1993 m. pasirodęs romanas „Ragana ir lietus“ yra paskutinis Jurgos Ivanauskaitės vadinamojo ikitibetinio laikotarpio kūrinys. 1994 m. rašytoja aplanko Tibetą ir jos kūrybos temos, kaip įprasta sakyti, pasikeičia – dėmesys krypsta į Rytus, budizmą, dvasingumą. Tačiau bent vienas motyvas ir ikitibetinėje, ir potibetinėje kūryboje išlieka nepakitęs: apsakymų, romanų personažės geidžia dvasingumo bei ribinių patirčių kaip galimybės į(si)steigti save, pajusti prasmę. Ir visa tai joms suteikti gali tik ypatingi vyrai. Ankstyvojoje kūryboje tai buvo normatyvinės visuomenės tvarką laužantys hipiai, roko žvaigždės, vėliau katalikų kunigai, net šventieji, o rytietiškajame etape – lamos, turistes viliojantys nušvitimo pažadais.

Romanas „Ragana ir lietus“ vadinamas ir skandalingiausia J. Ivanauskaitės knyga. Vos pasirodžiusį, jį Vilniaus miesto tarybos Visuomeninė komisija uždraudė platinti įprastuose knygynuose motyvuodama, kad kūrinys „erotinio turinio“1. Tiesa, draudimas buvo formalus, realiai „Raganos ir lietaus“ iš knygynų nepašalino. Tačiau žinia apie draudimą tapo nacionaline naujiena – „Lietuvos ryto“ pirmajame puslapyje išspausdintas straipsnis „Lietuva jau turi draudžiamą nacionalinę literatūrą“. Savaime aišku, taip išgarsintas romanas buvo graibstyte graibstomas – vos per porą savaičių išparduotas 25 tūkst. egz. tiražas. Kūrinys iki šiol laikomas J. Ivanauskaitės vizitine kortele. O itin populiari, gerai perkama rašytoja iki gyvenimo galo skundėsi kolegų rašytojų, akademinių kritikų ir net feminisčių nepalankumu, tapatinosi su autsaidere, ragana – be abejo, Lietuvos kultūros pasaulyje toks įvaizdis daug patrauklesnis nei „madinga rašytoja“ ar populiarių romanų autorė.

 

Jurga Ivanauskaitė. „Ragana ir lietus“. Viršelio dizainą kūrė Daumantas Každailis, viršelyje panaudotas J. Ivanauskaitės tapybos darbo fragmentas. – V.: „Tyto alba“, 2002.

 

Kai pasirodė „Ragana ir lietus“, man buvo 10. Romaną perskaičiau kiek vėliau – 14-os. Tai, kad apie kūrinį plačiai kalbėta, liudija faktas, kad knygą mano mama, paprastai skaitanti tik detektyvus, parsinešė iš draugės. Man liepė neskaityti, nes „ne paaugliams“. Žinoma, perskaičiau, vos pasitaikė galimybė. Nesu tikra, ar „Raganą ir lietų“ perskaitė mano mama, tačiau neabejoju, kad romanas įspūdžio jai nebūtų padaręs. O mane, keturiolikmetę, sužavėjo. Dabar galvoju, kad gal visų pirma dėl to, jog tuo metu skaičiau beveik vien vyrų literatūrą – išimtys buvo Charlotte Brontë, Tove Jansson, mokyklinės programos autorės, tokios kaip Žemaitė, Šatrijos Ragana ir pan. J. Ivanauskaitės kūrinys buvo artimas ir kitoms, nes moterys čia pirmame plane – „Ragana ir lietus“ yra romanas apie moteris, apie jų jausmus, geismus, aistras, pyktį, pažeminimus. Taip pat patiko, kad J. Ivanauskaitės moterys atrodė aistringos, destruktyvios ir maištingos. Galėjau lengvai tapatintis su priklausoma nuo santykių Vika, tuo labiau (ar kaip tik dėl to) kad ši personažė, nepaisant savidestrukcijos, vaizduojama kaip labai patrauk­li, fatališka. Paveikė ir kūrinio vizua­lumas. Pulsuojantys falai, apleisti pastatai, gražios moterys, masturbacija su žvake – skaitant atrodė, kad žiūriu romantišką, tamsų, nešvankų filmą. Lietuvių literatūroje tuomet tai buvo (iš dalies gal ir tebėra?) reta.

Vėl prie „Raganos ir lietaus“ grįžau praėjusią žiemą ruošdamasi skaityti pranešimą Kauno menininkų namuose vykusiame renginyje „Nepadorūs vakarai. Meduje“. Šis renginių ciklas buvo skirtas XX a. 10 dešimtmečiui Lietuvoje – socialinių, politinių ir kultūrinių permainų laikotarpiui. Todėl ir pasirinkau kalbėti apie „Raganą ir lietų“ – romanas parašytas ir išleistas 10 dešimtmetyje, pagrindinė Vikos linija taip pat plėtojama panašiu metu. Viduramžiška Viktorijos Marijos ir Jėzaus Kristaus nukryžiavimą liudijanti Marijos Magdalietės linijos iš esmės kartoja tą pačią chrestomatinę Vikos istoriją: fatališka moteris jaučia beprasmybę, kol nepatiria aistros ypatingam vyrui (kunigui, atsiskyrėliui, Jėzui Kristui). Nuo tada moters gyvenimo tikslu tampa gauti tą ypatingą vyrą sau ir išlaikyti kuo ilgiau. Vėl skaitydama „Raganą ir lietų“ jau ne 14-os, o beveik 40-ies sulaukusi, J. Ivanauskaitės pasirinktoje ir chrestomatine paverstoje be vyro gyventi negalinčios moters istorijoje nebemačiau nieko romantiško. Dramos, aistros atrodė greičiau komiškos. Buvo sudėtinga suprasti, kurių galų tos J. Ivanauskaitės moterys kamuojasi dėl vyrų – kad ir gražių, talentingų, gamtos dosniai apdovanotų. Tiksliau, sunku buvo ne tokias moteris suprasti, o joms jausti empatiją, su jomis tapatintis. Asmeniškai manau, visai neblogas ženklas mano pačios emancipacijos istorijoje.

Mąstydama apie „Raganą ir lietų“, domėdamasi kūrinio recepcija net pati nustebau, kaip puikiai romaną bei jo autorę gaubęs mitų, gandų debesis atskleidžia XX a. pabaigos literatūros ir platesnio sociokultūrinio lauko sudėtingumą, vyraujančių idėjų, nuostatų, pažiūrų kartais net radikalų prieštaringumą. Lietuviai pagaliau išsilaisvino, bet ar tikrai? Ar egzistavo dvigubi literatūros kūrinių vertinimo kriterijai? Iki J. Ivanauskaitės pasirodė ne vienas pornografinių elementų turintis romanas, pavyzdžiui, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Kodėl uždraudė būtent J. Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“? Ar rašytojos vaizduojamos moterys stiprios, ar skudurai vyrams po kojomis? Vieni prozininkės kūrybą vadino feministine, kritikuojančia vartotojišką visuomenę, kiti kalbėjo apie populiariosios kultūros schemų ir vertybių propagavimą. Tad ar J. Ivanauskaitė ir jos kūryba buvo dvasinga, emancipuota, o gal tenorėjo šokiruoti, atkreipti į save dėmesį? „Raganos ir lietaus“ skandalas tikras ar autorės bei leidyklos surežisuotas? Juk kūrinio skandalingumas pabrėžiamas dar iki skandalo, pirmojo romano leidimo anotacijoje, kurioje J. Ivanauskaitė teigia: „Nesiekiu šiuo romanu sukelti skandalo. Žinau, kad sulaužiau kai kuriuos tabu, meilės istorijos herojumi pasirinkdama kunigą ar gana atvirai vaizduodama erotines scenas.“

Temos plačios, įdomios ir vis dar aktualios, tačiau šiame tekste apsiribosiu „Raganos ir lietaus“ personažių ar, tiksliau, vienos personažės – Vikos – psichologinio portreto konstravimo aptarimu. Solveiga Daugirdaitė straipsnyje „Kur link eina moterų literatūra“, publikuotame 2002 m. žurnalo „Dialogas“ numeryje, labai tiksliai pastebi, kad J. Ivanauskaitės romaną galėtume laikyti ne laisvos, bet iš patriarchalinių stereotipų besilaisvinančios moters kūriniu. Būtent tokia, mano manymu, yra ir Vika iš „Raganos ir lietaus“ – moteris, nebeištvėrusi savo pačios obsesyvaus patriarchalinių normų generuojamo geismo ir nusprendusi išsilaisvinti.

Žvelgiant šiandienos žvilgsniu „Raganoje ir lietuje“ moterys yra kokios tik nori, bet ne laisvos ir ne stiprios. Jos pabrėžtinai nusišalinusios nuo viešojo gyvenimo, nugrimzdusios į save, savo jausmus, įsijautrinusios ir įsibaiminusios – galima sakyti, visos yra savo jausmų, geismų įkaitės. Pavyzdžiui, Vikai žurnalistės darbas, atrodo, tėra būdas megzti romantines pažintis su vyrais. Ištekėjusi už turtingo ir sėkmingo (gaila, bet pamišusio) dailininko Go, Vika meta darbą ir tampa namuose tupinčia ir nuolat pas meilužes užtrunkančio vyro laukiančia moterimi. Go visiškai išprotėjus, netekus vyriškumo ir socialinio statuso, jį pakeičia pakankamai jaunas, bet brandus, populiarus, gerai sudėtas kunigas Paulius. Dabar Vika sėdi namuose laukdama meilužio kunigo: „...mano gyvenime buvo tik vienas svarbus dalykas – meilė tau. Daugiau nieko reikšmingo nebuvo. Ir nebebus!“ (p. 338) Panašiai nutinka ir Vikos seseriai, vadinamai Dienos gražuole. Tiesa, šios moters santykis su vyrais radikaliai priešingas – Dienos gražuolė, atrodo, daugiau nieko neveikia, tik nekenčia vyrų, juos kankina, pavyzdžiui, atstumia įsimylėjusius jaunikius. Kitaip tariant, moterys „Raganoje ir lietuje“ įsigalina tik per vyrus, per savo geismą ar neapykantą jiems: jos arba gaudo vyrus, arba nuo jų bėga, nors nubėgti pavyksta tik į mirtį – moters be vyro laukia dykuma, laužas arba kapo duobė. Taip nutinka, nes J. Ivanauskaitės vaizduojamame pasaulyje moteris pati savaime nėra vertinga, jos vertė (ir savivertė) nustatoma pagal vyrą.

S. Daugirdaitė teigia: „Paradoksalu „Raganoj ir lietuj“ tai, kad, kalbėdama moterų išpažintimis, rašytoja į moteris žiūri... vyro, geroko tradicionalisto, akimis.“2 Norėčiau kiek perfrazuoti teiginį: man atrodo, kad 10 dešimtmetyje, o iš dalies ir šiandienėje literatūroje daugelis moterų rašytojų (ir moterų skaitytojų) į save žiūri tradicionalisto vyro akimis, nes toks rakursas, toks žvilgsnis vis dar laikomas universaliu ir sistemingai diegiamas, pavyzdžiui, per mokykloje pristatomą literatūros kanoną, kurio didžiąją dalį sudaro autoriai, o ne autorės. „Raganoje ir lietuje“ ši perspektyva – moteris į save ir kitas moteris žiūri tradicionalisto vyro akimis – perteikiama tiesiog tobulai. Pavyzdžiui, pirmą kartą troleibuse pamatę Viką, nieko nesužinome apie jos mintis, jausmus, siekius, gyvenimą – J. Ivanauskaitės pasirenkamas rakursas rodo vien geidulingumu pulsuojančią moters išorę: kartu su romano pasakotoju (-a) nužiūrinėjame „raudonai apsirengusią moterį“, kuri „nusiėmė saulės akinius. Tarsi bučiniui sudėjo ryškiai dažytas lūpas. Papūtė į tamsius stiklus ir patrynė juos į raudoną šilką ties kairiąja krūtimi. (...) Moteris liaunais pirštais persibraukė per juodaplaukę Tibeto vienuolės galvą“ (p. 5–6).

Būtent todėl „Ragana ir lietus“, kai kūrinį skaičiau pastarąjį kartą, priminė ne intriguojantį tamsų erotišką filmą, o parodiją. Tiek moteriškumo, tiek vyriškumo parodiją. Nors Vika svajoja apie dvasingumą ir pati primena geidulingą Tibeto vienuolę, jos santykių su vyrais pagrindas – seksas, galių kova ir smurtas. „Visada ilgėjausi tvirtos vyro globos“ (p. 274), – taip savo geismo objekto specifiką nusako Vika. Tvirti vyrai (nes silpni vyrai J. Ivanauskaitės moterų nedomina), žinoma, smurtauja fiziškai – Vikos ir kunigo Pauliaus sekso scenos labiau primena prievartavimą, o ne abiem malonumą teikiantį ryšį. Panašus ir jų bendravimas – tarsi tardytojo su nusikaltėle, kuri dar ir gerokai buka. Vyrai spinduliuoja emociniu šaltumu, galia atstumti. O gyvenimo prasmės be vyrų nematančios moterys smurtauja pasyviai – persekioja įkyriu dėmesiu, grasina nusižudyti, meluoja ir kitaip terorizuoja. Nemoteriškos, t. y. vyrams nepatrauklios išvaizdos moterys, tokios kaip psichoanalitikė Norma, „Raganoje ir lietuje“ vaizduojamos kaip atgrasios. Visos moterys nekenčia kitų moterų, nes nuolat varžosi dėl vyrų.

Vis dėlto santykis su patriarchalinėmis vyriškumo ir moteriškumo sampratomis bei vaidmenimis romane kiek komplikuotesnis. Moters geismas, iš pažiūros pasyvus, siekiantis savo geidžiamą objektą – vyrą – adoruoti, pamažu tampa uzurpuojantis ir naikinantis. Visi trys geidžiami vyrai romane miršta: Jėzus Kristus nukryžiuojamas, Povilas Paukštietis pasikaria, o kunigas Paulius numanomai žūsta autoavarijoje. Šia prasme Vikos linija išsiskiria, nes ji, kitaip nei Marija Magdalena ir Viktorija Marija, aktyviai prisideda prie geidžiamo vyro žūties: simboliškai atima iš jo automobilio vairą ir mašina nusirita nuo skardžio. Šia prasme Vika pasirodo kaip patriarchato auka, kuri galų gale nusprendžia nesitaikstyti su pasyvios, amžinai beviltiškai geidžiančios, vyro meilės maldaujančios moters vaidmeniu. Sunaikindama kunigą Paulių, ji sunaikina simbolinę ją pavergusios galios figūrą. Tiesa, sumoka už tai savo pačios gyvybe. Ne itin linksma geismo istorija, ar ne?

Moters negalėjimas pačiai savęs įgalinti, priklausomybė nuo vyrų, kankinantis geismas įgyja naikinančią galią – būtent toks galėtų būti „Raganos ir lietaus“ moralas. Moterys pasąmoningai – fantazijose, sapnuose – trokšta sunaikinti tuos, kuriems yra pavaldžios, nuo kurių priklauso, kurių geidžia ir bijo. Kadangi moteris „Raganos ir lietaus“ pasaulyje neturi jokios kitos galios, tik gundymą, tai būtent ši galia ir pasitelkiama vyrams naikinti. Įtaigiausiai tokios naikinimo fantazijos vaizduojamos Vikos pasakojime psichoanalitikei. 1991 m. sausio karinės agresijos akivaizdoje Vika fantazuoja apie tai, kaip iškastruoja sovietų karius nukasdama jiems falus: „Neapykanta mane parklupdė ant grindų. Sustūgau nebepažindama savo balso: „Bybius nupjaut šitiems išsigimėliams... Nupjaut, nupjaut... Nukąst! Pati savo dantimis nukandžiočiau! Išsivemčiau ir toliau kandžiočiau, išsivemčiau ir toliau kandžiočiau visiems šitiems prakeiktiems maršalams, pulkininkams, generolams, majorams...“ Klykiau daužydama kumščiais grindis. Išsigandau savo minčių. (...) Atrodė, kad tik man vienai ateina į galvą tokios pasibaisėtinos mintys...“ (p. 132–133)

Iškalbingas ir faktas, kad savo didžiausiais autoritetais vyrus (populiarius dvasininkus) laikė pati J. Ivanauskaitė. Paralelė su rašytojos sukurtų personažių mentalitetu? O gal platesnę, gilesnę laikotarpio tendenciją reprezentuojanti situacija? J. Ivanauskaitę ne kartą vadino feministe, ji dalyvavo moterų judėjimo veikloje nuo 1988-ųjų, prisidėjo steigiant Vilniaus universiteto Moters studijų centrą, tačiau kai 2003 m. Lyčių studijų centre vykusioje diskusijoje S. Daugirdaitė rašytojos paprašė išvardyti moteris, kurios ją įkvepia, ši atsakė: „Tie pavyzdžiai, kuriais aš remiuosi sunkiausiom, kritinėm gyvenimo akimirkom, yra vyrai. Esu daug kartų minėjusi: tai Dalailama, tėvas Stanislovas, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.“3

Na, o grįžtant prie skandalo, visai verta pasvarstyti, kad galbūt Vilniaus miesto tarybos Visuomeninę komisiją „Ragana ir lietus“ papiktino visų pirma ne erotika, o tuo, kad geismas vyrams kūrinyje tebuvo priedanga, maskuojanti priespaudą patiriančių moterų keršto troškimą? Troškimą, kurio tuo metu nesugebėjo ar nenorėjo lokalizuoti, įvardyti nei komisijos pirmininkas, nei pati J. Ivanauskaitė?

1 „Raganos ir lietaus“ skandalą išsamiai ištyrė ir aprašė Dainius Vanagas („Literatūra ir menas“, 2014, Nr. 34).

2 Solveiga Daugirdaitė, „Raganos, vyrai ir kiti“, „Metai“, 1993 m., Nr. 10., https://www.zurnalasmetai.lt/?p=16101.

3 http://www.lsc.vu.lt/assets/leidiniai/indexe127.html?show_content_id=802