x Lina Simutytė

Debiutinė Uršulės Toleikytės poezijos knyga „Šuo vaiduoklis“ („Slinktys“, 2024, redaktorė Greta Ambrazaitė) primena ant rasotų troleibuso langų pirštais pieštas figūras: žmones, gyvūnus, plastikinius kastuvėlius, medžius, jūros bangas. Nors atspaudai ant stiklo netrukus tampa beveik neįžiūrimi, bet vos apšviesti ir vėl pasirodo, tarsi atgyja. Panašiai veikia ir atmintis, kurios, kaip ir nostalgijos, poetės knygoje išties nemažai: kai kurie prisiminimai išnyksta akimirksniu, o kiti vis atsikartoja, išauga, tampa siužetais. Nors Uršulės eilėraščių spalvos dažnai tamsios, juose išvengiama perdėto dramatizmo. Įdomu, kad knygoje tiek praradimai, tiek atradimai atrodo giminingai skausmingi – tarsi mėgindami suartėti su kitais, pirmiausia turėtume atsisakyti tam tikros dalies savęs.  

Su Uršule pasikalbėjome apie „Šunį vaiduoklį“: nutrūkusią, bet tebesitęsiančią augintinio istoriją, nostalgijos jausmą, svajonę keliauti laiku ir poetės stalčiuose knibždančius niekučius, su kuriais pernelyg sunku atsisveikinti. 

Antano Voznikaičio nuotrauka

 

Tavo „Šuo vaiduoklis“ dabar lydi mane kasdien. Nesiskundžiu, pati to norėjau – perskaičiusi knygą, ją papildančius lipdukus priklijavau ant vonios šono. Lipdukų kaip knygos priedo idėja nuteikia nostalgiškai (Dailininkė Greta Šležaitė). Paauglystėje kai kuriuos žurnalus įsigydavome ne dėl jų turinio, bet įvairių priedų,o panašius lipdukus klijuodavome ant sportbačių-inkariukų nosių. Ar yra dalykų, kuriems jauti nostalgiją, kurių pasiilgsti, o gal norėtum susigrąžinti?

Nostalgiją jaučiu dažnai. Keistas jausmas, užsitęsiantis. Esu prieraiši: tiek žmonėms, tiek vietoms ir daiktams, muzikai, filmams, knygoms ir taip toliau. Visai tai su savimi nešasi prisiminimų krūvį. Mano kambary galima atrasti daugybę visokių niekniekių, dažnai praktiškai nereikalingų, bet jausmiškai man svarbių, mielų dalykų – nuo lipdukų, plakatų ir laikinų tatuiruočių iki bižuterijos, net kažkada man padovanotų ledinukų. Jų galiojimas jau seniai pasibaigęs, bet ledinukai vis dar guli stalčiuje, ranka nekyla išmesti. Ką norėčiau susigrąžinti? Atrodo, nemažai talpinu savyje to, kas jau buvo. Inkariukus irgi turiu, net fiziniu pavidalu. Kartais prisiminimus įsivaizduoju lyg dabartyje besisukančias kino juostas ar senus muzikinius CD. Norėčiau pakeliauti laiko mašina, paglostyti prarastus augintinius ar išgerti mamos gamintos kakavos žiūrint „Son Goką“. 

Nostalgija dažnai siejama su teigiamomis emocijomis, tam tikru praeities idealizavimu. Skaitant tavo eilėraščius kyla atvirkščias jausmas – grįžimas į praeitį, vaikystės, paauglystės namus yra labiau tamsus, nei džiaugsmingas. Ar sutiktum, kad tau skaudžios patirtys svarbesnės?

„Šuo vaiduoklis“ kupinas tamsumos, prieblandos. Galbūt šviesūs praeities kadrai mumyse kažkur saugiai nugula, o tai, kas tamsiau, ribiškiau, kas skaudina, neretai užkasame. Tačiau tai niekur nedingsta – skausmingi prisiminimai anksčiau ar vėliau mums apsireiškia lyg vaiduokliai. Kuo labiau juos stumiame nuo savęs, tuo atkakliau jie bando prasiveržti. Visgi norėtųsi, kad „Šuns vaiduoklio“ tekstų kambariuose, nors ir tamsiuose ar apsemtuose prieblandos, rūko, skaitytojai rastų žaismės bei pulsuojančios gyvybės.

Studijavai psichologiją ir sociologiją, tavo doktorantūros tyrimo tema buvo susijusi su meno galimybėmis pažinti ir spręsti socialines problemas. Kokią įtaką studijuojant įgytos žinios šiandien daro tau kaip poetei?

Galbūt studijose įgyta patirtis daro įtaką mano mąstymui apie tam tikrus dalykus ir reiškinius, į kuriuos atkreipiu dėmesį. Taip pat veikia ir sutinkami žmonės – tiek studijose, tiek bet kur kitur. Literatūra taip pat daro ne mažesnę įtaką mano studijuojamai disciplinai ir tam, kaip mąstau, jaučiu, o gal net daugiau. 

Pastaruoju metu pasirodo nemažai poezijos knygų, kurių svarbia tema tampa psichinė sveikata. Jauni autoriai drąsiau dalijasi traumuojančiais išgyvenimais, kalba apie ribines, asmenines patirtis. Ne visada tai vertinama vien teigiamai. Pvz. Giedrė Kazlauskaitė viename interviu sako: „Trauma virsta banalybe, savastis tampa pernelyg lengvai ja paaiškinama.“ Ką apie tai manai tu?

Savastis tikrai yra kur kas subtilesnė nei vien traumuojantys išgyvenimai. Vis dėlto negalime paneigti, kad sudėtingos patirtys egzistuoja. Traumuojančius įvykius išgyvena daugelis žmonių, o „neiškalbėtos“ traumos neretai persiduoda iš kartos į kartą. Būtent kalbėjimas yra būdas įprasminti sudėtingus išgyvenimus, prisikasti prie savasties gelmių ir tą savastį išskleisti įvairiomis spalvomis. Manau, gerai, kad vis drąsiau kalbama apie ribines patirtis, kiek ir kaip kiekvienas gali. Tačiau nesinorėtų, kad patį asmenį ar kūrybą kas nros redukuotų vien į ,,traumą”, uždėtų tokį štampą. Kiekvienas iš mūsų esame kur kas daugiau nei vien etiketės. 

 

 Ginos Bei nuotrauka

 

Kriminalinė Jimo Jarmuscho drama „Šuo vaiduoklis: samurajaus kelias“ 1999-ųjų treileryje buvo pristatomas kaip „amusing and melancholic, dark-edged“ (linksminantis, melancholiškas, aštriabriaunis). Kokiais raktiniais žodžiais savo knygą apibūdintum pati, ir kaip įsivaizduoji jos skaitytojus?

Raktiniai žodžiai būtų: „Tarp sapno ir tikrovės, tarp švelnumo ir aštrumo, tarp manęs ir kito“.

Skaitytojus įsivaizduoju tarsi keleivius, pasiruošusius žengti į tamsų kambarį, klaidžioti apleistomi gatvelėmis su „Šuns vaiduoklio“ palyda. Tai norintys išgirsti, pamatyti, pajausti skaitytojai-sapnuotojai.

Poetas Mantas Balakauskas, recenzuodamas „Šuo vaiduoklį“ rekomenduoja paklausyti, kaip savo eilėraščius skaitai renginiuose: „Neišvengiamai už kadro pasilieka iš autorės skaitymo sklindanti jėga ir gebėjimas tekstą tinkamai įgarsinti.” Ar skaitydama savo elėraščius šį skirtumą pajauti, ar tekstai apauga tau pačiai netikėtomis reikšmėmis?

Man patinka skaityti balsu. Ir skaitant, manau, atsiveria kiti eilėraščių sluoksniai, jie įgauna ritmikos, kurios akys ne visada pajėgios išvysti. Kartais eilėraščiai nuskamba kaip dainos, lopšinės, o kartais ir repo kūriniai. Gana intuityviai pajaučiu, kaip skaityti kiekvieną eilėraštį, tai padiktuoja ir teksto atmosfera. Nors kartais skaitymas kaip tik sukuria visiškai kitą atmosferą, pati kitaip suvokiu, tai, ką parašiau. Neretai savo ar kitų eilėraščius skaitau balsu. Teksto ištarimo momentas man svarbus.

Skaitant knygą atrodo, kad šuo – ne tik eilėraščiais vis prabėganti prisiminimų dvasia, bet svarbi, nors ir prarasta, lyrinio subjekto dalis, kurią tavo brolis Algirdas apibūdina kaip priežastį, dėl kurios pradėjai rašyti: „Snaigių partrenkė mašina. Turbūt tuo pačiu partrenkė ir Uršulės mintis. Taip stipriai, kad ji pradėjo kalbėti eilėraščiais.“ Papasakok, kaip ten buvo iš tikrųjų – kokiomis aplinkybėmis parašei pirmuosius savo eilėraščius, kaip supratai, kad literatūra tau svarbi?

Snaigių iš tiesų partrenkė mašina. Tąkart liko gyvas, nors paskui ir šlubavo. Visgi galiausiai jo netekom. Tai mane iš tiesų sukrėtė. Netrukus parašiau ne eilėraštį, bet mokyklinį rašinį. Jei gerai pamenu, rašiau apie augintų šunų netektis, ir vienas gabaliukas buvo skirtas Snaigiui. Galbūt tas buvimas šalia netekties, ryšys ir baimė prarasti tai, kas brangu, tapo atspirtimi eilėraščiams, bet jau labiau vėliau, fiziškai nutolus nuo to jo ne laiku kirsto asfalto. O pirmieji eilėraščiai… Sunku atkapstyti. Užuomazgas prisimenu dar pradinėse klasėse, kai išmokau rašyti ir galėjau patirtims ir vaizduotei suteikti raidžių pavidalą. Vėliau paauglystėje, rašant dienoraštį, iškildavo vienas kitas eilėraštis. Labiau į literatūrinį gyvenimą panirau atvykusi studijuoti į Vilnių. Bet Snaigius išliko man svarbus ir aš jį dažnai atsimenu. 

 

Lino Daugėlos nuotrauka

 

Nuo pat mūsų pažinties pradžios tave prisimenu kaip aktyvią literatūrinių renginių dalyvę. Augai nedideliame Švėkšnos miestelyje, augai 5 vaikų šeimoje, todėl tikiu, kad bendruomenė tau svarbi. Kaip jautiesi mūsų literatūrinėje „šeimoje“? Ar debiutas šį santykį kaip nors pakeitė?

Literatūros bendruomenė man svarbi. Tam tikra prasme, tai – šeima. Joje randu artimų sielų, sulaukiu palaikymo, randu savotišką užuovėją. Kol kas nepastebėjau, kad debiutas būtų labai ryškiai ką nors pakeitęs. Galbūt mane kai kurie labiau išgirdo, o ir aš daugiau išgirdau – sužinojau, kaip kiti vertina mano kūrybą, sulaukiau sveikinimų, kažkiek, žinoma, ir kritikos. Visa tai leidžia kitų akimis pažvelgti į savo tekstus, su kuriais kartais jautiesi pernelyg sulipęs. Galbūt knygos pasirodymas iš tiesų savotiškai paženklina: tampi šeimos nariu.

Aptardama knygos skyrius „Turėjau užmiršti” ir „Daugiau neskaudės” literatūros kritikė Virginija Kulvinskaitė pasitelkia intersubjektyvumo terminą, nusakantį ryšį tarp dviejų ar kelių sąmonių, taip pat pastebi, kad tavo eilėraščiuose „nėra tipiškų lyčių vaidmenų nei romantinių topų, skaitant dažnai susimąstydavau, kad kitas, kurį siekiama patirti, suprasti, mylėti, yra pati kalbančioji.” Ar poezija tau – vienas iš būdų save suprasti, o gal net perkurti? O gal „mes atkasam tik paviršius / ir to iki kaklo pakanka“? 

Poezija kaip savęs kūrimas ir perkūrimas – visai reikšmingas motyvas. Visgi tą ,,aš” suvokiu per santykį, minėtas intersubjektyvumas man artimas. Esu santykyje su vidiniais labirintais, savo kūnu, kitu žmogumi, gyvūnu, ribinėmis patirtimis, esamais ar sukurtais pasauliais ir pan. Tas ,,aš“, kuris yra nuolat kuriamas ir vis perkuriamas, taip pat visada yra santykio dalis. Tad, net jei rašydama ir atsispiriu nuo asmeninių patirčių, man vis tiek svarbu, kad jos aprėptų daugiau sluoksnių, kurtų ryšį su kitais.

 

 Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Labiausiai įsiminė eilėraštis „Smėlis”, neblogai nusakantis ir viso rinkinio nuotaiką: prislopintos emocijos, jokio perdėto dramatizmo, tačiau tvyro nejauki nuojauta: „pamesti vaikai žaidžia tinklinį / sako – jų niekas neprižiūri / sako – nesaugu šitaip / plastmasinės žuvys / pratylėjusios Juros periodą / pakužda tau į ausį / – mes irgi čia buvom / smėlis traukias/ kaip slūgstančios bangos / pavojingi vėjai / ryklių magnetukai / pravažiuojant gelbėtojų mašinai / kaukia sirenos”. Kartais bijome, bet vis tiek plaukiame, paneriame, bandome prisijaukinti bangas. Ar turi panašių baimių, įsitikinimų, susijusių su rašymu?

Manau, kad turiu. Pavyzdžiui baimę, kad daugiau neparašysiu nė žodžio, kad kažkuriame taške nebeišeis sugaudyti vaizdinių, garsų, prasmių. Žodžiais bijau nusivilti ir nuvilti kitus. Bet, nors ta baimė kažkur ir tyvuliuoja, nors vis dar mokausi plaukti, vis tiek neriu. 

Minėjai, kad kartais rašydama sieki sukurti kitą realybę, tačiau kartais kaip tik rašosi iš intensyvios patirties, nors ir ją stengiesi perkurti. Kokie dabartinės realybės elementai šiuo metu tave labiausiai glumina, o kuriuos elementus perkeltum į paralelinę realybę, jų visai nekeisdama?

Šiuo metu labiausiai glumina karas. Žmogaus daroma žala gamtai – taip pat. Į paralelinę realybę perkelčiau gyvybes.