Literatūros galia paguosti, sujungti ir stiprinti.

Man pasisekė. Nuo mažumės augau knygų apsupty, užmigdavau užliūliuota skaitančios mamos balso ar pati skaitydama pavadinimus lentynose priešais lovą. Pasisekė, nes užaugau ten, kur skaitymas iki šiol tebėra vertybė. Net paauglystėje, kai namuose pasidarydavo per ankšta, prieglobsčio ieškodavau bibliotekose. Užgožta savo minčių triukšmo, nesuprasdama ar baimindamasi bendraamžių bėgdavau į mokyklos ar nacionalinę bibliotekas. Skaičiau knygas, nes žmonių dažnai neperskaitydavau. Šiandien jau galiu prakalbinti ne tik tekstus, bet ir jų autorius. Gal ne visi tie pokalbiai vertingi ar įsimintini, bet visi savi.

Kartais skaitymą priimu kaip savaime suprantamą dalyką. Tačiau juk nieko natūralaus ar intuityvaus žiūrėjime į juodus simbolius baltame lape ar ekrane nėra. Šifruoti žodžius, reikšmes ir ieškoti ryšių tarp jų nėra duotybė. Tad skaitymas man yra didžiausia prabanga, kurią galiu sau leisti dėmesio ekonomikoje, nuolatinio informacinio triukšmo ūžesy. Literatūra prilygsta sąmoningumo praktikai, meditacijai. Tai vaizduotės lavinimo pratybos, pertrūkis laike ir erdvėje, norimo dialogo – tempo ir garsumo – paieška kasdienybėje. Skaitydama mokausi įsijausti ir suprasti kitą, galiu keliauti po neregėtus laikmečius ir pasaulius, savo fantazijos greičiu sprukti nuo realybės arba pasislėpti užrašytos tikrovės užkaboriuose. Žiūrėdama į besikeičiančius simbolius, galiu lyg raumenį treniruoti savo kritišką žvilgsnį. Man pasisekė – galiu ir turiu iš ko rinktis, nors ir ne visada sėkmingai.

Žodį „sėkmė“ lyg burtažodį kartoju ne veltui. Skaitymą prisijaukinau padedama kitų, knygų labirintais mane vedė šeima, draugai, dėstytojai, mokytojai ar tik per tekstus pažinti rašytojai, kritikai, literatūrologai. Pokalbiai ir rekomendacijos leido man tapti dalimi nematomos, laisvos literatūros bendruomenės. Esu jai dėkinga, kad šiandien galiu rašyti ką noriu (kaip ir jūs galite rinktis – skaityti tai ar ne). Gerbiu jūsų ir savo laiką, jaučiu atsakomybę, lėtai ir atsargiai dėlioju sakinius, nes vis dar tikiu jų galia. Man ir jums turbūt pasisekė, jei tikime, kad žodžiai tebėra prasmingi. Net jei skaitymą kartais apkartina absurdas ir beprasmybė, kurie tyko tikrovėje už teksto ribų.

 

Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ pirminio rankraščio lapelis. Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

 

Naiviai tikiu, kad literatūra gali viską. Ypač tada, kai mums nebesiseka suprasti tikrovės ar rasti jai apibūdinti tinkamų žodžių. Gal net ir tada, kai nuo realybės sunkio nutirpsta rankos, o žvilgsnis nesusitelkia skaityti. Turbūt ne literatūros problema, kad jau kelinti metai gyvename posttiesos pasaulyje su alternatyviomis realybėmis ir susidvejinusia Lietuva. Turbūt ne literatūros problema, kad knygą ar kito formato tekstą iškeičiame į serialų ar reelsų lavinas. Taip, kitomis medijomis kartais paprasčiau, patogiau pažinti ir suprasti pasaulį. Jei tik jis leidžiasi pažįstamas ir suprantamas. Ne literatūros problema ir tai, kad ją turi lydėti tyli vienatvė, reikalaujanti skaidrios minties ar atidos skaitant. Ne visiems pasiseka literatūrą suprasti. Kaip ir ne visiems pasiseka galėti ją aptarti su kitu.

Bet literatūra gali viską. Tuo įsitikinau perskaičiusi Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Knygą, kuriai nusakyti trūksta žodžių, lieka tik pyktis ir aiktelėjimai. Daliai, kilusiai iš tarpukario vidurinės klasės, pasisekė nuo mažumės atrasti teatrą, operą. Suaugusi lageryje, ji iš naujo pažino literatūrą. Sunkiausiomis akimirkomis bėgdavo į prisiminimuose išlikusius spektaklius. Išgirdusi muziką per radiją ir iš sielvarto apsikabinusi tundros sniegą, ji išgedėjo pavogtą jaunystę, vaikystę laisvoje Lietuvoje. Grįžusi iš tremties, pieštuku ant popieriaus užrašytus prisiminimus užkasė buvusių savo namų sode. Rasti po daugybės metų, šie užrašai pergyveno sunkiai sirgusią, sovietų valdžios persekiotą, bet nepalūžusią gydytoją D. Grinkevičiūtę. Literatūra leido jai nepasiduoti. Jos pačios literatūra pergyveno jos gyvenimą. Užrašyti prisiminimai ryškiai įamžino ir iki šiol primena tuos, kurių niekada nesutiksime. Taip tekstas prieštarauja sistemai. Ir tam nereikia skambių žodžių, garsaus balso ar akinančių šviesų. Užtenka užrašų.

Literatūra gali burti draugėn. Tuo įsitikinau dirbdama leidykloje, kai pradėjau matyti ir kitus nematomos literatūrinės bendruomenės veidus: skaitytojus mugėse ir vėliau įkurto knygų klubo susitikimuose, po jų užsitęsiančiuose pasibuvimuose. Žavu, kai nepažįstami žmonės tarp knygomis nukrautų stendų dalijasi savo skaitymo patirtimis: „Jei jums patiko ši knyga, būtinai perskaitykite ir aną.“ Savas savą pažins, tik gal ne visada pasiseks tinkamą tekstą įpiršti. Bent ne visai tokį, kokio galėjai tikėtis. Bet galiu paliudyti, kad žmonės pasitiki nuoširdžiomis rekomendacijomis. Jie noriai šneka ir dalinasi savo įspūdžiais, perskaitymais. Todėl tikiu, kad žmogui reikia ne tik literatūros, bet ir kito žmogaus, padedančio nepasiklysti žodžių bei prasmių labirintuose.

Kaip ir žmogus, literatūra gali viską. Jei nepasiseka, ji gali kelti nuobodulį, atgrasyti nuo skaitymo dar mokykloje, įbauginti rašyti ar užtildyti amžiams. Būdama įtaigi ir nesuprantama, nepažįstama, ji gali tapti propagandos įrankiu. Įtvirtinti melą ir neteisybę, perkonstruoti tikrovę ir įgarsinti alternatyvias realybes. Ji gali apriboti kito pažinimą, suteikti puikybės – neva perskaitytų knygų kiekis parodo protingumą. Literatūra gali atimti galią. Todėl jai reikia žmogaus – ne bet kokio, o laisvo ir oraus, kritiško, norinčio suprasti pasaulį ir kitą žmogų.

Šitai suvokiant, atsirado dvidešimt viena literatūrinė rekomendacija lapkričio 21 d. mitingui arba kasdienai. Mums pasisekė, kad sudarant šį sąrašą prisidėjo rašytojai, literatūros kritikai ir literatūrologai. Šįkart tikrai nematoma literatūros bendruomenė – anoniminiai žvėreliai google dokumente – vieną po kito dėliojo pavadinimus ir tekstų ištraukas apie laisvę, pasipriešinimą, tvirtą laikyseną. Raštu, be susitikimų ar skambučių, jie vienas kitam rekomendavo literatūrą. Per mažiau nei savaitę namų ar viešosiose biblio­tekose buvo naujai atrasti ir šiandienos kontekste kitaip suskambėjo įvairaus ilgumo, sudėtingumo ir stiliaus eilėraščiai, apsakymai, apysakos, esė. Ieškota tokių, kurie būtų visiems prieinami bibliotekose. Ne tik mokyklų ar nacionalinėje. Tarp jų – šiuolaikiniai ir literatūros klasikais tituluojami autoriai: avangardistai, išeiviai, tremtiniai, partizanai, rezistentai, alegorijomis prieš sistemą kovoję arba iki šiol laisva kalba kuriantys, laisvi ir orūs rašytojai.

Bronius Krivickas. Konstantinas Kavafis. Czesławas Miłoszas. Dalia Grinkevičiūtė. Diana Glemžaitė. Giedrė Kazlauskaitė. Henrikas Nagys. Jonas Aistis. Juozas Aputis. Jurgita Jasponytė. Liūnė Sutema. Mantas Gimžauskas-Šamanas. Marcelijus Martinaitis. Marius Burokas. Ričardas Gavelis. Rimas Burokas. Salys Šemerys. Simonas Bernotas. Václavas Havelas. Vincas Mykolaitis-Putinas. Wisława Szymborska.

Visi suburti draugėn nepaisant kalbos, laikmečio, įsitikinimų ar erdvės barjerų. Sąraše – tikrų žmonių tekstai, parašyti remiantis tikrais išgyvenimais, mintimis ar vertybėmis. Ši dvidešimt viena rekomendacija – priešnuodis politiniam absurdui ir beprasmybei. Tai prieštara dirbtinio idioto sugeneruotiems tekstams ar perdirbtoms citatoms. Nes literatūra nėra vien dulkančios knygų nugarėlės lentynose ar kavos staliukų dekoracija, ji gali viską. Šie tekstai skirti laisviems, oriems žmonėms įkvėpti, padrąsinti ir palaikyti. Pakviesti į nematomą, laisvą literatūros bendruomenę. Kad valstybės ateitis nepriklausytų vien nuo sėkmės.