Virginija Cibarauskė. Jurga Tumasonytė: „Nuo mažens gylis man keldavo pagarbią baimę“

Antrosios Jurgos Tumasonytės (g. 1988) novelių knygos „Undinės“ teko laukti net aštuonerius metus – debiutinis trumposios prozos rinkinys „Dirbtinė muselė“, išleistas Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos „Pirmosios knygos“ serijoje ir apdovanotas Kazimiero Barėno premija už nebanalų literatūrinį žvilgsnį, pasirodė 2011-aisiais. Su rašytoja kalbamės apie undines ir kitus gelmėje tūnančius padarus, rašymo pertrauką, ironiją, sentimentalumą ir lietuviškosios novelės ypatumus.

 

Vikos Paškelytės nuotrauka
Vikos Paškelytės nuotrauka

 


Baigiau skaityti „Undines“, kai portale „15min“ pasirodė knygą pristatantis tekstas, tavo noveles vadinantis „geliančio jautrumo“ kūriniais. Mane šis epitetas nustebino, nes pirmiausia dėmesį atkreipiau į ironiją, žaismę, net savotišką juodąjį humorą, kylantį iš subtilios distancijos tarp vaizduojamų personažų ir jų išgyvenimų. Šia prasme tavo kūryba gerokai nutolusi nuo lyrinės prozos tradicijos, kuriai geliantis jautrumas itin būdingas. Kaip „Undinių“ tekstus apibūdintum pati, kokios jų ypatybės tau įdomiausios?

Geliantis jautrumas turbūt gali kyšoti ir iš po ironijos kupstų. Mane lengva paveikti jautriais tekstais. Pamenu, kai pirmą kartą skaičiau Svetlaną Aleksijevič, kūkčiojau ties kiekvienu sakiniu, negalėdama patikėti jos prakalbintų personažų kančia. Ašaromis laisčiau ir Michailo Šiškino „Laiškų knygą“ – tada atrodė, kad niekas taip gražiai nebeparašys apie meilę. Manyje tik­rai esama jautrios valstietės, kuri, išgirdusi gražų žodį, nuo žemės pajuodusiais pirštais šluosto sudrėkusias akis. Taip pat esama ir besikvatojančios turistės, kurios kojų nagus paslaugiai brūžina suvargusi tailandietė pedikiūrininkė – nuoširdžiai gaila jos sunkaus gyvenimo, bet esu tik stebėtoja. Turbūt panašūs ir mano tekstai: paprasti, jautrūs, lyriški dalykai stebimi pro tam tikrą filtrą. Kartais, norint perteikti vieną paprastutę emociją, tenka pastatyti visą karalystę ir dar nužudyti karalių.


Lyrinės prozos tradicija, akivaizdu, mūsų literatūroje vis dar stipri – neseniai išleistos Dainos Opolskaitės novelių knygos sėkmė tai patvirtina. Ar ši tradicija tau artima? Ar apskritai mėgsti lietuvių trumpąją prozą? O gal tave labiau įkvepia užsienio autoriai?

Būtent skaitydama D. Opolskaitę pagalvojau, kad pati taip rašyti turbūt niekada neišmoksiu, todėl negausiu apdovanojimų iš rimtųjų literatūrologų. (Juokiasi.) O iš tiesų man svarbiausia meistrystė ir pasirinktos temos aktualumas: jeigu tema traukia, tuomet teksto žanras nebesvarbus. Būdama jaunesnė mėgau Jurgos Ivanauskaitės noveles. Buvau paprasta paauglė iš rajono, kuris tada atrodė nykus, todėl pretenzingi J. Ivanauskaitės personažai – 9 dešimtmečio hipiai, aktorės ar pan­kai – buvo tai, ko reikėjo geram, mane įtraukiančiam tekstui. Tik pati nieko panašaus parašyti nesugebėjau, nes nei hipių, nei pankų mano gyvenime nebuvo. Bet pasiskolinau Ričardo Gavelio balandį, kurį mano personažė pagimdė po daugelio maldų ir smaksojimo prie televizoriaus dienų. Paskutinį kartą įspūdį paliko Tomo Vaisetos apsakymai (paskui ilgai bijojau skaityti jo romaną).

Iš užsienio autorių patinka Alice Munro novelės. Trumpi sakiniai, iš pažiūros paprastos, net buitiškos, tačiau giliai įstringančios istorijos. Nors visų labiausiai šiuo metu žaviuosi George’o Saunderso tekstais – jis man vienas svarbiausių sukrečiančio talento trumposios prozos rašytojų. G. Saunderso istorijos netikėtos, stebina rašymo forma ir stilius. Didžiausia jo stiprybe laikyčiau gebėjimą rašyti daugiabalsius kūrinius, atskleidžiančius situacijos nevienareikšmiškumą. Tarkime, vieną prozininko tekstą sudaro du monologai. Pirmasis – turtingos poniutės. Ji kartu su savo nuosta­biais vaikais nuostabiu automobiliu vyksta pasiimti šuniuko. Šuniukas nekilmingas, jį dovanoja neskoningame, netvarkingame name gyvenanti moteris. Staiga poniutė, stovėdama tos nevalos namuose, pro langą pamato kieme lakstantį grandine sukaustytą berniuką. O šuniuką dovanojančios moters monologe atsiskleidžia rūpestis nesukalbamu sūnumi, kurį grandinėmis prikaustė dėl jo paties saugumo. Atrodo, ji baisi motina, bet su kokia meile kalba apie savo vaiką!


Tavo knygoje įdomi ir svarbi dermė tarp buitinio ir magiškojo realizmo, įrašyta jau pačiame knygos pavadinime, nes undinė – ir magiškas padaras, ir deformuota, netobula žmogiška būtybė. Koks tavo santykis su šiais dviem registrais – magiškuoju ir buitiškuoju? Jei reikėtų rinktis, pirmenybę teiktum Žemaitei ar demonus, paranormalius reiškinius vertinusiam Juozui Albinui Herbačiauskui?

Tiesą sakant, niekada nemėgau J. A. Herbačiausko kūrybos. Žemaitė man artimesnė, nors vien buitis ir didaktika gali greitai įkyrėti. Magiškieji pavidalai yra lyg istorijų apie realius dalykus tąsa. Nežinau, kaip atrodo skaitytojams, bet nesiekiu realybės tyčia sukeistinti, galbūt greičiau prisijaukinti subuitindama. Pavyzdžiui, apsakyme „Taksistė“ netikėtai atsiradusi antrininkė galiausiai virsta realesne už tikrąją personažę. Antrininkę įkvėpė realiai egzistuojanti moteris: Latvijoje teko susipažinti su aukšta raudonplauke, vilkinčia ilgą suknelę nežmoniškai giliu skeltuku, pro kurį bolavo šlaunis, ir avinčia aukštakulnius. Kartu su apygirčiu mylimuoju ji vežė Ventspilio rašytojų namuose apsistojusius smalsuolius prie Kolkos rago. Pakeliui spėjo mums papasakoti šį tą apie savo gyvenimą, neįgalų vaiką ir taksistės darbą. Kai sustodavome prie kokio nors objekto, akies krašteliu stebėdama ją, besiglamžančią su draugeliu, ir mąstydavau, kad kažkada šį nutikimą būtinai panaudosiu.


Kai paskutinį kartą girdėjau tave skaitančią savo kūrybą, tai buvo ištrauka iš tuo metu rašyto istorinio romano. Tačiau vietoje romano išleidai antrą novelių knygą (debiutinė „Dirbtinė muselė“ pasirodė 2011 m.). Supratai, kad novelė, o ne istorinis romanas yra tavo žanras?

Romano rašymas man buvo turbūt didžiausia rašymo trauma: klupau, griuvau, stojausi, purčiausi, valiausi kraują, vėl kritau ir kilau. Rašiau netgi ne vieną romaną, o kelis – kai kuriuos fragmentus vėliau panaudojau apsakymuose. Galiausiai šį žanrą, drįsčiau teigti, įveikiau, bet tai nutiko pačiu nepalankiausiu metu, kai gimė kūdikis ir, rodos, niekam nebeturėjau laiko. Kas iš to išėjo, matysime ateityje, tačiau kol kas esu laiminga pajudėjusi iš mirties taško. O trumpoji proza man visuomet buvo svarbi, niekada jos neapleidau.


Novelė mūsų literatūros lauke – specifinis žanras: rimtieji literatūrologai, kritikai ją itin vertina, tačiau skaitytojai ir leidėjai pirmenybę teikia romanams. Kas tau pačiai svarbiau – literatūrologų pripažinimas ar populiarumas tarp skaitytojų? O gal apie tokius dalykus apskritai negalvoji?

Svarbiausia buvo grįžti į literatūrą. Kai supratau, kad jau turiu apsakymų rinkinį, negalvojau apie tai, kaip įtikti literatūrologų grietinėlei. Aišku, norėčiau, kad pastebėtų. O apie skaitytojus visuomet mąstau, nes rašydama siekiu sudominti istorija, kuri pačiai atrodo svarbi. Panašiai būna, kai pasakoji kokį nors nutikimą gyvai ir, norėdama klausytojams padaryti didesnį įspūdį, kartais net truputį pagražini. Tačiau būtų naivu tikėtis, kad „Undines“ skaitys masės.


„Undinėse“ mirties tema svarbi, tyrinėji ją iš įvairių pusių. Novelės „Muzika jų akyse“ personažams mirtis – ypatingas, todėl žudantis malonumas. „Pono Bružo mirtyje“ protagonistas miršta, bet pats to net nesuvokia. „Paskutinėje mano gyvenimo dienoje“ susipina mirties ir meilės temos, o „Karalystėje“ merdi visas stagnacijos apimtas kraštas. Kultūriškai mirties baimė dažnai siejama su pokyčių, nežinomybės baime. Ar sutiktum su šia interpretacija?

Interpretacija įdomi. Mirties, taip pat tėvų ir vaikų santykių temos mano tekstuose dominuoja net tada, kai sąmoningai stengiuosi jų išvengti.


„Dirbtinę muselę“ ir „Undines“ skiria aštuoneri metai. Kritikai, žinoma, jas lygins, bandys išskirti panašumus, tendencijas. O kaip pati manai: ar metai pakeitė tave, kaip rašytoją? Kokie tie pokyčiai, ar jie tau patinka? Koks santykis su senaisiais tekstais?

Pastebėjau, kad pastaraisiais metais noveles tarsi išaugau, pradėjau rašyti didesnės apimties apsakymus. Trumpiausi „Undinių“ rinkinio tekstai rašyti prieš penkerius ar daugiau metų, o paskutinis apsakymas baigtas prieš pat atiduodant knygą redaktorei. Norėčiau manyti, kad dabartiniai mano tekstai ne tik ilgesni, bet ir šiek tiek brandesni. Įgijau daugiau gyvenimiškos patirties, perskaičiau knygų, prisižiūrėjau filmų – visa tai paliko įspaudų kūryboje. Senųjų tekstų neskaitau. Be to, tiesiog negaliu pakęsti savęs, skaitančios vaizdo ar garso įrašuose. Atrodo, ten esu ne aš, o kažkokia kita Jurga, kurią norėtųsi pasisodinti priešais save ir paprotinti, kad elgtųsi kitaip.


Kokį klausimą apie „Undines“ norėtum išgirsti?

Norėčiau, kad kas nors paklaustų, kaip sugalvojau istoriją apie undines. O buvo taip. Nuo mažens gylis man keldavo pagarbią baimę, įsivaizduodavau, jog vandens gelmėse plaukioja dideli gyviai, galintys nukąsti kojas arba tiesiog bakstelti šalta, gličia nosimi į pilvą. Netgi dabar plaukiodama ežere galiu išsigąsti, jeigu pagalvoju apie milžiniškas žuvis, slenkančias dumblėtu paviršiumi po manimi.
Pamenu, tą vasarą pirmą kartą plaukiojome jachta po Kauno marias. Tarsi nieko ypatinga, tačiau po pasiplaukiojimo parašiau „Undines“ vienu prisėdimu. Manau, įtakos turėjo ir tuo metu skaitytas Edwardo W. Saido veikalas „Orientalizmas“. Undinės buvo tas Kitas, kurio bijome, tačiau veržiamės artyn norėdami prisijaukinti ir suklasifikuoti.