos galui. „Vilniaus pokeris“ pagarsėjo kaip veikalas, įamžinęs pusę šimtmečio trukusį gyvą lietuvių tautos košmarą.

Romane dominuojanti paranoja primena visai kitokiomis visuomenės sąlygomis rašiusių amerikiečių postmodernistų kūrybą.

Beveik 600 puslapių „Vilniaus pokerį“ būtų galima apibūdinti kaip Thomo Pynchono romano „Žemės traukos vaivorykštė“ („Gravity’s Rainbow“, 1973) brolį iš Rytų Europos.

Gavelio knygoje nuolat kartojamas įvardis „Jie“, rašomas didžiąja raide. Jie simbolizuoja totalitarinę sistemą. Jie – ne kažkas konkretaus, o visa kartu. Jie viską mato ir viską girdi.

Panašus beveidis sistemos totalumas būdingas ir Pynchono romanams, kuriuose vaizduojamos karinės industrijos komplekso valdomos JAV.

Be kita ko, vienas „Pokerio“ nuopelnų ir tas, kad tekstas skatina naujai pažvelgti į vakarinėje geležinės uždangos pusėje išleistą, kritiškai į visuomenę žvelgiančią literatūrą.

 

„Suomen Kuvalehti“, Nr. 50, 2022.

 

 

Tommi Melenderis – žurnalistas, rašytojas, vienas žinomiausių literatūros kritikų Suomijoje.