Vidutinių platumų klimato ir atogrąžų regionuose, kur hominidai išsivystė į žmones, pagrindinis rūšies maistas buvo augalinis. Paleolito, neolito ir priešistoriniais laikais nuo šešiasdešimt penkių iki aštuoniasdešimties procentų maisto tuose regionuose buvo surankiota; tik atšiauriausioje Arktyje maitintasi daugiausia mėsa. Mamutų medžiotojai paliko ryškiausius pėdsakus ant urvų sienų ir sąmonėje, bet iš tikro, kad išgyventume, rinkome sėklas, šaknis, daigus, ūglius, lapus, riešutus, uogas, vaisius ir grūdus, neaplenkdami nė vabalų ir moliuskų, statėme tinklus ar spendėme spąstus paukščiams, žuvims, žiurkėms, triušiams ir kitai smulkmei, idant gautume baltymų. Mums net nereikėjo persistengti: dirbome kur kas lengviau nei, išradus žemdirbystę, valstiečiai, priversti vergauti svetimuose laukuose, arba išradus civilizaciją – samdomi darbininkai. Vidutinis priešistorinis žmogus galėjo kuo puikiausiai pragyventi dirbdamas maždaug penkiolika valandų per savaitę.

Maisto paieškoms skiriant vos penkiolika valandų per savaitę, lieka daug laiko. Tiek daug, kad nenuoramos, neturėję vaikų gyvenimui paįvairinti, meistravimo, maisto ruošos ar dainavimo įgūdžių, arba itin įdomių minčių, kurias galėtų mintyti, galėjo nuspręsti traukti į mamutų medžioklę. Patyrę medžiotojai grįždavo su gausybe mėsos, dramblio kaulo, su istorijomis. Ne mėsa čia buvo svarbiausia. Svarbiausios buvo istorijos.

Istoriją apie išlukštenamą laukinės avižos grūdą sunku papasakoti taip, kad ši užgniaužtų kvapą. Išlukštenau tą, kitą, tada dar vieną, vėliau pasikasiau uodo įkandimo vietą, Ūlas kažką pajuokavo, nuėję prie upelio atsigėrėme, kurį laiką stebėjome tritonus, o tada radau dar plotelį avižų... Ne, šitai neprilygsta, negali varžytis su pasakojimu, kaip įsmeigiau ietį į milžinišką gauruotą šoną, kaip perdurtas didžiulės ilties Ūbas raičiojosi klykdamas ir visur tryško tamsiai raudono kraujo upeliai, o iš Būbo, ant jo užvirtus mamutui, kurio akį pervėrė ir į smegenis įsmigo mano taiklioji strėlė, teliko košė.

Šioje istorijoje yra ne tik Veiksmas, bet ir Herojus. Herojai yra galingi. Rodos, praėjo tik akimirka, ir štai vyrai bei moterys laukinių avižų plotelyje, jų vaikai, meistrų įgūdžiai, mąsliųjų mintys, dainininkų dainos – visa ėmė tarnauti Herojaus istorijai, tapo jos dalimi. Bet tai ne jų istorija. Tai jo istorija.

 

Staselė Jakunskaitė, „Grybų sezonas“

 

Planuodama knygą, galiausiai virsiančią „Trimis ginėjomis“, Virginia Woolf užrašų knygelėje brūkštelėjo: „Žodynėlis“. Kad galėtų papasakoti kitokią istoriją, ji ketino naujai perkurti anglų kalbą. Šiame žodynėlyje heroizmas apibrėžtas kaip „butelizmas“. Herojus V. Woolf žodynėlyje – tai „butelis“. Herojus kaip butelis – negailestinga interpretacija. O aš siūlau butelį laikyti herojumi.

Ne šiaip butelį džino ar vyno, bet butelį senąja jo reikšme – kaip talpyklą, daiktą, savyje talpinantį kažką kita.

Jei neturite į ką susidėti maisto, jį prarasite, – net tokį nesipriešinantį ir neišradingą kaip avižos. Kol jų yra po ranka, prisikimšite pilną pilvą, ir tai bus pirminė talpykla. Bet kaip dėl rytojaus ryto, kai pabusite, bus šalta, lis? Argi nebūtų puiku turėti bent kelias saujeles avižų pakramsnoti, duoti mažajai Ūmei, kad užsičiauptų? Tik kaip kitaip parsigabenti jų namo, jei ne prikimšus pilvą ir pasėmus saują? Tad keliatės ir lyjant sliūkinate į prakeiktą pažliugusį avižų plotelį. Kaip būtų nuostabu, jei turėtumėte kur padėti kūdikėlį Ūū, kad galėtumėte abiem rankomis skabyti avižas! Lapą, kiautą, kevalą, tinklą, krepšį, ryšelį, maišą, butelį, puodą, dėžę, talpyklą. Laikiklį. Dėtuvę.

Pirmasis kultūrinis įrankis tikriausiai buvo dėtuvė... Daugelis teoretikų mano, kad ankstyviausi kultūriniai išradimai veikiausiai buvo talpykla surankiotiems produktams laikyti ir koks nors ryšelis ar tinklinis krepšys.

Taip savo knygoje „Women’s Creation“ („McGraw-Hill“, 1975) rašo Elizabeth Fisher. Bet ne, to negali būti. Kur tas nuostabusis, didysis, ilgasis, kietasis daiktas, tas kaulas, kuriuo beždžionžmogis filme¹ nudobė gentainį ir tada džiugiai kriokdamas, kad pirmąsyk atėmė gyvybę, sviedė jį į dangų, ten sukdamasis tas daiktas tapo erdvėlaiviu, šovė tiesiai į kosmosą, kad jį apvaisintų ir filmo pabaigoje rastųsi mielas vaisius, aišku, vyriškosios lyties, be jokios (kad ir kaip būtų keista) gimdos, jokios matrix, dreifuojantis po Paukščių Taką? Nežinau. Man nė nerūpi. Nepasakoju tos istorijos. Visi ją girdėjome, iki soties prisiklausėme apie lazdas, ietis ir kardus, įrankius talžyti, durti, trenkti, apie ilgus ir kietus daikčiukus, bet negirdėjome apie daiktą, į kurį galima įdėti kitus daiktus, talpyklą talpinamiesiems. Tai nauja istorija. Tai naujiena.

Ir drauge – tai sena istorija. Ankstyvesnė – išties gerokai ankstesnė – nei ginklas, vėlyvas, prabangus, nereikalingas įrankis; kur kas ankstyvesnė nei naudingasis peilis ir kirvis, radusis kartu su nepamainomaisiais kaltu, grūstuvu, kapliu, – nes kokia prasmė iškasti krūvą bulvių, jei nesuvalgytų negali partempti namo? Kartu su įnagiu, energiją nukreipiančiu išorėn, ar net anksčiau sukūrėme įnagį, kuriuo energiją galima pargabenti namo. Man tai atrodo logiška. Esu šalininkė to, ką E. Fisher vadina žmogaus evoliucijos kaip krepšio teorija.

Ši teorija ne tik paaiškina didžiulius teorinius neaiškumus ir išvengia didelių teorinių nesąmonių (kur vyrauja tigrai, lapės ir kiti teritoriją itin saugantys žinduoliai). Sykiu ji man leidžia pajusti ir anksčiau nepatirtą giluminę bendrystę su žmonių kultūra. Kol kultūra buvo aiškinama kaip kilusi iš ilgų, kietų objektų, skirtų smeigti, vožti bei žudyti, ir jais grindžiama, niekada nemaniau esanti ar norinti būti jos dalimi. („Ką Freudas klaidingai palaikė civilizuotumo stygiumi, yra moters lojalumo civilizacijai stygius“, – teigė Lilian Smith.) Visuomenė, civilizacija, apie kurią tie teoretikai kalbėjo, buvo akivaizdžiai jų; jiems priklausė, jiems patiko. Jie buvo žmonės, kuo tikriausi žmonės – mušantys, smeigiantys, duriantys, žudantys. Aš irgi norėjau būti žmogumi. Tačiau ieškodama savo žmogiškumo įrodymų supratau, kad kaip žmogiška būtybė esu arba labai brokuota, arba išvis ne žmogus, nes žmogus privalėjo pasigaminti ginklą ir juo žudyti.

Viskas gerai, sakė jie. Tu esi moteris. Turbūt visai ne žmogus, ir jau tikrų tikriausiai brokuota. Tylėk, kol pasakojame istoriją apie Vyro Herojaus iškilimą.

Pirmyn, sakau traukdama prie laukinių avižų su Ūū vaikjuostėje ir mažąja Ūme, nešančia pintinę. Pasakokite, kaip mamutas krito ant Būbo ir Kainas krito ant Abelio, kaip bomba krito ant Nagasakio ir liepsnojanti klampi medžiaga krito ant kaimiečių, kaip raketos kris ant blogio imperijos, papasakokite viską apie Vyro iškilimą.

Jei žmogiška yra ką nors (nes tai naudinga, valgoma arba gražu) įsidėti į krepšį ar pintinę, žievę arba lapą, iš savo plaukų suregztą tinklelį ar ką kita ir parsinešti į namus, – tai tarsi dar vienas, didesnis, maišas ar krepšys, talpykla žmonėms, – vėliau išsiimti, suvalgyti, pasidalyti, išsaugoti žiemai tvirtesnėje talpykloje ar surišti į vaistažolių ryšelį, pasidėti į šventyklą ar muziejų, sakralią vietą, kur laikoma tai, kas šventa, ir taip elgtis ne tik tą vieną, bet ir kitą dieną, – jei tiek užtenka, kad būtum žmogumi, tuomet vis dėlto esu žmogus. Pirmąsyk tai pripažįstu – absoliučiai, laisvai, džiaugsmingai.

Bet tebus iškart pasakyta – nesu žmogus be agresijos, be kovingumo. Esu senstanti pikta moteris, niršiai mosikuojanti rankine, vaikanti niekšelius. Bet nei aš, nei kas kitas dėl to savęs nelaikome herojais. Tiesiog tai neišvengiama, jei nori toliau rinkti laukines avižas ir pasakoti istorijas.

Svarbiausia čia – istorija. Tai istorija, nuo manęs nuslėpusi mano žmogiškumą, mamutų medžiotojų istorija apie tai, kaip mušama, smeigiama, prievartaujama, žudoma. Istorija apie Herojų. Nuostabioji, nuodingoji butelizmo istorija. Žudiko istorija.

Kartais atrodo, kad šioji istorija artėja prie pabaigos. Idant neatsitiktų taip, kad istorijų visai neliks, kai kurie iš mūsų čia, tarp laukinių avižų, žemėj svetimų laukų², mano, jog svarbu pradėti pasakoti kitą istoriją, kurią žmonės galėtų tęsti senajai pasibaigus. Galbūt. Bėda ta, kad mes visi leidome sau tapti žudiko istorijos dalimi, tad ir mūsų gali laukti pragaištis. Todėl skubu ieškoti tos kitos, nepapasakotos istorijos, gyvenimo istorijos esmės, temos, žodžių.

Priešingai nei žudiko istorija, kuri gimsta lūpose lengvai, nesusimąstant, ji nepažįstama, bet perdėtume įvardydami ją kaip „nepapasakotą“. Žmonės pasakojo gyvenimo istoriją šimtmečiais, įvairiausiais žodžiais ir būdais. Pradžios ir virsmo mitai, triksterių sakmės, liaudies pasakos, anekdotai, romanai...

Romanas savo esme yra neherojiškos prigimties istorija. Žinoma, Herojus jį dažnai uzurpuodavo, mat tokia jo didinga prigimtis ir nekontroliuojamas impulsas – viską užimti, valdyti leidžiant griežtus dekretus, įstatymus ir taip kontroliuojant nekontroliuojamą impulsą viską žudyti. Tad Herojus per savo įstatymų leidėjus išplatino potvarkius: pirma, kad vienintelė tinkama pasakojimo forma yra strėlė arba ietis, jis prasideda čia ir tęsiasi tiesiai ten, – ŠNAI! – kol pasiekia taikinį (kuris krenta negyvas); antra, kad pasakojimo, įskaitant romaną, ašis yra konfliktas; ir trečia, kad istorija prasta, jei ten nėra jo paties.

Nesutinku su tuo. Netgi drįsčiau teigti, kad natūrali, teisinga, tinkama romano forma gali būti maišas, krepšys. Knyga talpina žodžius. Žodžiai talpina daiktus. Jie saugo reikšmes. Romanas yra vaistažolių ryšelis, talpinantis tam tikrus dalykus, o šie ypatingais, glaudžiais saitais susiję vieni su kitais ir su mumis.

Konfliktas gali būti vienas iš romano elementų santykio būdų, bet supaprastinti pasakojimą iki konflikto – absurdiška. (Skaičiau rašymo vadovėlį, kur aiškinama, kad „istorija turi būti regima kaip kova“, kalbama apie strategijas, atakas, pergalę ir kita.) Konfliktas, varžybos, įtampa, kova ir t. t. pasakojime, suvokiamame kaip krepšys / pilvas / dėžė / namas / vaistažolių ryšelis, gali būti regimi kaip būtini visumos elementai, bet pati visuma nėra nei konfliktas, nei harmonija, kadangi jos tikslas – ne atomazga, ne sąstingis, o besitęsiantis procesas.

Galiausiai akivaizdu, kad Herojus šiame krepšyje atrodo nekaip. Jam reikia scenos, pjedestalo, viršūnių. Įmesk jį į krepšį, ir jis atrodys kaip triušis, kaip bulvė.

Štai kodėl man patinka romanai: vietoj herojų juose – žmonės.

Tad pradėjusi rašyti mokslinės fantastikos romanus atsinešiau didžiulį sunkų maišą – savo krepšį, pilną žliumbų ir gvėrų, ir smulkių daiktelių, mažesnių už garstyčios grūdelį, ir įmantriai supintų tinklų, kuriuos vargais negalais atraizgius galima rasti mėlyną akmenėlį; čia ir nepriekaištingai veikiantis chronometras, rodantis kito pasaulio laiką, ir pelės kaukolė. Šis krepšys pilnas pradžių be pabaigų, iniciacijų, praradimų, transformacijų ir interpretacijų, jame kur kas daugiau pokštų nei konfliktų, kur kas mažiau triumfo nei spąstų ar iliuzijų. Jis pilnas erdvėlaivių, kurie užstringa, misijų, kurios žlunga, žmonių, kurie nesupranta. Sakiau, kad sukurti įtraukiančią istoriją apie tai, kaip lukštenome laukines avižas, sunku, bet nesakiau, jog neįmanoma. Kas sakė, kad rašyti romaną lengva?

Jei mokslinė fantastika yra moderniosios technologijos mitologija, tuomet jos mitas yra tragiškas. „Technologija“ arba „modernusis mokslas“ (turint galvoje tiksliuosius mokslus ir aukštąsias technologijas, grįstas nuolatine ekonomine plėtra) yra herojiškas užmojis – herakliškas, prometėjiškas, suvokiamas kaip triumfas, tad galiausiai virstąs tragedija. Šį mitą įkūnijanti literatūra bus ir buvo pergalinga (Vyras nugali Žemę, kosmosą, ateivius, mirtį, ateitį ir t. t.) bei tragiška (apokalipsė, Holokaustas, tada ar dabar).

Bet jei vengiama linijinio, pažangaus, (žudančios) Laiko strėlės technologinio herojiško metodo, o technologija ir mokslas iš naujo apibrėžiami pirmiausia kaip kultūrinis krepšys, o ne dominavimo ginklas, tuomet mokslinė fantastika gali būti regima kaip nebe toks rigidiškas, siauras laukas, nebūtinai prometėjiškas ar apokaliptiškas, ir ne tiek mitologinis, kiek realistinis žanras.

Tai keistas realizmas, bet ir realybė yra keista.

Gera mokslinė fantastika, kaip ir visa rimta grožinė literatūra, kad ir kaip nerimtai skambėtų, yra bandymas kalbėti apie tai, kas iš tikro vyksta, ką žmonės veikia ir jaučia, kaip jie susiję su viskuo šiame didžiuliame maiše, šiame visatos pilve, šioje būsimų dalykų gimdoje ir buvusių dalykų kape, šioje begalinėje istorijoje. Joje, kaip ir visoje literatūroje, užtenka erdvės net Vyrui priskirti jam deramą vietą. Užtenka laiko prisirankioti laukinių avižų ir jų pasisėti, dainuoti mažajai Ūmei, klausytis juokaujančio Ūlo, stebėti tritonus, ir istorija dar nesibaigia. Dar lieka sėklų, kurias galima surinkti, dar yra vietos žvaigždžių krepšyje.

 

1986

 

1      Aliuzija į 1974 m. Stanley Kubricko filmą „2001 metų kosminė odisėja“.

2      Aliuzija į Johno Keatso „Odę lakštingalai“ (vert. Kornelijus Platelis), kurioje minima biblinė Rūta (abi pastabos vertėjos).

 

Iš anglų kalbos vertė Akvilina Cicėnaitė