× Lina Laura Švedaitė

Iš pradžių su Violeta Tapiniene susirašinėjame, bet knieti ir gyvai pamatyti. Tad nešuosi citrininę tartaletę, lipdama laiptais dar bandau nuklijuoti kainą nuo dėžutės, taip buvau išauklėta. Nebespėju – ji jau šypsosi tarpduryje, švyti. Dingteli, kad poros paskirtų valandų su šia legendine mokytoja neužteks, neužteks ir trijų. Malonumas, ne darbas. Visgi interviu įrašas prasideda nuo mano nerangaus ir dviprasmiško klausimo: „Kam jūs rašote?“ Galvoje turiu auditoriją, o Violeta atsako: „Nežinau, gal sau, kad prisiminčiau, jog iš tikrųjų gyvenau.“ Kokia gėda, vos peržengiau slenkstį, ir iškart akis plėšau... Mūsų pokalbis – apie laiką ir jam nepavaldžius dalykus. 

 

Violeta Tapinienė. Guodos Kavaliauskaitės nuotrauka

 

Skaitant „Susigrąžinto laiko blyksnius“, itin sujaudino faktas, kad jūsų mama pasiėmė jus visai mažytę į Sibirą – nepaliko seneliams. Ką šiandien apie tai galvojate?

Nenoriu apie tai galvoti. Bet kadangi klausiate... Tegaliu pasakyti, kad ši gyvenimo patirtis yra įdomesnė už tą, kurią būčiau gavusi likusi su seneliais.

Vertinate ją kaip...

Taip, vertinu ją taip. Kita vertus, ši patirtis man ap­skritai labai padėjo. Žmonės mėgsta sakyti – nekalbėsiu apie praeitį, tai, kas praeityje, ten ir telieka. Bet praeitis nulėmė mane tokią, kokia esu šiandien. Tai galioja ir istoriniams įvykiams. Kaip mano mokytojas Faraonas yra sakęs: „Nėra ateities be praeities.“ O dabarties tuo labiau.

O nostalgija?

Nėra jos. Nes praeitis visuomet su manim. Ji net ir šiandien tebeveikia mano emocijas, galvojimus, vienokius ar kitokius poelgius, net aprangą ir makiažą. Aišku, būna tokių dienų, pavyzdžiui, šventės, Kalėdos. Natūralu – tuščios lėkštelės guli ant stalo. Vyro gimtadienis. Tada porą dienų gyvenu paraleliniame pasaulyje – šiandien ir vakar, vakar ir šiandien. Tada galvoji: „Gal jau galėtum man nučiuožti nuo širdies? Palik laisvės kvėpuoti.“ Bet tai nėra nostalgija. Tiesiog norėčiau, kad nučiuožtų.

Gal dar ne laikas?

Jau laikas. Žinoma, jis visada ten liks. Bet kodėl taip spaudžia?

Kai tarėmės dėl interviu, sakėte, kad į klausimus galėsite atsakyti naktį. Cituoju jūsų knygą: „Galvoju, kad ryškiausiai praeitis per pilnatį sugrįžta.“ Justi, kad jums svarbus nakties laikas, jos metafizika. Ar klystu?

O ne. Neklystate. Naktis man visuomet dosniausias paros laikas. Be to, ji daug švelnesnė – netgi jei audringa – negu vidudienis ar rytas. Vidudienio ar ryto medų tu tiesiog praryji, „nakties medus visuomet valgomas lėtai“ (René Charas).

Naktį aštriau jauti kvapus, veikia akimirkos kerai. Gali girdėti muziką be muzikos. Naktį dažnai neveikia sveikas protas. Jį uždusina meilė ir sapnai, kuriuose taip ypatingai gyveni, kad nubudimo valandą juos arba blokuoji, arba jautiesi tarsi grįžusi iš rojaus. Tik naktį rezonuoja tavo kūniški ir sielos virpesiai, dienos metu neiškvėpti atodūsiai, drąsesnės mintys ir širdis... Labai dažnai norėčiau naktį nemiegoti, visai kaip kitados, vaikystėje, mano sūnus.

Senatvėje naktis jaudina netgi labiau. Ypač kai ji lyg iš haiku: „Toks mėnuo danguje, / lyg medis ligi pašaknų nurėžtas: / Boluoja nauja nuopjova!“ (Bashō). Tik naktį neišpasakytai stipriai jauti laiką, nedalomą į valandas, savaites, mėnesius. Ne linijinį, tekantį, o vertikalų, kai neri gilyn, kur veriasi tavoji tapatybė ir atrandi tiek negražaus savy. Tada tą naktį reikia jau iškęsti lig tol, kol vėl kyli aukštyn, ir miegas tau paduoda ranką, kad ištrauktų. Dabar dažniau iš atminties išplaukia filosofai, kovojantys tarpusavyje dėl Dievo, dėl pasaulio supratimo, ir jų atsakymai, palikę šimtus klausimų...

Įjungiu atbulinį bėgį – grįžta ledinė vieno filosofo maksima „Dievas negali egzistuoti be durnų žmonių“. Ją iliustruodama meldžiuosi. Dažniausiai neteisingai, bet savaip. Naktį nesyk jaučiuosi stebima, itin klausi: girdžiu retus pažįstamus žingsnius, keistą alsavimą šalia, sklaidomų knygos lapų šnaresį, šnabždenimą palei sūnaus portretą. Visus garsus esu seniai prisijaukinusi, ir apima tokia ramybė... Naktis – kol kas didžiulė laisvė, toks truputėlį kaltas rojus, nes tiktai naktį pas mane gali ateiti buvę mokiniai ir sugrąžinti „regėjimą, matytą jau seniai“, kurio „saldybė vis dar teikia širdžiai peno“ (Dante).

Knygos pradžioje turbūt flirtuojate su skaitytoju: „Jeigu juose [prisiminimuose] nerasit nieko TOKIO, tai nieko tokio. Jeigu atrasit ką nors TOKIO, tai nieko tokio irgi.“ Ar tikrai nieko tokio?

Ne flirtas čia. Trumputė informacija. Žinodama, kad egotekstas, kurio kryptį rodo tik vidinis balsas, bus visuomet neatsparus neįtikėtinoms tiek pasyvių, tiek aktyvių skaitytojų interpretacijoms, kad dalis skaitančiųjų eis tolyn nuo knygos ir net patys ją užbaigs, kad lauks ir moralistų intervencija į knygos puslapius, tuo „nieko tokio“ bandžiau pasakyti – nebijau ir nesijaudinu. Nes intuityviai nenorėjau (nors esu mokytoja), kad skaitantieji knygoje atrastų gražią regimybę ir mokiniškas taisykles.

Ar pasiteisino tas „nieko tokio“? Kuomet rašiau, buvau labai pavargusi (ypač nuo savęs pačios), ir tąsyk iš tikrųjų rodėsi, jog bet kokia reakcija į knygą – „nieko tokio“. Nebuvo taip... Šiandien mano „nieko tokio“ panėšėja į bravūrą, į juokingą ir demonstratyvią narsą. Kai sklaidau „Susigrąžinto laiko blyksnių“ puslapius, matau, kad jų nespėjau ne tik supresuoti, bet ir suvalcuoti. Ir kai tas išspausdintas juodraštis sulaukė daug simpatijų iš pažįstamų ir nepažįstamų žmonių, iš literatų, man buvo BAISIAI netikėta. „Kažkas tokio“... Nors jausmas, kad sugadinau tai, ką norėjau, apie ką gal net svajojau parašyti, neapleidžia iki šiol.

Kaip ir galvojimas, ar toks žmogus, kuris netgi nežino, kodėl nebaigęs knygos atiduoda ją leidyklai, yra tik truputėlį ar gerokai durnas.

Knygoje veriasi ne tik asmeninė jūsų atmintis, bet ir kolektyvinė, visų mūsų. Žavi tai, kaip sugebėjote įžodinti skausmą. Kaip manote, ar visos patirtys, visi reiškiniai gali būti įvardyti?

Pasaulis atviras. Daugelis gamtos, kalbos, istorinio, kultūrinio, politinio gyvenimo patirčių beveik įvardyta. Beveik – nereiškia visos. Pasiekia mus įžodinta emocinė ir intelektualinė šimtmečių patirtis, perteikta mokslininkų, filosofų, menininkų, pasiekia kasdienybėje egzistavę, egzistuojantys atskiri patyrimai, turintys pabaigą ir pradžią. Juos apibūdiname epizodais, situacijomis.

Tas patirtis perimame pagal galimybes ar pajėgumus, naudojame savo labui arba ne. Vis tik jos (ir teigiamos, ir negatyvios) dažnai diktuoja mūsų žmogišką laikyseną ir elgesį. Nesu papūga ar scholastė, tačiau cituoju poetus ir filosofus, nes jų įžodintoji patirtis man padeda praplėsti kalbėjimo ar parašytos knygos lauką.

Jei užsiminčiau apie savo asmenines patirtis, galėčiau pasakyti, kad tuos „susigrąžinto laiko blyksnius“ sijojau per be galo tankų rėtį, tad knygoje jų liko mažumytis. Paženklintas savistaba, galbūt (jei manote) intymumu, drąsa. Tos patirtys autentiškos ir atviros. Vis dėlto šis atvirumas su paslaptimi. Nes liko šitiek to, ko jokiais būdais nenorėčiau net vaizduotėje susigrąžinti. Nebent turėčiau dar truputį laiko parašyti romaną Viktorijos Argi vardu.

Jūsų tekstuose daug gyvybės, žmogiškumo. Nevengiate humoro. Koks jums yra geras tekstas?

Man geras tekstas kupinas gyvenimo ir išmonės. Tekstas, kai nieko neslepiama, bet neaišku, ir neaiškumas tave „veža“. Tekstas, kuris pažadina iš apsnūdimo, veikia emocijas, įtraukia taip, kad tampa tavo. Tai tekstas, parašytas žydinčia kalba – dažniausiai polifonine – ir skirtas, anot Francio Scotto Fitzgeraldo, ne vien literatams. Man šitoks tekstas – Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtas metų vienatvės“. Atsiprašau, pasirodysiu tikriausiai negražiai, bet ta pašėlusiai aukšta literatūra, žinokite, man per sunki.

Dabar „Naujajame Židinyje“ skaitau Antaną Gailių, bandau pajusti, kaip Thomas Mannas kopia į Užburtą kalną, apsiverkiu, kad man su visais „jeigu taip“ ir „jeigu šitaip“ lig šiolei velniškai sunku į jį įkopti. Tada pasidedu ant stalo „Lotą Veimare“, džiaugiuosi radusi linkėjimą „Ramybė tavo senatvei“ ir suprantu – „Uliso“ trečiąkart jau neskaitysiu. Turiu savo stalo knygą nuo 1958-ųjų, be išvadų, subtilią, daugiaprasmę, kitonišką, gerokai psichodelinę, bet gydančią – Lewiso Carrollio garsiąją „Alisą“. Tai tekstas, kurį ir dabar pabaigusi skaityti visada apgailestauju: „Jau?“

Prieš interviu prašėte, kad nebijočiau užduoti ir klausimų be TABU. Kas jums yra TABU klausimai?

Man TABU klausimai – tai klausimai iš 13-ojo, uždrausto įeiti kambario. Besidomintiems įvairiausiomis apeigomis, juolab pasakomis, manau, kad aiškinti plačiau nereikia.

O paslaptis?

Tikroji paslaptis, mano galva, yra metafizinė. Teisūs mąstytojai, kalbėję, kad tikroji paslaptis yra tada, kai nematyti, kad tai paslaptis. Jos negali prisijaukinti, ji nepatikli. Gyvenimas, mirtis ir Dievas, žmogus, jo siela, meilė, ilgesys ir talentas... Tai neapčiuopiami dalykai – paslaptis, mįslė, kurią daugybę metų bando žmonija įminti. Be to, gal jums atrodys keista, man paslaptis yra ne uždaryti, o atidaryti slapti stalčiai, žmonių atsivėrimai. Kalbu ne apie nereikšmingus daiktus stalčiuose ar lėkštus atsivėrimus. Žmonėms atrodo, kad atidarysi, atsiversi – paslapties neliks. Manau, tai netiesa. Liks dar didesnė paslaptis.

O apskritai man viskas yra paslaptis – diena ir vakaras, migla virš upės, sidabro debesys ir moteris, dainuojanti vidurnaktį prie upės... Ir netgi tai, kodėl mes nuolat pametame lietsargius ar pirštines.

Buvote gera mokytoja. Išduokite, prašom, savo paslaptį.

Neturėjau galimybės pasirinkti savo gimimo datos, tėvų, bet labai seniai supratau, kad pasirinkimo laisvė egzistuoja. Tačiau gyvenime man jos buvo skirta labai mažai. Ji gulėjo butuose po abažūrais, knygų lentynose. Man sekėsi, nes kai 1967 m. pradėjau dirbti, programose beveik neliko didelių absurdų. Maironis, Donelaitis, Strazdas, Daukantas, Žemaitė. Julius Janonis, apie kurį buvo įdomu kalbėti... Buvo ir melagingos tiesos, kai vinguriuodavau kaip ungurys. Prisimenu, prieš mano vestuves direktorė paprašė aptarti knygą „Mano neapykanta stipresnė“. Aš nuėjau pas ją ir kultūringai pasakiau: „Klausykit, jeigu įvykdysiu, ko prašote, mano neapykanta mokyklai tikrai sustip­rės.“ Ir ji, įsivaizduokit, leido man išvengti šito aptarimo.

Laisvės laikais daugeliui mokytojų irgi tapo labai nelengva. Socialinė kaita įvyko greitai, išvedė juos iš pusiausvyros. Reikėjo arba nutilti, arba išsinerti iš savęs – ieškoti nežinomų dalykų, atrasti, permąstyti, užmušti savyje bailį, nes sutrikę mokytojai vaikams kėlė juoką. Adaptacija turėjo savo kainą. Man adaptuotis nereikėjo – greičiau restauruotis. Visada dariau daug ką ne taip, kaip reikia. Tikėjau Jeano-Jacques’o Rousseau ir jo sekėjų mintimis, kad tik mokinys ir jo gyvenimo sąlygos gali daryti įtaką mokymui. Buvau įsitikinusi, kad ir gabuolis, ir keikūnas, ir tas neskaitantis vaikas jaučia, jog gyvenime yra kažkas tikro ir švaraus. Gal tik jiems dar neatrasto ir nepažįstamo. Ir apskritai – manau, kad mokytojo žvilgsnis į pasaulį turėtų būti motyvuojantis, šviesus, kad vaikas norėtų gyventi, dirbti, keistis. Dirbančiam mokytojui negali būti „dzin“. Jis, norėdamas pasaulį vaikui padaryti suprantamesnį, turi suvokti savo ribotumą ir būtinybę mokytis visą gyvenimą.

Kokį santykį kūrėte su tais mokiniais, kuriems literatūra buvo paskutinėje vietoje?

Kadaise (?!) perskaičiusi žinomo poeto mintį, kad mokykla jo neįtikino „literatūrą esant ko nors vertą“, beveik apsiverkiau (gal ir be reikalo).

Prieš mėnesį, kai mano buvęs mokinys M. V. viešai parašė, kad jam buvo nusišikti ant literatūros, tačiau matydamas, kaip aš ardausi per pamoką, galvodavo, kiek daug visi tie, kurie nori, gali „pasiimti“, skaitydama garsiai kvatojau. Stebėdama, kaip jis šiandien ardosi teniso kortuose, savo versle, įsivaizduoju, kad tokio ardymosi jis išmoko iš manęs... Nors tiek.

Pamanėte – M. V. vienintelis? Oi, ne. Jų klasėje būdavo maždaug ketvirtadalis. Su kai kuriais mes buvome nuolatiniame vaidmenyje: jie apsimesdavo, kad girdi, aš apsimesdavau, kad tikiu. Norėdama bent truputį įtraukti juos į knygą, stengiausi sugalvoti visokių fokusų jiems atskirai mažyčiame kambarėlyje prie kabineto. Bet būtent jie, žinokit, suformavo mano sugyvenamą charakterį, tik dirbdama su jais turėjau galimybę mokytis kantrybės, elgesio lankstumo ir net suprasti, kad dažnai pasaulis laikosi ant tų, kuriems „ant literatūros nusišikt“. Nei labai liūdna, nei graudu. Tiesiog gyvenimas.

Ketvirtame knygos viršelyje esate pristatoma kaip brandi, neeilinė asmenybė. Ar taip ir jaučiatės? Kas jums yra branda?

Pasakėte ne viską. Dar esu legendinė. Ar tokia ir jaučiuosi? Žinoma, kad taip. Esu aiškiausias mokinių kūrybos vaisius. Toje kūryboje yra šiek tiek tikrovės, bet užtat kiek fantazijos, kiek išmonės! Tokia jų sugalvota labai sau patinku. Tiktai dėl tos brandos suabejočiau. Branda, galvoju, tai mokėjimas atskirti save nuo kito, asmeninės atsakomybės jausmas, pasitikėjimas savimi, gebėjimas analizuoti ir suvokti savo klaidas, gyventi pagal galimybes, kurti pozityvų santykį su savimi, su kitais... Branda – tai išmintis, gilūs jausmai, kantrybė.

Be abejo, dar labai daug nepaminėjau. Ir tik dėl to, kad taip ir mirsiu ne visai subrendusi.

Knygos tekstus pradedate žodžiu „galvoju“. Apie ką galvojate pastaruoju metu?

Galvoju, kad esu negili, nes gilūs žmonės gyvi liūdesiu, kančia ir amžinu nepasitenkinimu. O man taip nepavyksta. Prisimenu, kai pirmą kartą perskaičiau „Kliudžiau“, apsiverkiau ir pagalvojau: „Kaip gerai, kad gyvenu“. Dabar taip pat galvoju, tik rafinuočiau – kokia nelengva malonė yra tiesiog gyventi. Ir toji mintis dar stipriau ryškėja siaubingo karo Ukrainoje fone.

Galvoju apie nuovakarių laiką ir apie dalykus, kurie gali nutikti, kai tau 80 metų, kai gali augti, regresuoti, gali likti tokia pati. Galvoju ir apie vienatvės cukrų tikėdama – jeigu žmogus negali būti vienas savo kambaryje, tai jis ir su kitu negalės būti.

Galvoju apie rašytojo Fernando Pesoos mintį: „Kas iš mūsų atsigręžęs į kelią, kuriuo sugrįžti ne­įmanoma, galėtų pasakyti, kad ėjo juo taip, kaip ir turėjo eiti.“  Ir dar galvoju, kaip atrodys šitas interviu, kai nuolat išlenda baisiausia mano ypatybė – viskam, ypač mąstymui ir kalbai, kenkiantis spontaniškumas. Nes išlaisvėja tavo sintaksė, o tai lietuvių kalbos mokytoją truputėlį žudo...

Paryžius. 2024-ieji. Kur eitumėte?

Norėčiau grįžti lyjant lietui, vėlų rudenį. Į Saint-Jean de Montmartre bažnyčią, kur prie Je t’aime sienos buvome dar sykį prisipažinę mylintys, ir ten uždegti žvakelę.