× Undīne Adamaite

 

Vidas Morkūnas (g. 1962) – prozininkas, poetas, vertėjas. Gimęs Naujojoje Akmenėje. Studijavo tuometės Valstybinės konservatorijos Klaipėdos teatro meno fakultete. Muzikos akademijoje baigė Aukštuosius kino scenaristų kursus. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Išleidęs apsakymų knygas „Manekeno gimtadienis“ (2001), „Reportažas iš kiaušinio“ (2012) ir „Pakeleivingų stotys“ (2019), taip pat eilėraščių rinkinį „Nekropolių šviesos“ (2015). Daug verčia iš anglų, vokiečių, rusų, lenkų, ukrainiečių kalbų. Yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. 

Šį vasarį „Pakeleivingų stotys“ („Ceļinieku stacijas“, Ryga: „Zvaizgzne ABC“) išleistos latvių kalba, vertėja Dacė Meierė. Autoriaus pageidavimu ir latvišką vertimą iliustravo dailininkė Deimantė Rybakovienė. Rašytojo nuomone, latvių kalba labai tiko versti „Pakeleivingų stotis“. Jis pastebėjęs, kad ne visada vertimai į kitas kalbas perteikia visus jo kūrinių niuansus. 

Šį pavasarį pakviestas apsilankyti Rygos knygų šventėje V. Morkūnas davė interviu latvių laikraščiui „Diena“ apie tik ką išverstą į latvių kalbą trumpų novelių knygą „Pakeleivingų stotys“, apskritai apie savo kūrybą ir save, ryšius su Latvija ir latvių literatūra

 

Vidas Morkūnas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

 

 

Sakėte, atvažiavote į Rygą autobusu. Ar pakeliui nepastebėjote ko nors, ką vėliau galėtumėte panaudoti kurdamas? Ar mėgstate daryti tokias idėjų „fotografijas“? 

Man patinka vienu trumpu sakiniu pasižymėti mintį, kad neužmirščiau, ir tiek. Kartais tuo pat metu blyksteli 15–16 perspektyvių idėjų, ir jeigu neužsirašai, jos pasimiršta.

 

Kaip rinkote medžiagą knygai „Pakeleivingų stotys“?

Prieš kokius 7 metus pagalvojau, kad vis dar pažįstu labai daug įdomaus likimo žmonių, bet jeigu jie nebus įamžinti, mano atveju – literatūroje, nes nefotografuoju, jie tiesiog pradings. Supratau, kad ir aš pats iš šitų pasakojimų galiu gauti kažką naudinga, o kartu bus pagerbti žmonės, kurių gyvenimai dažnai buvo labai nelengvi ir sudėtingi. Niekas apie juos nežino. Visi pastebi tik žmones, kuriems sekasi, kurie matomi televizijoje. Parašęs vieną kitą trumpą tekstuką, supratau, kad šia linkme galiu dirbti toliau. Iš pradžių apie knygą visai negalvojau. 

 

Ar rašote apie žmones, kuriuos pats esate sutikęs, ar naudojatės ir kitokia patirtimi?

Tokių, apie kuriuos būčiau tik skaitęs, nėra nė vieno. Kiekvieną trumpą tekstą pavadinau stotimi. Kelios stotys yra nusižiūrėtos iš realybės. Pramanytų dalykų čia labai mažai. Daugiausia rašiau apie žmones, kuriuos pažinojau ar pažįstu, ir net – apie save. Didžiuma veikėjų turi prototipus, bet, žinoma, esu juos apdorojęs. Literatūriniu požiūriu čia nėra nė vienos stoties, kurios siužetas būtų sukurtas nieko nepakeitus – kaip buvo, taip ir pavaizdavau. Pavyzdžiui, man šauna į galvą mintis apie kokį potencialiai įdomų žmogų, kurio likimą galėčiau aprašyti, tada iškart pradedu ieškoti, ar tame žmoguje yra koks branduolys, intriguojantis būtent literatūriniu požiūriu. Kartais žmogaus gyvenimas būna nepaprastai įdomus, bet man nepavyksta rasti jame šito literatūrinio branduolio. Turiu atsisakyti rašyti apie šitą žmogų, nes neužtenka sukurti apie jį tik kokį efektingą pasakojimą. Ieškojau to literatūrinio branduolio 69 kartus, tiek yra stočių.

 

Kaip atpažįstate šitą branduolį?

Dažniausiai padeda intuicija. Daug ko nesu įtraukęs, nes jaučiu, kad netinka. Rodos, viskas gerai, turiu puslapį ar lapą kokybiško teksto, bet nejaučiu jame literatūrinio branduolio.

 

Labai sunku atsisakyti jau parašyto teksto. Ar esate sau negailestingas? 

Taip (juokiasi). Lietuvių literatūroje esu žinomas kaip ypač reiklus savo tekstams. Kitų kūrybai būnu atlaidesnis. O savo doroju žiauriai.

 

Skaitydama „Pakeleivingų stotis“ supratau, kad niekada nebuvau skaičiusi nieko tokio originalaus. Deja, neteko skaityti kitų jūsų knygų. Ar šitoks nepaprastas lakoniškumas ir minimalizmas, spalvų natūralumas ir poetiškumo vingiai būdingi ir kitiems jūsų kūriniams?

Šioje knygoje kiek nutolau nuo savo įprastos prozos. Jau mano ankstesniems kūriniams buvo priekaištaujama, kad juose per daug purvo, viskas griūva ir pūsta, daiktai sensta ir lūžta. Tai buvo ilgesni apsakymai. Man pačiam sunku spręsti, bet gali būti, kad stilius išlikęs toks pats, juk per save neperlipsi ir 100 procentų nepasikeisi, bet tokių trumpų tekstų anksčiau niekada nesu rašęs. Ir ankstesnieji nebuvo per daug ilgi – tik kokių 15 puslapių. Greičiausiai sugrįšiu prie sau įprasto saviraiškos būdo. 

 

Darote nepaprastą įspūdį – kaip tokiu trumpu sakiniu galima tiek daug pasakyti? Ar sąmoningai tokiu būdu tikrinate savo meistriškumą?

Pirmą kartą gyvenime literatūros kūrinyje remiuosi kažkuo paties išgyventu ir pažintu. Anksčiau naudojausi tik vaizduote. Toks buvo mano kūrybos principas – viskas turi rastis iš vaizduotės, bet nebūti fantasmagorija. Tai buvo visiems pažįstama realybė, bet sukurta vaizduotės.  

 

Tačiau „Pakeleivingų stotys“ yra toli nuo dokumentinio realizmo, būdingo medijų informacijai ir kronikai. Jums šie žmonės nėra operatyvių kriminalinės kronikos žinių veikėjai, jų vidinėje tamsoje esate įžiebęs amžinybės šviesą. Kiek jums buvo svarbus dokumentalumas?

Nežinau, ar tai įmanoma rašytojo darbe, o gal kaip tik yra būtina, bet kai rašiau apie kokį žmogų, aš jį tartum įsimylėdavau. Man darėsi jo gaila. Grynai žmogiškai, nesmerkiant ir neteisiant. Jei tekstuose yra kažkas trapaus, tai todėl, kad labai išgyvenu dėl šitų žmonių. Man norėjosi, kad žmogus išliktų nors mano knygoje. Galbūt jis ilgai negyvens, bet liks nors knygų lentynose. Tai yra, gal ir per skambiai pasakius, pamink­las, ir gali būti, kad esu pastatęs šitiems žmonėms nedidelius paminkliukus. Daugelio iš aprašytų žmonių tikriausiai jau nėra tarp mūsų. Man patiktų, jeigu jie žinotų, kad kas nors juos dar prisimena.

 

Žavi, kad daugelyje stočių nėra aiškaus, akimis regimo veiksmo, tik tartum koks srautas, mikroįvykiai – lyg žmogaus vidinio pasaulio ar koks akimirksniškas gamtos reiškinys. Jūsų stočių veiksmas yra ir tai, kaip virpteli drebučiai ar sujuda musė. Kaip jūs savo kūryboje suprantate įvykio dramaturgiją?

Esame labai įpratę, kad įvykis turi būti kažkas labai didelio ir garsaus. Daugelis iš mūsų, ir aš pats, nepastebi akimirkų, kurios gyvenime labai svarbios. Žmogus nė nepajunta, kad, banaliai šnekant, vėjui pūstelėjus ar šakai nulinkus gali pamatyti didžiulę jėgą, ir tai gali būti labai svarbus įvykis. Stengiuosi parodyti, kad mes nežinome, kas yra didelis įvykis, ir iš įpročio praleidžiame daug ką reikšmingo.

 

Man susidarė įspūdis, kad jūs dovanojate savo iškankintiems veikėjams trumpus harmonijos akimirksnius, jiems susilietus su gamta, kai jie pajunta palaimą, o jų sąmonėje blyksteli nenusakoma stiprybė, jei taip galima pasakyti. Ar turėjote tokį sumanymą?  

Taip, tai turi ir grynai estetinę vertę. Esame atpratę pamatyti grožį. Grožį, kuris trunka vieną sekundę. Tai yra kažkas labai gražaus, bet mes to nepastebime. Mums privalu ir būtina, kad ant sienos būtų užrašas – tai yra laimė – bet tu, žmogau, šiandien jau gal 10 kartų nepastebėjai laimės akimirksnio. Tu vis lauki, kol ateis ta tikroji laimė, kai turėsi visko daug. O juk laimė gali būti ir viena sekundė liūdesio. Paprastai sakoma, kad laimė yra tik tada, kai galime plačiai šypsotis. Bet reikia džiaugtis, kai ateina ir liūdesio akimirkos ar koks išbandymas. Žmogus nori, kad viskas būtų tik malonu, viskas vyktų lengvai. Galbūt tai visai nėra laimė? 

 

Mergaitė nusižudo, nes kaimynystėje gyvenantis berniukas neduoda saldainio. Jūs taip gražiai ir skaudžiai rašote apie tai, kokie esame akli nematydami, kas vyksta kituose žmonėse ir ką savo elgesiu galime padaryti vienas kitam. 

Stengiuosi būti jautrus ir įžvalgus, nes turiu labai įdomią temą. 

 

Jūsų knygos saviti struktūra ir skyrių pavadinimai. Iš viso ar tai yra skyriai? Kokią prasmę teikiate savo stotims?

Norėjau, kad šis žodis skambėtų daugiareikšmiškai – tiek kelionės, tiek Kryžiaus kelio prasme. Lietuvių kalboje – tikriausiai ir daugelyje kitų kalbų – šie žodžiai sutampa – geležinkelio stotis ir Kryžiaus kelio stotis.

 

Kur jūs, kaip rašytojas, esate savo stotyse? Buvo įdomu svarstyti, kas čia yra pagrindinis pasakotojas – ar viską stebi virtuvės lempa, musė ar Dievo akis?

Ar aš? (Nusijuokia.) Apie tai nebuvau pagalvojęs. Yra vienas svarbus niuansas – lietuvių kalboje „pakeleivingas“ reiškia ir „praeivį“. Mąsčiau, kad visi žmonės, apie kuriuos rašau, yra praeinantys pro mane, mano bendrakelioniai, su kuriais gyvenimo stotyse metams ar sekundei susikryžiavo ir mano keliai. Ne, nesu dievas, teisingiau būtų sakyti, kad aš – visų šitų personažų bendrakelionis. Daugelis iš jų esu aš pats, tik neprisipažįstu (juokiasi). 

 

Labai daug pasakanti stotis apie Elvyrą S. – menininkės ambicijų turinčią rytinės mankštos vadovę, kuri stengiasi per jau 30 metų tarybinėje gamykloje vedamą rytinę mankštą įskiepyti darbuotojams grožio pajutimo kibirkštį, ragindama įsižiūrėti į elnių plastiškumą. Ką norėjote pasakyti šiuo, man regis, vienu poetiškiausių knygos tekstų?

Praėjusiais metais sutikau žmogų, kuris buvo perskaitęs knygą ir atpažinęs Elvyrą S., jis atseit buvęs pažįstamas su ja 20 metų vėliau negu aš. Nors vardas ir visa kita buvo pakeista, jis iškart ją atpažino. Elvyra S. yra žmogus, kurį kitas gali pažinti ir susitikęs po 20 metų. Parašiau apie tai, kad žmogus nesikeičia daugelį dešimtmečių ir svajoja apie nerealius dalykus – pavyzdžiui, mano, kad yra genialus, nors 30 metų vadovauja rytinei mankštai, į kurią niekas rimtai nežiūri. Bet ji vis tiek ten kankinasi, nes niekur kitur jos genia­lumas nėra pripažįstamas. Elvyrai S. be šios rytinės mankštos gamykloje nėra kur savęs išreikšti.

 

XX a. 9 dešimtmečio pradžioje esate dirbęs su lietuvių režisieriumi Oskaru Koršunovu, kai jis statė novatoriškus spektaklius Daniilo Charmso ir Aleksandro Vedenskio kūrinių motyvais. Prašom papasakoti apie šį bendradarbiavimą!

Ypač reikėtų paminėti oberiutų autorių kūrinių trilogiją – spektaklius „Ten būti čia“, „Senė“ ir „Senė 2“, pastatytus 1990–1994 metais. „Senės“ kūrimo laikotarpis įsirėžęs mano atmintyje visiems laikams. Kaip tik tada labai domėjausi oberiutais. Perskaičiau daug jų darbų – filosofijos, prozos ir poezijos. Repeticijose buvo keista matyti, kaip Oskaras kalba iš esmės taip, kad nieko negali suprasti, bet aktoriai žino, ką daryti scenoje. Vėliau kažką panašaus mačiau ir režisierių Rimo Tumino bei Jono Vaitkaus repeticijose. Jie kalba kažkokius neesminius dalykus, bet pabaigoje pasirodo, kad viskas vyksta numatyta kryptimi. 

 

Ar oberiutų estetika turėjo įtakos jūsų rašymo stiliui?

Gali būti, bet nedaug. Viename D. Charmso eilėraštyje profesoriaus draugui staiga nei iš šio, nei iš to nukrenta ausis, tada, neprisimenu, guvernantė ar žmona prisiuva ją kitoje vietoje. Tas mane paveikė taip, kad irgi kartais padarau kažką netikėto, kas lyg ir prieštarauja teksto logikai. Žinoma, čia reikia būti labai atsargiam.

 

Kodėl? Galima perlenkti?

Taip. D. Charmso kūriniuose tokie absurdiški dalykai vyksta nuolat, nes jo laikais vyravo tokia estetinė srovė, bet jeigu aš taip darysiu, gali pasikeisti visas mano teksto kamertonas. Kad ir kiek gerbčiau ir mylėčiau oberiutus, negaliu visiškai prie jų prisijungti (juokiasi). 

 

Jūsų pirmoji profesija – scenaristas, bet, kiek žinau, kino srityje nedirbote? 

Ne. Kai ką esu parašęs tik studijų metais. Šiek tiek padirbėjau avangardinio kino srityje. Paskui atėjo naujos lietuvių kino kūrėjų kartos, iš kurių man nė viena, tiesą sakant, nebuvo pažįstama. Bet apskritai kiną labai mėgstu. Esu sukaupęs pasaulio kino istorijos kolekciją. Ypač man artimas nebylusis kinas. Paprastai žmonės, kai jiems pasakau, kad man patinka nebylusis kinas, mano, kad tai yra tik Charlie Chaplinas, bet šitas kinas – tai ištisas pasaulis, kupinas labai įdomių meninių ieškojimų operatorių kūrybos srityje. Teigiama, kad naujoji prancūzų banga davė kažkam pradžią, betgi ne, pasirodo, jau nebyliojo kino laikais būta panašių operatorių metodų. Gali būti, kad dar laukiu savo valandos kine. Turiu keletą idėjų, bet susikaupę tiek darbų, kad nėra nei laiko, nei galimybės visko mesti ir pusę metų kurti rimtą scenarijų.

 

Kaip jus paveikė karas Ukrainoje?

Tiesiogiai nepajutau, kad būtų mane paveikęs. Nėra taip, kad dėl karo negalėčiau kurti. Žinoma, kažkas susidrumstė sieloje ir širdyje. Nepasakyčiau, kad tapau mažiau produktyvus, nes ir taip nesu produktyvus kaip prozos kūrėjas. Šios juodos nuosėdos slegia daugelį. Daugelis turbūt mano, kad tai depresija, ir nesuvokia, kad tai dėl šio karo. Juk to neįmanoma užmiršti. Kiek­vieną dieną norom nenorom ieškom naujos informacijos – gal jau kas pasikeitė į gerąją pusę, gal pagaliau ukrainiečiai nugalėjo. Lietuvoje dabar visą laiką įspėjama netikėti visokia informacija, nes žmonės, ką perskaito, tuo ir tiki. O informacija būna labai prieštaringa. Nacionaliniai žiniasklaidos kanalai kartais informuoja apie naujienų šaltinius, kuriais galima pasitikėti, kad žmonės netikėtų dezinformacija. Dabar juk kiekvienas gali skelbti, ką nori. Jau trečią kartą trys lietuvių poetai vyks į Ukrainą su pagalbos kroviniu. Lietuvos rašytojų sąjunga paskelbia aukų rinkimą, paskui įsigyjamas kariuomenei reikalingas automobilis, ir poetai su šiuo kroviniu vyksta tenai. Kiekvienas padeda, kaip gali.

 

Atvykote į knygų šventę Rygoje. Ar Baltijos šalis jaučiate kaip bendrą jėgą? 

Kartą viename interviu man buvo užduotas klausimas – kokiais šešiais žodžiais galėčiau pasakyti, ką man reiškia Baltijos šalys. Atsakiau – Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, namai. Taip gerai kaip namie dar jaučiuosi tik šiaurėje – Norvegijoje. Man ypač patinka Latvijoje, ir, patikėkite, nesakau taip vien todėl, kad mane čia pakvietė. Mus jungia dvi senos kalbos. Visada sakiau, kad Latvijos mokyklose reikėtų mokyti ir lietuvių kalbos, o Lietuvoje – latvių. Tai pesimistinis požiūris – bet jeigu vienai kalbai staiga kažkas atsitiktų? Tada bent jau liktų kita. Tikėkimės, kad nieko blogo nenutiks, bet Latvija ir Lietuva vis tiek yra giminiškos šalys, turinčios giminingas kalbas.

 

Kaip jus, kaip rašytoją, paveikė vaikystėje girdėta kalba? Kaip manote, kokį vaidmenį ji atlieka?

Kalba man yra be galo svarbi. Viską savo tekste stengiuosi statyti ant kalbos pamatų. Net ir tada, kai mano šaltinis buvo vaizduotė, kalba vis tiek likdavo pirmoje vietoje. Taigi negali pasiimti kalbos iš pašalies ir tikėtis, kad ji taps tavo pagrindiniu darbo įrankiu. Greičiausiai ją gavau iš tėvų, iš kalbų mišinio. Mano šaknys yra Žemaitijoje, bet užaugau trikampyje – šak­nys Žemaitijoje, o netoliese – Šiauliai, Joniškis ir Žagarė, Aukštaitija ir Latvija. Žagarė man labai mielas miestelis, ji paminėta ir šioje knygoje. Į Latviją važiuodavome nuolat. Norėčiau papasakoti vieną šeimos istoriją, kuri susijusi su Latvija. Nežinau, kaip ten atsitiko, bet tais metais, kai žmonės buvo tremiami į Sibirą, mano mamos šeimą naktį įspėjo, kad kitą dieną juos veš. Jie susirinkę šiokius tokius daiktus išbėgo į Latviją. Gaila, laiku nepasidomėjau tuo smulkiau. Dabar jau nebėra ko paklausti, kaip jie sužinojo, kur vykti.

 

Ir išsigelbėjo?

Taip. Jie apsistojo pas kažkokią latvių šeimą Ukrų kaime Latvijoje. Visai nežinau, kiek metų jie ten gyveno, bet mergina iš šios latvių šeimos visam gyvenimui tapo geriausia mano mamos drauge. Iki gyvenimo pabaigos jos palaikė ryšį, važiuodavo vienas pas kitą į svečius. Kai ten mirė mano senelis, jį naktį parvežė į Lietuvą ir palaidojo pačiame pasienyje esančiose kapinėse. Sovietmečiu mes ir toliau nuolat važiuodavome į Ukrus, Aucę, Bėnę. Autobusas kursuodavo, jei neklystu, šešiskart per dieną. Iki šiol prižiūriu senelio kapą, važiuoju kasmet. Ten teka Vadaksties upė.

 

Ką esate skaitęs iš latvių literatūros?

Apie Rainį turbūt nė neverta kalbėti. Taigi Rainis, Aspazija. Geriau pažįstu poetus – Marį Čaklajį, Ojarą Vacietį, Imantą Zieduonį, Knutą Skujenieką, Uldį Bėr­zinį, Pėterį Brūverį. Pastarąjį su Lietuva siejo ypač glaudus ryšys. Netrukus Lietuvoje pasirodys arba jau išleistas Hermanio Margerio Majevskio poezijos rinkinys („Pretstraumes čuksti = Priešpriešinės srovės kuždesiai“. – V.: „Hieronymus“, 2022), jis buvo mūsų poetės Juditos Vaičiūnaitės vyras. Atsimenu, vaikystėje gulėdamas ligoninėje skaičiau Jaunsudrabinį.

 

Ar prisimenate, kokį jo kūrinį?

Man rodos, knyga buvo mėlyna, o jos viršelyje – valtis.

 

Ko gero, tai buvo apybraiža „Su meškere“. Šiuo metu Latvijoje mokytojai sutrikę, ar jaunimui rekomenduoti skaityti klasikos kūrinius ir ką iš jų, nes praeities kaimo realijos tapo pernelyg nesuprantamos, o lėtas, kontempliatyvus pasakojimo tempas – irgi nebepriimtinas. Pastebima tendencija pateikti tik trumpą literatūros kūrinio santrauką. Ką jūs manote apie tai?

Ir pas mus Lietuvoje ima rastis pavojinga tendencija, kad visą klasiką reikėtų perdirbti ir adaptuoti. Viename portale gal net per daug aštriai parašiau, kad tai absurdas. Taip buvo sovietmečiu, ir dabar moksleiviai siunčiami žiūrėti literatūros kūrinio ekranizacijos, o tada jie jau gali neskaityti knygos. Bet tai juk visiškai kitas kūrinys! Kad ir koks geras būtų filmas, negali pajusti, kaip parašyta knyga – kaip sudaryti sakiniai, koks jos stilius. Iš filmo sužinai tik siužetą, o tai nėra literatūra.

 

 

Iš latvių kalbos vertė Nijolė Sisaitė

 

Laikraščio „Diena“ priedas „Kultūras diena un izklaide“, 2023-03-23, p. 4–6.