„Debesų kyla banga, / o mirksnio miraže! / Visa, kas baigės, atgal / krinta į pradžią“ (iš vokiečių kalbos vertė A. Bukontas). Šios naujausiame 2018 m. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Vytauto Martinkaus romane cituojamos Rainerio Marios Rilke’s eilutės, atrodytų, geriausiai nurodo kūrinio temą ir struktūrą. Keturios romano dalys: „Ugnies arba dangaus ženklų knyga“, „Žemės ženklų knyga“, „Vandens ženklų knyga“, „Išėjimo ženklų knyga“ ir nenutrūkstamas, visas keturias stichijas (žemę, ugnį, vandenį ir orą) apimantis laikas. Beveik 500 metų aprėpiančiame kūrinyje viena kitą veikdamos pinasi visos laiko formos – linijinis, ciklinis, mitinis laikas ir amžinybė. Laiko verpetai bloškia skaitytoją į XV a. ir veda iki pat XX amžiaus pabaigos.

Mitinis romano matmuo išryškėja „Ugnies arba dangaus ženklų knygoje“. Romano pradžia iš dalies primena J. W. Goethe’s „Fausto“ pirmąją dalį. Galima įžvelgti sąsajas tarp Fausto ir Jeronimo (vienas – mokslininkas-alchemikas, kitas – vaistininko padėjėjas-alchemikas), abu ieško Dievo, panašios ir jų gyvenamosios bei darbo erdvės. Abu veikėjus sieja ir tragizmas. Tik Fausto tragizmas kyla iš prasilenkiančių norų ir galimybių, o Jeronimo tragizmas – jo gyvenimo (arba likimo) akmuo.

Vytautas Martinkus. „Tavo bažnyčios rūsys“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Svarbiausias vaistininko padėjėjo gyvenimo tikslas – išauginti naują akmenį, Kleito falenopsį. Pirmojo tokio akmens atsiradimo istorija apipinta legendomis, prasidedančiomis Indijoje ir pasiekiančiomis Europą. Antrojo akmens gimimas faustiškas: Jeronimas atranda karčemos knygą (galima spėti, susijusią su juodąja magija), išniekina kapą (taip peržengia ribą tarp būties ir nebūties), iškasa eretiko kaulus ir, degdamas paskutinį savo akmenį, atsisako gyvybės. Tokią kainą tenka sumokėti už romano ašimi tapusį Kleito falenopsio antrininką. Akmuo paslaptingai dingsta, o visą gyvenimą buvęs tarp mito ir realybės Jeronimas išpranašauja akmens (drauge ir jo savininkų) likimą: „Įspėju: visiems, kas pavogs Jeronimą, atrodys, kad jie negyveno, nemato prasmės dar gyventi. Turi keistis. Atgimti iš savo ir kitų pelenų“ (p. 120).

Kaip matyti, laiko sampratą romane papildo ciklinis laikas. Jis dažniau susijęs ne su metų laikų kaita ar nuolatiniu gamtos atsinaujinimu, bet su visų keturių stichijų darna ir sąveika. Viena kitą veikdamos stichijos lemia nenutrūkstamą laiko tėkmę ir gamtos kaitą, į kurią įtraukiama linijinė žmogaus istorija ir mitinis laikas, kuriame pinasi kultūros istorija ir ciklinis, gamtos, laikas. Atgimimo iš pelenų motyvas galėtų būti siejamas su Mirceos Eliade’s aptartu amžinojo sugrįžimo mitu: pasaulio atsinaujinimas įmanomas tik tada, kai viską sunaikina gaisras. Ugnis, pastebi ir G. Bachelard’as, naikina tam, kad viskas prasidėtų iš naujo. Kūrinio veikėjai tai pat privalo sunykti, o tada prisikelti lyg feniksai. Nestebina, kad tolesnė abiejų Kleito falenopsių kelionė tęsiama per žiedo akį. Žiedo forma primena ratą – laiko arba gyvybės. Jis simbolizuoja pradžios ir pabaigos nebuvimą, nuolatinę, nenutrūkstamą laiko tėkmę.

Tačiau žiedai su Jeronimo akmenimis, nors simbolinėje plotmėje ir priklauso amžinybei, padeda plėtoti linijinės laiko tėkmės giją. Nuo jų prasideda giminės ir visos tautos istorija. Ji nėra griežtai atribota nuo mito: mitas netgi gali būti laikomas knygoje kuriamos istorijos pamatu. „Žemės ženklų knygoje“ esančiuose laiškuose išryškėjančios tautos kūrimosi užuomazgos yra sietinos su pagoniškuoju ir krikščioniškuoju mitu, o ne su istorija, nors galiausiai mitiškumas perauga į vienakryptę (istorinę) laiko tėkmę. Nemažai dėmesio knygoje skiriama ATR valdovams ir to meto tarptautiniams konfliktams. Nors romano paantraštėje pastebima, jog „sutapimai su istoriniais ir dabarties asmenimis arba įvykiais šitoje sakmėje yra atsitiktiniai“, Lietuvos istorija pasakojama logiškai ir nuosekliai. Apžvelgiamos Reformacijos idėjos ir jų plėtra, Radvilų ir kitų kilmingų šeimų įtaka Reformacijos sklaidai.

Šioje romano dalyje taip pat įterpti metraščių ir metrikų nuorašai, laiškai, protokolai. Neabejotina, autorius susipažinęs su archyviniais tekstais, ir šios žinios puikiai papildo romaną. Laiškuose pateikiami faktai yra susiję su senovės lietuvių mitologija ir religija: „Aš pats matau, kad vietiniams gyventojams nėra nieko svarbiau už jų žemę. Jie kelia akis į dangų, meldžiasi jo ugniai, bet gyvena iš to, kas ganosi jų miškuose, auga jų laukuose“ (p. 128). Žemė ne tik maitina lietuvius, bet ir perduoda tradicijas, papročius. Su žemės amžinumu susijęs mirusiųjų laidojimo paprotys: „Kai jos (giesmės, – V. V.) priegiesmis nuskambėjo trečią sykį, romuvis, gal jų vyresnysis, aprišo juosta urną ir nuleido į duobę. Labai negilią. Tit­naginiu peiliu, išsitrauktu iš po apsiausto, užžėrė ją smėliu. Tada paritino akmenį. (...) Žalesoje, vos prasimušusioje pro nurudusią pernykštę žolę, mačiau tik geltoną smėlio lopą ant pievos“ (p. 475). Kaip ir iš žemės išaugantys augalai, žmonės po mirties grįžta atgal į pradžią – į žemę.

„Vandens ženklų knygoje“, be abejo, dominuoja vandens stichija. Vanduo teka sava vaga primindamas laiko tėkmę. Laiko, kaip tekančios upės, metafora vartojama dažnai, tačiau šiame skyriuje yra ir kitokių žmogaus gyvenimo ir vandens paralelių: „Agnė nesakė „jūra“, vartojo įvardį „ji“, nesakė „vanduo“, o tik – „vandenys“. Jos vandenų bangos tyliai atošdavo ir su triukšmu trenkdavo į vis daugiau matomas medžio šaknis. Tada vandenys lyg upe tekėdavo nuo kranto žemyn, maišydavosi su smėliu ir dingdavo po kitomis bangomis“ (p. 226).

Veiksmas „Vandens ženklų knygoje“ tęsiamas nuo 1917 metų. Katastrofiškų laiko verpetų fone plėtojama dviejų draugų – Vykinto ir Danieliaus – istorija. Draugus sujungia ne tik priesaika, bet ir meilė tai pačiai moteriai. Galiausiai 1940 m. du draugai veda dvi seseris, padovanoja joms žiedus su Kleito falenopsiu. Žiedai neįtikėtinai panašūs, bet jų nešiotojų savijauta skirtinga. Vienas žiedas puikus, neveržia piršto, gražiai atrodo, kitas – spaudžia ir veržia, nešioti nepatogu.

Kūrinio pradžioje plėtotas mitinis laikas pamažu virsta istoriniu, tarsi viena vaga tekančiu: „Ryte tapo aišku: prasidėjo karas. Ne svetur, Lenkijoje, o čia, Kaune. Lietuvoje. Per radiją Danielius išgirdo apie nepriklausomybės atkūrimą ir Laikinąją Vyriausybę, kiek vėliau – Kauno karo komendanto pulkininko Bobelio įsakymą dėl mobilizacijos“ (p. 220). Paliečiama ir Holokausto tema. Prasideda getų ir koncentracijos stovyklų steigimas, masinės žydų žudynės: „Žinojo: visai netoli, vos už kelių kvartalų Neries link, gete uždaryti žydai. Buvo mačiusi dieną: juos vesdavo per Vilijampolę, gatve pro namelį, visada lydėdavo vokiečių kareiviai arba lietuviai policininkai“ (p. 233). Vykintas renkasi ginti tėvynę, tačiau karas, nepalankios aplinkybės ir pernelyg „ilgas liežuvis“ įstumia jį į keblią padėtį. Jis išvežamas į Štuthofo koncentracijos stovyklą.

Vykintui pavyksta pabėgti. Jis prikalbina žmoną išvykti ir jų gyvenimas tęsiasi JAV. Tapę dipukais Jorė ir Vykintas įkuria šeimos restoraną, kuriame gamina lietuviškus patiekalus ir gėrimus, tačiau „amerikietiška svajonė“, rodosi, ne tokia ir saldi. Vykintas pabėga su meiluže. Jorė lieka viena, vieną po kito keičia darbus ir stengiasi išmokėti skolas, kol galiausiai miršta.

Dvi šeimos – Vykinto ir Jorės, išvykusi svetur; Danieliaus ir Agnės, likusi Lietuvoje, – leidžia į to meto įvykius pažvelgti iš skirtingų pozicijų. Skaitytojas supažindinamas ne tik su Lietuvos situacija, bet ir su tuo, kas dedasi už Lietuvos ribų – JAV, Lenkijoje ir kt. Danielius ir Agnė renkasi neišvykti iš Lietuvos, tačiau klajoja iš vieno miestelio į kitą. Jų kelionės po Lietuvą iš dalies primena Dalios Sruogaitės aprašytą traukimąsi į Vokietiją: vežimai, spūstys kelyje, virš galvos skraidantys naikintuvai ir vis besitraukianti fronto linija. Kitaip nei Vykintas, Danielius atvirai su valdžia nekovoja: dirba ligoninėje ir gelbsti (dažnai netgi veltui arba už maistą) žmonių gyvybes. 1948 m. Danielius susipažįsta su MVD kapitonu Sergejumi Kalašnikovu, išgelbsti jo žmoną Zinaidą ir jųdviejų vaiką. Vėliau tas pats kapitonas Danieliui pasiūlo kuo skubiau su šeima išvykti į kitą miestą ir taip išgelbsti jį. S. Kalašnikovo pavyzdys įrodo, kad romane kuriamų herojų charakteriai nėra statiški ir vienpusiški, tame pačiame personaže pinasi gėris ir blogis.

Danieliaus gyvenimas pratęsia vaistininko padėjėjo Jeronimo istoriją, iš dalies ją net kartoja. Jeronimas žavisi akmenimis, laiko juos pradžia ir pabaiga, bando įvairius naujus gydymo metodus ir vaistus. Danielius taip pat jaučia iš akmenų atitekančią energiją, renkasi gydytojo kelią, per miegus meldžiasi žmonai nesuprantama (galbūt totorių) kalba. Galiausiai visos trys asmenybės – Jeronimas, Danielius ir kūrinio paraštėje vis išnyrantis Faustas – susilieja. Danielius irgi renkasi paieškas ir užsidaro viduramžišką rūsį primenančiame kabinete: „Praleidęs kiaurą dieną savo naujame tamsiame kabinete, Danielius nesiskubindavo namo, o pats ryškindavo, fiksuodavo ir džiovindavo nuotraukas, studijuodavo jas. Savo nuožiūra, su niekuo nesitaręs, ėmėsi radioterapijos – ėmė taikyti gydomuosius navikų švitinimo seansus“ (p. 412). Tokie eksperimentai panašūs į Fausto bandymus užauginti homunkulą – pirmapradį, grynąjį žmogų, t. y. bandymą suardyti per amžius egzistavusį gyvybės ir mirties ratą, sukurti tai, kas peržengtų laiko ir žmogaus galimybių ribas.

Suirusį kūną pasisavina ugnies, žemės ir vandens stichijos, į vienintelę beformę ir besvorę stichiją – orą – iškeliauja mirusiojo siela. Kadangi oras, kaip ir dvasia, neturi fizinio pavidalo, jie abu susilieja ir lieka tik mirusiojo atminimas. Kūrinyje cituojamas Horacijus tekstas („Non omnis moriar“) liudija dvasios išlikimą. „Išėjimo ženklų knygoje“, sietinoje su oro stichija, atsiskleidžia pagrindinė kūrinio mintis – kai siela palieka kūną, kuris galiausiai sunyksta, lieka kažin kas, ko neįmanoma paliesti ir sunaikinti. Šiame skyriuje pateikiamos 22 epitafijos kūrinio personažams ir potekstėje likusioms asmenybėms.

Visos prieš tai aptartos laiko formos – mitinis, linijinis ir ciklinis laikai – susijungia ketvirtojoje laiko formoje, amžinybėje. Romano laikas išsidėstęs ne tik horizontalioje plokštumoje arba yra rato formos, bet gali būti įsivaizduojamas kaip vertikalė – pasaulio medis. Prie dvikamienio gluosnio Vykintas ir Danielius duoda priesaiką. Dvikamienį medį senovės lietuviai siejo su dviem priešingais gamtos poliais: dangumi ir žeme, diena ir naktimi, šviesa ir tamsa, sausra ir potvynius. Šios priešingybės suponavo žmogaus ir pasaulio dualizmo suvokimą. Romane pasikartojantis medžio simbolis svarbus ir todėl, kad apima tris sferas – šakos siekia dangų, kamienas – žemės dalis, gyvųjų pasaulis, šaknys – požemiai, mirusiųjų pasaulis. Ši pasaulio sankloda amžina. Dangus – romano herojų siekiamybė. Žemiškajam gyvenimui galima priskirti visą istorinį romano matmenį. Įdomiausia dalis – požemiai. Romano pavadinimas skaitytoją kreipia į mirusiųjų pasaulį: „Pasaulis nėra bažnyčia. Greičiau – jos rūsys. O jis – mirusiųjų. Įkritus pas juos gali ir neišlipti“ (p. 239).

Romano herojai gyvena tarp dangaus ir požemių, stengiasi nepatirti dvasinės mirties, kad dar būdami fiziškai gyvi neatsidurtų bažnyčios rūsyje drauge su mirusiais. Haydenas White’as „Metaisorijoje“ pastebi, jog kai kuriais atvejais praeities kartų balsai nesuteikia nei pagalbos, nei patarimo gyviesiems; o gyvieji privalo atsisukti į juos taip pat sunaikinsiantį ir į tokią pat amžiną tylą pradanginsiantį pasaulį. Tad gyvieji įkurdinami tarp juos apleidžiančios praeities ir jiems užsivėrusios ateities; jie priversti gyventi be atminties, be vilties. Atkreiptinas dėmesys, kad visi trys pasauliai persidengia ir gyvųjų pasaulyje matomi dangiškojo ir chtoniškojo pasaulio ženklai. Nors žmonės ir jų pasaulis laikinas, bet jį papildantys dangaus ir požemio pasauliai leidžia įsilieti į amžinybę.

Be to, intriga išlaikoma iki pabaigos. Finalinėje scenoje pagyvenusių vyrų dvikova grąžina skaitytojus į „Vandens ženklų knygos“ pradžioje duotą priesaiką. Vykinto ir Danieliaus gyvenimo istorijos baigiasi. Nors visas romano veiksmas kuriamas logiškai ir nuosekliai, šiek tiek stebina žiedų istorijos baigtis. Susidaro įspūdis, kad taip profesionaliai ir kruopščiai kurta abiejų žiedų istorija pranyksta dvikovoje. Tačiau tai nesugriauna siužeto nuoseklumo ir tokį autoriaus sprendimą galima pateisinti. Romane „Tavo bažnyčios rūsys“ kuriamos opozicijos: gyvybė ir mirtis, karas ir taika, gimtinė ir svečia šalis, laisvė ir nelaisvė, dvasia ir materija. Žiedai neabejotinai laikomi materija, o istorijos, legendos ir įvairūs mitai, kuriomis jie apipinti, – dvasia. Taip implikuojama, kad amžinybėje išliks tai, kas neturi fizinio pavidalo: pastatai ir paminklai sugriūva, pilių pamatus naikina upių, ežerų ir gruntiniai vandenys. Išlieka papročiai, švenčių tradicijos, mitai, legendos ir kiti fizinio pavidalo neturintys kultūros reliktai.

Naujausias V. Martinkaus romanas – tai nusileidimas į laiko rūsį. Viena vertus, rūsyje, kaip požeminėje erdvėje, tvyro gąsdinanti tamsa, šaltis ir niekad neišsisklaidanti drėgmė. Kita vertus, toje tamsoje visada galima rasti nuo išorinio pasaulio slepiamus praeities prisiminimus, kurie pamažu blėsta iš atminties, tačiau vis dar spinduliuoja nostalgiška šiluma ir teikia saugumo jausmą. V. Martinkaus kelionė į laiko rūsį – apmąstyta, išgryninta, bet kartu paslaptinga ir intriguojanti. Ji įtraukia skaitytoją ir verčia jį nuolat mąstyti apie save, klausti, abejoti.