Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (I)

Matyt, tik naivus žmogus galėtų veltis į diskusiją, kas yra gera poezija ir kuo gera poezija skiriasi nuo blogos. O kur dar sunkiau nusakoma ir klasifikuojama pilkoji zona – tikrai ne geros, bet ir ne visiškai prastos eilės... Diskusija beviltiška, nes apibrėžimai varijuos priklausomai nuo skaitytojo kompetencijų, lūkesčių, nuotaikų, amžiaus ir daugybės kitų kriterijų. Skaitydama pastaraisiais metais išleistas poezijos knygas įsitikinau: poezijos gerumą man lemia tai, ar tekstas – tiek turiniu, tiek forma – ką nors nauja pasako apie pasaulį ir jame esantį žmogų. Banalu, bet tiesa – tik­rai nesu poetocentriškos, į save nukreiptos poezijos gerbėja. Kita vertus, gera poezija – o poetocentriška poezija taip pat gali būti gera – sugeba nustebinti.

Beje, knygas apžvalgoje išdėliojau ne pagal gerumą, o pagal tematinį bei bendresnio pobūdžio pasaulėvaizdinį artimumą arba principinį skirtumą. Juk svarbiausia apžvalgoje – ne mano asmeninis vertinimas, o poezijos knygos, jų ypatumai.

 

Dovilė Zelčiūtė. „Šokiai Vilniaus gatvėje“

Svarbiausiu „Poezijos pavasario“ apdovanojimu – Maironio premija – pagerbtoje Dovilės Zelčiūtės knygoje dera poetės kūrybai būdingas teatrališkumas ir autobiografinės nuorodos. Tai, kad autobiografinis kontekstas itin svarbus, sufleruoja pavadinimas: Vilniaus gatvėje, Kaune, poetė gyveno su vyru Jurgiu Gimberiu – prozininku ir vertėju, po sunkios ligos mirusiu 2018 metais. Gatvę, tuščių namų vaizdus fiksuoja ir rinkinį iliustruojančios Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukos.

„Šokius Vilniaus gatvėje“ reikia skaityti nuosek­liai, chronologiškai. Eilėraščiai sudaro fragmentišką, liūdną, kartais beveik pamišėlišką, bet kartu ir skaidrų, viltingą pasakojimą apie artimo žmogaus slaugymą, apie slaugančiojo nuolat kintančias emocines būsenas, varijuojančias nuo vilties, susitaikymo iki bukinančio nuovargio, neapykantos, artėjančios beprotybės. Šokiai, vykstantys Vilniaus gatvėje, – tai mirties šokis arba šokis su mirtimi, mirštančiojo šokis, slaugytojo šokis (šokinėjimas) aplink merdintįjį. Kitaip tariant, bandoma užfiksuoti sunkiai nusakomą, daugiabriaunį žmogaus ir mirties santykį. Užduotis sudėtinga, nes mirtis visuomet beveik anapus – anapus kalbos, anapus patirties. Todėl vienas lengviausių būdų parašyti banalų, patetišką, klišių prisodrintą eilėraštį – narplioti mirties ir anapusybės temas.

D. Zelčiūtės eilėraščių teatrališkumas aktualizuojamas ir kaip sveiką protą išlaikyti padedantis atsiribojimas, ir kaip maksimalus dramatizavimas. Įdomu, kad šie dėmenys dažnai susipina. Itin įtemptose situacijose subjektė suvokia save kaip personažą ir net sugeba ironizuoti: „vėl kraujoplūdis tuojau smigsi / paklausyk čia tik daiktai / butaforija Oskaras / šaukiantis ar šitame teatre / galima bent finalui kraujo?! / galima atsakau už butaforę netgi tikro“ (p. 64). Ištverti ir įprasminti traumines situacijas padeda ir tikėjimas bei pasitikėjimas Dievu, anapusybės pažadu, todėl „[K]renta sniegas ant nedidelio kauburėlio / (...) / o mes / vis dar grojam ir šokam“ (p. 99).

Kaip ir dera geroje poezijoje, autobiografija „Šokiuose Vilniaus gatvėje“ tėra potekstė. Sugestyvūs vaizdiniai, karštligiškas kalbėjimas, kuriame persidengia buitinis registras, lyrizmas ir teatrališka egzaltacija, leidžia pajusti mirtį, pamatyti jos judesius ir mimikas.

 

Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (I)
Dovilė Zelčiūtė. „Šokiai Vilniaus gatvėje“. Dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė. – K.: „Kauko laiptai“, 2020.

 

Antanas A. Jonynas. „Naujieji sonetai“

Antano A. Jonyno „Naujieji sonetai“, nors poetas pagrindine tema taip pat renkasi mirtį bei amžėjimą, varijuoja kiek kitais registrais. Tiesa, teatrališkumas išlieka svarbus. Ir ne tik dėl to, kad A. A. Jonynas savotiškai niekina išpažintinius atviravimus, nes išpažįsta iš kalbos, jos keliamų garsinių bei vaizdinių asociacijų kildinamos poezijos idėją. Rinkinio sonetuose nėra nė lašo dramatizmo, beveik išgyvendintas ir vadinamasis lyrinis subjektas. Jei jis pasirodo, tai prisiėmęs soneto žanrui būdingo situaciją apibendrinančio ir kokią nors išmintingą įžvalgą skaitytojams pametėjančio poeto funkciją. Puiku, kad ši funkcija, skirtingai nei, pavyzdžiui, naujausiuose Gintaro Grajausko ar Rimvydo Stankevičiaus (kas galėjo pagalvoti, kad tarp šių poetų pradėsiu atpažinti daugiau panašumų nei skirtumų?..) rinkiniuose, smagiai apžaidžiama: „niekinti save yra kilnu / bet turėti saiką irgi būtina“ (p. 26), „tiek daug užtikrintos ramybės / ir tai visai nenuobodu“ (p. 40). A. A. Jonyno saviironija tikra ir gili, savaip net skaudi.

Dauguma sonetų parašyti tarsi pasakojimai, tačiau pasakojimą kuria vaizdų slinktis. Todėl eilėraščiai neretai primena poetiškus trumpametražius filmus. Apsimetanti, kad yra anoniminė, nors iš tiesų labai konkretų estetinį registrą išpažįstanti kameros akis fiksuoja tuščią poeto kambarį, jo daiktus. Kartais žvilgsnis klaidžioja po nejaukius miesto ar kurorto pasibaigus sezonui peizažus. Kartais pasirodo kažin kokie žmogeliai: girtas dviratininkas, keistuolė, pamišėlis, mergaitė ar dama (kuri iš tiesų irgi pamišusi). Mirtis dažnai absurdiška, juokinga: „Žengiau į gatvę žingsnį ir nespėjau / pajusti kaip buvau parblokštas. (...) // Atrodė lyg visai beprasmis potyris. / Patinka man eilėraščiai ir moterys // Su paslaptim. Ir su skeletais spintoje.“ (p. 49) Nepaisant melancholiškos bravūros ir tariamų soneto žanrui esmingų moralų, paslapties, „skeletų spintoje“ jausmas išlieka kaip potekstė. A. A. Jonyno poezijos pasaulis yra tarsi ramiai sau žvejojantis čekistas – iš pažiūros jo veidas tyras, ramus, jis tik žvejoja, bet pamačius jį kažkodėl darosi baugu (eil. „Baladė apie čekistą“). Kitaip tariant, ir gyvenimas, ir mirtis poetui – vis dar paslaptis, nors ją dengiantis šydas ir leidžia numanyti tam tikras formas.

„Naujieji sonetai“ – stiprus rinkinys. Jį sudaro 38 tekstai ir beveik kiekvienas – autonomiškas meno kūrinys. Todėl, nors knygą norisi skaityti greitai, po kiekvieno eilėraščio reikia stabtelėti, atsikvėpti. Tuomet galima grožėtis iliustracijomis – art deco stiliaus ornamentika.

 

Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (I)
Antanas A. Jonynas. „Naujieji sonetai“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: „Tyto alba“, 2020.

 

Gintaras Grajauskas. „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“

Dešimtoji G. Grajausko knyga stilistiškai ir temiškai beveik nesiskiria nuo ankstesnių. Rinkinyje sudėtus eilėraščius galima suskirstyti į tris grupes: vaizdeliai, kuriuose fiksuojamas koks nors iš pažiūros nereikšmingas stebimo praeivio ar paties subjekto nutikimas; ritmingi, pakartojimais grįsti eilėraščiai, kai prasmės slinktis atsiranda iš menkų kartojamos frazės pokyčių; aforistiniai kelių eilučių tekstai, ironiškos refleksijos su didaktine potekste, pvz.: „stovi tribūnoje / už parankės su savo vienatve / pasakoja žmonėms / apie žmonių meilę“ (eil. „Beprotis“, p. 70).

Paradoksalu, kad poetas, suformulavęs savotišką „menkų dydžių“, menkų subjektų ir menkų – pabrėžtinai ne poetiškų ir ne patetiškų – registrų poetiką, naujausiame rinkinyje pradeda tapatintis su išminčiumi, kuris skaitytojui bando įskiepyti supratimą apie menkumo didybę ir svarbą, būtinybę tą menkumą išsaugoti. Tik vietoje patetikos, įprastos didaktinei literatūrai, pamokymo epicentrą sudaro ironija, žaismingas sugretinimas – tačiau saviironijos (gelminės, o ne paviršinės, primenančios koketavimą) neliko nė lašo. G. Grajauskas, atrodo, jau suprato pasaulio tvarką, susitaikė su vienatve, menkumu, pralaimėjimais ir nykimu. Klausimų neliko, tik atsakymai. Todėl dabar poe­to tikslas – paaiškinti ir parodyti kitiems, kaip viskas iš tiesų yra, ir tokiu būdu tarsi užtvirtinti savo suvoktą pasaulio tvarką: „ir kodėl man baisu // ir jau žinau, ko baisu – // kaip jis pareis į namus / atsisės, suvalgys tą savo / pusę arbūzo, atsidus ir / numirs.“ (p. 14) Arba: „jei daug gulėsi / atsiras pragulų / jei daug kursi / atsiras prakurų“ (p. 78).

Stipriausias rinkinyje – IV skyrius „Iš Paguodos giesmių“. Ciklą sudaro eilėraščiai-monologai. Savotiška daugiabalsė giesmė, nes kiekvieną monologą gieda vis kitas subjektas. O svarbiausia – nėra apibend­rinančio moralo.

 

Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (I)
Gintaras Grajauskas. „Nykstamai menkų dydžių poveikis megastruktūroms“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.

 

Mantas Balakauskas. „Apmaudas“

Manto Balakausko „Apmaudas“ – drąsi antroji knyga, nes poetas atsisakė kolegų ir kritikų puikiai įvertinto debiutiniame rinkinyje „Roma“ („Versus aureus“, 2016) kultūrinių kontekstų prisodrinto vizijinio kalbėjimo, mūsų literatūros lauke siejamo su geru bei teisingu poetiniu skoniu, aukštąja literatūra. Vietoje aukštojo modernizmo ornamentikos, puikiai maskuojančios gelmės stoką, „Apmaude“ plėtojami kampuoti, nenudailinti išpažintinės poezijos registrai. Visų eilėraščių kalbantysis yra iliuzijų mirtį išgyvenantis jaunas vyras. Pagrindinis apmaudo šaltinis – suvokimas, kad vartotojiškoje visuomenėje nepritampi ir niekada nepritapsi. Net jei pasistengęs galėtum tapti laimėtoju, pasitenkinimo tai nesuteiks. O vyras patriarchalinėje visuomenėje privalo būti laimėtojas. Alternatyva tėra viena – žūti siekiant laimėjimo. Visi kiti keliai – vadinamiesiems lūzeriams. Normatyvinių kategorijų neatitinkančio vyro pasaulėjautos tema M. Balakausko „Apmaudą“ suartina su Nojaus Saulyčio „sms gėlyte“ („Kitos knygos“, 2020), nors eilėraščiuose išpažįstamos patirtys ir raiška gerokai skiriasi.

Eiti prieš save, simuliuoti norą tapti laimėtoju ar sąmoningai pasirinkti pralaimėjimą? Eilėraščių kalbantysis neturi atsakymo, nors galima numanyti, kad pats klausimas formuluojamas klaidingai, nes iš tiesų savo būties, tapatybės subjektas nesirenka – jis yra, koks yra. Svarbiausias M. Balakausko tikslas – perteikti sutrikimo, pykčio, apmaudo būsenas nepaverčiant jų estetiniais artefaktais. Emocijos nuogos, intensyvios, tik kartais jų piką pažymi metaforos: „ir jei tamsos manyje glūdėtų daugiau / būtų paprasčiau viską nurašyti jai. / būtų, kur kristi. bet lieka tik susitaikymas – – – / miega metalai, preciziškai suguldyti / ašmenimis į žemę.“ (p. 51)

„Apmaudas“ lietuvių poezijoje – išskirtinė knyga, nes neornamentuoti išpažintiniai registrai vyrų poezijoje reti. Poetai mieliau renkamasi kalbėti trafaretiniu „poeto“ balsu, dangstosi mitų, krikščioniškosios simbolikos vaizdiniais, poetinių tėvų citatomis, funkcionuojančiais kaip įrodymas, kad manifestuojamos patirtys universalios. O M. Balakaukas „Apmaude“ kaip tik ryškina savojo balso, apimančio tiek tematiką, tiek raišką, individualumą, todėl eilėraščiai ir kuria tikrumo, pilnatviškos ar tiesiog pilnavidurės būties įspūdį.

Nuoširdžiai nesupratau, kodėl „Apmaudas“ nepateko nei į praėjusių metų geriausių poezijos knygų penketuką, nei į kūrybiškiausių dvyliktuką. Kita vertus, man tai tik pagrindžia knygos išskirtinumą, jos santūrų iššūkį nesirinkti ranka pasiekiamo laimėjimo (ir kalbėjimo).

 

Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (I)
Mantas Balakauskas. „Apmaudas“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

 

Gytis Norvilas. „akla valtis“

„Akla valtis“ – penktoji Gyčio Norvilo eilėraščių knyga, kurią sudaro eilėraščiai proza ir piešiniai, autoriaus vadinami paišais. Poetas lieka ištikimas ekspresionistinei stilistikai, fiksuojančiai intensyvią, įelektrintą būtį. Kalbantysis, dažniausiai save identifikuojantis kaip sodininką, visą laiką tarsi ant ribos, viskas maksimaliai sureikšminta: „svaigulį patiriu malkinėje tykiai tūnodamas, kur supjautų obelų nekropolis, kiekviena pliauska – man urna, malkinė – kolumbariumas ir observatorija, o pakura – amžinybė“, – taip yra prasitaręs sodininkas.“ (p. 12) Tiesa, nors sodininkas mano, kad žvilgsniu nurenginėja kasdienybę ir jos objektus, atidžiau įsižiūrėjus atrodo, jog procesas atvirkščias – įtampos efekto siekiama viską maksimaliai sutirštinant ir ornamentuojant. Kitaip tariant, kasdienybę aprengiant poetiniu rūbu, metaforizuojant. Itin mėgstama personifikacija – gamtos objektai sužmoginami („slyvos ištaškytomis smegenimis saulės atokaitoje“, p. 72), negyvi daiktai sugyvinami („nuropoja renovuotų namų banda“, p. 68). Tai pasaulis, kuriame nėra pustonių, nėra ramybės, visi ir viskas turi antrą, o kartais ir trečią planus (neretai kiek pritemptus) ir nuolat dalyvauja beveik mitiniame vyksme. Iš tiesų nesumeluotą įtampą kuria įelektrinta fonika (viskas net girgžda eilėraštyje „akla valtis“) ir gyvos, autentiškos, brutalios metaforos: „žvilgėjo langų skutimosi peiliukai. jais debesys gremžėsi rytines barzdas“ (p. 75); „pavasaris – tas amžinai grįžtantis numirėlis su kirviu rankose“ (p. 72).

Vizualumo svarbą akcentuoja ir „aklos valties“ vaizdinys – valties forma primena akį. Apvirtusi valtis – užmerkta akis, į vidujybę atgręžtas žvilgsnis. Kitas svarbus įvaizdis, pasitelkiamas kuriant asmeninį poetinį mitą, – sodininkas. Tai kūrėjo metafora, akcentuojanti ir gamtiškumą, vitališkumą, ir to, kas stichiška, suvaldymo strategijas bei technikas: sodininkas sodina, skiepija ir geni, kartais net kerta medžius, želdina augalus, purena žemę, prižiūri savo sodo teritoriją, o poetas augina ir apkapoja savo tekstus. Dažnai sodininkas apibūdinamas kaip pavojingas, nenormalus, keistas, „nepasiduodantis dresūrai“ (eil. „skundas, arba susidorojimas su sodininku“). Tačiau neapleidžia įspūdis, kad tai tik skambūs žodžiai – lyg ir bauginimas, lyg ir masinimas. Iš tiesų G. Norvilo poezija giliai tradiciška: poetinis avangardas, siurrea­lizmas seniai ne maištas, o literatūros kanono, net literatūros istorijos dalis, tuo tarpu personifikuota gamta primena ne tik lyriką, bet ir donelaitišką besijuokiančią saulelę bei skrandas pametusius laukų kalnus su kloniais. Savaime tai nieko blogo, bet yra pavojaus galutinai tradicijoje užsikonservuoti.

Visada maniau, kad gerai eilėraščių knygai užtenka poros tikrai stiprių eilėraščių – „Akloje valtyje“ tokių tikrai yra: manifestinis „akla valtis“, „viršūnės. potvynis“, „mirusiųjų pasivaikščiojimai“, „iš slaptų sodininko užrašų“, „mane paliko kalba“. Visa kita – stipresni ar silpnesni vaizdeliai, paveikslėliai, pamokslai ir šiaip fonas.

 

Virginija Cibarauskė. Poezijos karalystėje (I)
Gytis Norvilas. „akla valtis“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021.