Šių metų „Pirmosios knygos“ konkurso prozos kategorijos laimėtojas Augminas Petronis trumpose istorijose, sudėtose į rinkinį „Nedetektyvai“, imasi smagaus, intriguojančio, bet gana sudėtingo uždavinio – detektyvo žanro. Populiariajai literatūrai neretai (ypač lietuviškame kontekste) „nurašomas“ detektyvas iš tiesų yra gana griežta struktūra, kuriai būtina ne tik logika, ypatingas dėmesingumas detalėms, bet ir tam tikra metafizinė pozicija. 

 

Augminas Petronis. „Nedetektyvai“. Dailininkas Tomas S. Butkus. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023.

 

Skamba paradoksaliai? Ką bendro turi detektyvai ir metafizika? Kalbant labai abstrakčiai, skirtingi detektyvų tipai artikuliuoja skirtingą gėrio ir blogio kategorijų santykį. O šis santykis nusako pasaulio modelio tipą, kitaip tariant, išryškina mūsų būties sampratą: tikime, kad pasaulis ir žmogus yra teisingi, geri, pavaldūs gėrio jėgoms ar dėsniams, ar manome, kad esame žlugę, puolę, nebepataisomi. Detektyvinės istorijos pagrindas yra nusikaltimas – įvykis, simbolizuojantis kasdienės tvarkos, kasdienės būties sutrikdymą, blogio manifestaciją. Detektyvo tikslas yra įprastą tvarką atstatyti lokalizuojant blogį. Klasikiniame detektyve, pavyzdžiui, Arthuro Conano Doyle’o istorijose apie Šerloką Holmsą, detektyvas pačia savo esybe (logika, racionalumu) oponuoja paprastai neracionaliam (nors nebūtinai), gobšumo ar kitų aist­rų užvaldytam nusikaltėliui. Ištirdamas nusikaltimą, identifikuodamas nusikaltėlį ir pavesdamas atitinkamoms institucijoms jį nubausti detektyvas pasaulio tvarką atstato ir kartu patvirtina. 

Visai kitaip gėrio ir blogio jėgos sąveikauja, pavyzdžiui, skandinaviškuose detektyvuose, vadinamojo scandi noir žanro tekstuose – tiek literatūroje, tiek kine. Čia nebelieka griežtos perskyros tarp detektyvo ir nusikaltėlio, tarp nusikaltimo ir kasdienės, įprastos tvarkos: ir nusikaltėliai, ir nusikaltimų tyrėjai yra skilusios, sužeistos (konkrečių asmenų ar abejingo sociumo), aistrų valdomos asmenybės. Tam tikra prasme blogis yra kasdienės būties dalis. Sufleruojama: tam, kad galėtum ištirti nusikaltimą, t. y. suprasti, išaiškinti blogį, pats turi nešioti savyje jo įdagą. Radikaliausia tokios tipo detektyvinės istorijos versija – detektyvas pats yra nusikaltėlis. Taip nutinka, tarkime, Scotto Cooperio filme „Šviesiai mėlyna akis“ (2022) arba Jo Nesbø apsakyme „Pavydo ekspertas“ iš rinkinio „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“ (vertė Rūta Mataitytė, „Baltos lankos“). Tiesa, šio tipo pasaulėvaizdžio daigai glūdi jau klasikiniame detektyve: 1926 m. išleistame Agathos Christie romane „Rodžerio Ekroido nužudymas“ (vertė Jonas Sipulis, 2009) nusikaltėlis daktaras Džeimsas Šepardas yra istorijos pasakotojas ir pirmasis savo paties nusikaltimo tyrėjas. Tačiau tereikia pasirodyti tikram detektyvui Erkiuliui Puaro ir nusikaltėlis išaiškinamas, tvarka atstatoma. Situacija tėra klaida, nesusipratimas. O „Šviesiai mėlynoje akyje“ nusikaltėlis-detektyvas savotiškai išperka savo kaltę ir bausmės išvengia, žiūrovas akivaizdžiai skatinamas empatizuotis su vyro skausmu. Bausmės nusikaltėliai išvengia ir daugumoje J. Nesbø apsakymų, įtrauktų į rinkinį „Pavydo ekspertas ir kitos istorijos“. Taip išklibinama gėrio ir blogio skirties samprata: pasirodo, nusikaltėlis tuo pat metu gali būti ir auka. 

Daug žaismingiau detektyvo schemos transformuojamos postmoderniame romane. Paprastai iš pradžių dėmesys telkiamas į nusikaltimą, tačiau prasidėjus tyrimui nusikaltimas pamažu nustumiamas į antrą planą. Chrestomatiniame Umberto Eco „Rožės varde“ (vertė Inga Tuliševskaitė, 1991) pirmame plane regime XIV a. Šiaurės Italijos benediktinų vienuolyną, kuriame keistomis aplinkybėmis žūsta vienuoliai. Nusikaltimų tirti atvyksta pranciškonas brolis Viljamas iš Baskervilio. Bet tai tik pretekstas plėtoti šmaikščią, žaismingą ir tuo pat metu rimtą polemiką tarp skirtingų semiotikos mokyklų – europietiškosios ir amerikietiškosios (Algirdo Juliaus Greimo ir Charleso Sanderso Peirce’o). 

Intelektualinių žaidimų (rimtų ir nelabai rimtų) prisodrinto detektyvo opozicija (ne mažiau postmodernia) galime laikyti jausmų detektyvą. Pavyzdžiui, Renatos Šerelytės detektyviniame romane „Vardas tamsoje“ (2013) nusikaltimas atveria duris į pagrindinės personažės detektyvės vidinį pasaulį, moters vienatvę, intymumo troškimą ir žaizdą, kurią jos paaugliškoje sąmonėje paliko nusikaltėlis – provincijos miestelio muzikos mokytojas. Kai viskas taip susipynę, taip jautru, liečia asmeniškai, šerlokiško šalto proto nebeišlaikysi: R. Šerelytės detektyvė pamažu grimzta į vienatvės ir alkoholio svaigulį, o skaitytojas nebežino, ar jos tiriama istorija reali, ar tik trauminės vaizduotės chimera. Savaime suprantama, pasaulio tvarkos atstatymo tikėtis neverta. 

Kokią poziciją šiame kontekste užima A. Petronio trumpos (ne)detektyvinės istorijos? Sakyčiau, autentišką, intelektualiai žaismingą. Tai savotiška postmodernaus detektyvo ir autofikcijos sampyna: istorijose vis šmėsteli vadinamieji metaliteratūriniai inkliuzai (svarstoma apie literatūros prigimtį, detektyvų tipus, pasakojimo teorijas ir pan.), o daugumą apsakymų vienijantis tas pats pasakotojas ir jo gyvenamasis kontekstas bei patirtys žvilgsnį vis kreipia į autorių – panašus amžius, tas pats tipažas (ar bent taip norisi manyti). Rinkinys taikliai pavadintas „Nedetektyvais“, nes istorijose, pasirodo, nėra nusikaltimo. Taigi ir detektyvo vaidmenį prisiimantys subjektai anksčiau ar vėliau nusivilia – jie arba randa ne tai, ko ieškojo, arba išvis nieko neranda. A. Petronio pasaulis nėra nei tragiškas, nei dramatiškas, greičiau komiškas, tačiau komizmas pakankamai jautrus, žmogiškas, nevirsta parodija ar grotesku.

Pavyzdžiui, „Nutikime su stikline ir žemėlapiu“ švenčiant vestuves dingsta fotografas. Apsvaigę svečiai pradeda jo ieškoti, svarstyti, kas jam galėjo nutikti, bet paieškas nutraukia kitas nutikimas (istorija su stikline), po kurio vieną iš svečių tenka vežti į ligoninę siūti rankos. Pakeliui paaiškėja, kad dingęs fotografas yra automobilio bagažinėje. Kaip, kodėl? Nežinia. Fotografas neatsimena nieko. Nėra nusikaltimo, nėra ir nusikaltėlio. Pasaulio tvarka nebuvo pažeista, todėl nėra ko atstatinėti. Visa tebuvo klaida, juokingas nesusipratimas. O jei nusikaltimas ir įvyksta, pavyzdžiui, istorijoje „Nutikimas su sportbačiais ir dažų milteliais“, mes jo nepamatome ir nieko konkretaus nesužinome: ką blogo padarė muilą (ar tikrai muilą?) viręs mielas (o gal visai nemielas?) senolis, kad jį išsivedė policininkai? O gal senolį išsivedė per klaidą? O kas ir kokiu tikslu pradangino pasakotojui merginos padovanotą žiedą istorijoje „Gyvatė ryja uodegą“? Gal pasakotojas jį paprasčiausiai pametė? Iš čia ir skaitymo smagumas, nes niekada nežinai. A. Petronis geba sukurti intrigą, lūkestį, smagiai ir nuosekliai plėtoti pasakojimą, pinti gijas ir galų gale surišti jas visai netikėtu mazgu. 

Apskritai detektyvo žanras pirmajai knygai yra palankus. Žanriniai rėmai, gana griežta schema padeda suvaldyti perteklinį emocionalumą, debiutinėms knygoms itin būdingą norą išsilieti, išsisakyti. Be abejo, asmeninių patirčių pėdsakų „Nedetektyvuose“ lieka: absoliuti dauguma knygos veikėjų yra jauni žmonės, studentai, išgyvenantys nelaimingas ar tiesiog nevykusias meiles, besinešiojantys vaikystės, paauglystės traumas (tėvo mirtis, keisti psichozės epizodai vaikystėje), ieškantys savęs akademiniuose, profesiniuose, asmeniniuose gyvenimuose. 

Dar vienas „Nedetektyvų“ privalumas – rinkinio personažai susiję, juda iš vieno apsakymo į kitą. Tai vis pasakotojo draugai, giminaičiai, bendramoksliai, buvusios merginos, simpatijos. Štai regime Bazilijų vaikystėje įtarinėjantį, kad jo mamą apsėdo velnias („Rasti motiną“). O kitoje istorijoje Bazilijus – nesėk­mių kamuojamas studentas sociologas: dėl nuplagijuoto bakalauro darbo tikriausiai jį išmes iš universiteto, be to, pamato savo merginą Beatričę, išeinančią iš namų su istorijos pasakotoju („Prieštaringi įrodymai“). Įvertinęs visus įrodymus, kad pasaulis yra klaiki vieta, Bazilijus nusprendžia nusižudyti. Spėkite, ar jam pavyks? Apsakymus siejantys veikėjai, Vilniaus miesto erdvės, pasakotojas rinkiniui suteikia vientisumo, o skaitytoją skatina smalsauti, kas dar nutiks knygos veikėjams ir pasakotojui, kur juos nuneš likimai. 

Ryškiausi trūkumai – keli. Visų pirma, šlubuojanti logika – ne (tik) detektyvinė, bet ir elementari gyvenimiškoji. Net jei narkotikų prekeiviai ir naudotųsi pakabintų sportbačių ženklu (lietuviškame kontekste tai tėra miesto mitologijos dalis, neva jei ilgiau pastovėsi greta kokiame akligatvyje pakabintų sportbačių, prieis narkotikų prekeivis ir šio to pasiūlys), niekas tik­rai nekabintų sportbačių prie savo namų, kuriuose prekiaujama narkotikais („Nutikimas su sportbačiais ir dažų milteliais“). Kodėl? Nes būtų greitai susekti, juk ne tik potencialūs klientai kasdien mato sportbačius ir neva žino, kad jie reiškia „tašką“. Istorijoje „Visažinio pasakotojo beieškant“ menotyrą studijuojanti Beatričė imasi rašyti straipsnį apie sovietmečiu rodytą spektaklį. Informaciją ji pabando išgūglinti, tačiau internete beveik nieko neranda. Ir atsiduria aklavietėje. Nebežino, kur daugiau informacijos ieškoti (primenu: mergina studijuoja menotyrą). Kai spektaklio režisierė Beatričei pasiūlo apsilankyti archyve, paaiškėja, kad į archyvą mergina eiti bijo (?), o ir pats archyvas jos vaizduotėje primena mažų mažiausiai kafkišką ministeriją („ją baugino ilgi tušti koridoriai, biurokratinė kabinetų, prašymų ir leidimų skaistykla“, p. 54). Atrodo, kad per savo studijų metus Beatričė net bibliotekoje nebuvo apsilankiusi. Sunku patikėti. Dar sunkiau patikėti, kad pasakotojas, kuris studijuoja filosofiją, verčia poeziją, cituoja Tomą Venc­lovą, apie jausmus Beatričei svarsto taip: „Ką, tiesą sakant, jai jaučiau? Jos veidas buvo nusėtas spuogų randeliais, dantys išsirikiavę ne visai tvarkingai, bet veido bruožai dailūs (...). Rengėsi kaip dailioškės studentė. (Bet Beatričė ir buvo dailioškės studentė, juk studijavo menotyrą! – V. C. pastaba) Kuo ne Panelė Poezija? Jaučiau jai trauką, bet žinojau, kad su ja pasirodyti prieš savo draugus man būtų truputį gėda. Visi tyliai galvotų: „Negi tik tiek sugebėjai?“ Bent aš tikrai galvočiau, kad jie taip galvoja“ (p. 79–80). Prisiminkime pasakotojo draugus: paklaikęs Bazilijus, ištįsęs bendrakursis filosofas... Tikrai neprimena „aukštos klasės“ vyrų. Apskritai svarstymai apie merginos išvaizdą kaip vyro prestižo rodiklį labiau derėtų TSPMI ar Romerio universiteto studentui. Tikrai ne poeziją verčiančiam filosofui. Nesakau, kad filosofai nebūna lėkšti, tačiau savo lėkštumą artikuliuoja kitaip, sofistikuotai. Cituotos replikos patį pasakotoją kaip apsakymo epicentrą padaro nebeįtikinamą ir išklibina A. Petronio meninio pasaulio modelio pamatus. 

Apskritai erzino moterų personažių sudaiktinimas („Romena (kaip dar ją pavadinti? Malena, Balena, Božena?)“, p. 90), žavingas, o kartais net vulgarus jų bukumas (pvz., archyvo bijanti menotyrininkė Beat­ričė, nesupratingoji infantili Romena, pasismaginti mėgstanti nėščia nuotaka). Bet tokia moteriškumo samprata apskritai vis dar būdinga visų amžiaus grupių lietuvių vyrų prozai. Geriausias vaistas – skaityti daugiau moterų parašytos literatūros. Paaiškės, kad moterų būna visokių, taps lengviau kurti personažes, jos įvairės, jų vidiniai pasauliai sudėtingės. Vieni privalumai. 

Antros A. Petronio knygos, žinoma, lauksiu. Žaidimai žanrinės literatūros schemomis – perspektyvus, šviežias dalykas (bent jau mūsų literatūroje, bent jau kol kas). 

 

 

 

Virginija Cibarauskė – literatūros kritikė.