× Lina Buividavičiūtė

 

Ruošdamasi Vitos Vilimaitės Lefebvre Delattre pirmojo romano „Kvėpuoti kitais“ pristatymui, žinoma, pirmiausia skaičiau knygą. Kūrinys patraukia dėmesį drąsa atvirai kalbėti apie labai svarbias temas: kultūrinius skirtumus, nepritapimą, stereotipus, įtampą tarp savumo ir svetimumo, autentišką būtį, ribines būsenas, draugystę, santykius ir motinystę. Interviu vyko raštu, nes po romano pristatymo Vita grįžo namo į Prancūziją. Šis mūsų susirašinėjimas – savotiškas knygos pristatyme aptartų temų tęsinys. Kalbamės apie moterišką ir vyrišką literatūrą, tikro prancūzo portretą, autobiografinius kontekstus, drąsą liesti neliečiamas temas, literatūrinius laukus bei kontekstus.

 

Juditos Juknelės nuotrauka

 

Skaitant tavo knygą, kurios ašis – motinystė, moterystė, moterų draugystė, traumos veikimas jaunos moters gyvenime, galvojau apie moteriškąją literatūrą, jos išraiškas. Ar šiandien vis dar tikslinga skirtis į moteriškas ir vyriškas temas, o gal svarbesnė temos universalizacija, bendražmogiški dėmenys? Ar įsivaizduoji knygos „Kvėpuoti kitais“ skaitytoją – koks jis?

Pritariu Agnei Gintalaitei, kuri sako, kad korektiška yra tik akademiškai kalbėti apie moterų literatūrą feminizmo kontekste, tačiau reikėtų tą kontekstą gerai išmanyti.

Žmonės visada ieško etikečių, klišių – taip jau yra. Pirmas mano impulsas yra sakyti, jog pagrindinės romano veikėjos yra moterys, žmonos, motinos, todėl kuriu moterų literatūrą, o ši, deja, iki šiol bendrame literatūros kontekste laikoma menkesne nei literatūra, kurioje dominuoja vyrai. Rašytojos tiesa ir nuogumas, afektai ir stiprios emocijos vis dar nurašomos moteriškumui, silpnumui. Kokioje nors televizijos laidoje galėčiau sėdėti šalia kitų moterų ir pasakoti, kad moterims sunkiau rašyti, nes jos tuo pat metu dar ir verda valgyti, ir tempia vaiką nuo viryklės. Visa tai lemia jų temas. O vyras gali tarškinti kompiuterio klavišais užsidaręs vienas kambaryje ar kokioje nors rašytojų rezidencijoje. Bet iš tiesų visi esame žmonės. Tiek vyrai, tiek moterys išgyvena jausmus: vienatvę, nesupratimą, atstūmimą, nerimą. Vyrai ir moterys turi priklausomybių, yra apsėsti noro patikti, gyvena su kažkuo, turi gludinti kampus, auginti vaikus, pyktis ir mylėtis, iš viso to išsilaisvinti, pakilti.

Savo skaitytoją įsivaizduoju jaučiantį ir mąstantį. Nebūtinai susitapatinantį su mano herojais, gal kaip tik jiems nepritariantį, polemizuojantį, bet atvirą naujoms idėjoms, girdintį tekstą.

 

Viena svarbiausių „Kvėpuoti kitais“ temų – skirtingi kultūriniai horizontai, jų nulemtas nepritapimas, įtampa. Pati gyveni Prancūzijoje – ar kultūriniai skirtumai čia tikrai tokie ryškūs? Ar galėtum nupiešti tikro prancūzo portretą?

Manau, nepritapimo jausmas atsiranda ne tik dėl to, kad gyveni kitoje šalyje. Svetima erdvė tik paaštrina jau egzistuojančius dalykus. Tenka pažvelgti į save iš naujo, perkurti ryšius, rasti savo vietą.

Egzistuoja mitas apie tikrą paryžietę, taip pat – apie tikrą prancūzą ar tikrą prancūzę. Šie mitai naudojami užsieniečiams skirtose reklamose. Kas gi nenori būti lieknas, stilingas, žavus, šarmingas, galantiškas, visiems patikti, o jei ir nepatikti, tai žavingai dėl to nesukti galvos? Patys prancūzai iš to mėgsta pasišaipyti.

Savo veikėjus apgyvendinau vidurinės klasės paryžietiškame sociume. „Jei pažįsti vieną vidurinės klasės prancūzą, pažįsti juos visus“, – taip sako mano romano veikėja. Sociumo kaukės – tam tikra savigyna, bandymas išlikti. Kaukės yra sunkios, nenuplėšiamos. Vidurinės klasės prancūzui būdingas atkaltas mandagumas, tam tikra kalbos maniera. Ryškus privalomas etiketas bei nuožmus abejingumas, kurį iš karto pajunti, jei neatitinki jų nerašytų standartų – nesvarbu, esi vietinis ar užsienietis. Vyrai iš gerų šeimų renkasi moteris iš gerų šeimų, kurios moka rengtis, kalbėti, telpa į tam tikro dydžio drabužius ir vyrams per daug neprieštarauja, net jei irgi išlaiko šeimą.

Yra įvairių būdų prisijaukinti, matyti erdvę. Pažįstu menininkų, kurie atvyksta ir išvyksta. Aš Prancūzijoje susikūriau gyvenimą tarp vidurinės klasės žmonių, su kuriais jaučiuosi gerai, esu jiems suvokiama, net jei kartais išlenda nesavumo šešėlis. Tačiau man svarbu išlaikyti savo tapatybę, išskirtinumą, kalbą, istoriją, nes čia glūdi didelė jėga, galimybė. Tiesa, prireikė šiek tiek laiko suprasti, kad niekada nebūsiu čia sava. Ir tai nieko tokio.

 

„Kvėpuoti kitais“ pagrindinės veikėjos Elenos buvimo pasaulyje būdas – savotiška simuliacija, imitacija: „Čia, kaip ir Saigone, gyvenu kituose. Kitų istorijos nusrūva pro pirštus, tačiau kai kas prikimba, lieka, kabinasi į mane, formuoja mane, grūdina. Paskui užplūsta naujas srautas, išjudina įstrigusias liekanas ir jos nuplaukia, nutolsta į praeitį. Kartais išvis išnyksta amžiams. O kartais keičia formas. Apauga fikcija. Tampa nauja realybe.“ Kas lėmė tokį protagonistės veikimo pasaulyje būdą?

Galima būtų paprastai atsakyti: Elenos netenkina jos realybė. Kita vertus, per jos portretą stengiausi atskleisti sociumo veikimo ir veikimo sociume principus. Elenos būdas išlikti yra ryšys su kitais. Ji pasineria į kitų pasaulius, kurie iš išorės spindi, bet galiausiai nuvilia. Ji kabinasi už kitų, kad apsisaugotų nuo savęs pačios, nuo neįsisąmoninto noro keršyti sau. Šis funkcionavimo būdas – specifinis: leidi aplinkai save užvaldyti, žiūri į save iš šono. Tačiau kitų patirtys ar naujos patirtys, įgytos per santykius su kitais gali būti ir stiprybė – tai formuoja, grūdina.

O gal toks funkcionavimo būdas tėra tik pretekstas dar giliau panirti į vienatvę, kurią Elena seniai jaučia, užsiliūliuoja joje it apsėsta. Kaip sakė mano draugė Jurga Vilė: „Vienatvė išties tokia galinga. Kaip koks kaspinuotis graužia iš vidaus. Ir ji auga, dauginasi. O šalia lyg niekur nieko teka kitų gyvenimai. Kai kurie, atrodo, gan sklandžiai. Sunku atsiriboti, savimi dar tikėti, rasti energijos, jėgų. Pakilti virš viso to. Kad dzin ir kad zen.“

Rašydama knygą visą laiką stebėjau žmones. Iš išorės ramūs ir tvarkingi, sėkmingi, o viduje viskas verda, nes tikrovė jų netenkina. Man įdomu tai, ko nematome. Tai, kas daro žmogų tikrą, gyvą. Ir tai, kas viduje blaškosi it žvėris narve, stumia į paraštes, verčia nepritapti, elgtis taip, kad kitiems telieka gūžčioti pečiais – ji sau kenkia, griauna savo ir kitų gyvenimą.

 

Romane motinystę vaizduoji atvirai, nenuglostytai: „Niekas tais laikais nesidomėjo, ką jaučia vaikai, ar jie laimingi, o gal jie nori ką nors nužudyti ar nusižudyti. Pamenu naktis, kai kambaryje ilgai stebėdavau šešėlius, jų laibus pirštus. Prisiekiu, kartą mačiau demoną. Rėkimas nebūtų padėjęs. Niekas nebūtų atėjęs. Nebūtų supratęs. Naktį girdėdavau garsų. Kartais verksmą. Stovėdama basa koridoriuje. Bijodama, kad nepastebėsiu, kai motina Ina išeis. Puikiai pamenu sapną, kur įberiu žiurkių nuodų į motinos Inos kavą. O kai manęs paklausė kodėl, pasakiau, kad iš smalsumo.“ Manau, tokiam epizodui sukurti reikėjo drąsos. Kodėl tau svarbu kalbėti apie nefasadinę motinystę ir moterystę?

Kai žiūrėjau į baltą popieriaus lapą, žinojau: jeigu kažką ir rašysiu, tai nieko nebijosiu ir niekas negalės pasakyti, kad apie tai rašyti negalima. Šeimos tema nėra šventa, neliečiama. Nėra tobulų dukrų, žmonų, mamų. Jos gali būti pavargusios, piktos, neteisingos, depresyvios, šaltos, nekenčiančios, nemylinčios, smurtaujančios, išduodančios. Galima jas smerkti, kaltinti, prisiimti atsakomybę, suprasti, atleisti. Bet visa tai yra.

Literatūra privalo garsiai kalbėti apie tai, ką žmonės jaučia, bet bijo parodyti, išsakyti, nes klaidingai mano, kad kiti – „normalūs“ – neturi tokių minčių. Literatūra turi suteikti tribūnas visiems. Stumti iš komforto zonos. Jungti.

 

Kiek tavo knygoje autobiografiškumo? Ar nebijojai, kad tave tapatins su Elena?

Sąmoningai stengiausi neįvardyti Elenos tautybės, tiesiog minėjau, kad ji iš Rytų Europos. Mano kūrybos metodas artimas etnografinės medžiagos rinkimui. Ne tik stebiu, bet ir dalyvauju. Gyvenu šalia, klausausi, ką žmonės kalba, bandau suprasti, kas slypi už visko. Tuo pačiu metu stebiu ir reflektuoju save, todėl atsiranda kūryboje ir mano gyvenimo elementų. Gal kiti ir geba sukurti įtikinamą erdvių (miestų, šalių), kuriose negyveno, jausmą, bet man buvo paprasčiau atkurti tas erdves, kuriose gyvenau, kurias buvau išjautusi. Saigonas, Lionas, Paryžius – norėjosi parodyti, kad veikėja leidžiasi į avantiūras. Tokiu pačiu principu pasirinkau ir jos profesiją – taip buvo lengviau.

Tačiau mano knygos veikėja yra Elena. Jeigu jos istorija skaitytojui pasirodo įtikinama, vadinasi, man pavyko. Romanuose nereikėtų ieškoti dokumentikos, tai yra kūryba.

 

Esi žinoma žurnalistė. Ar ši profesija padeda, ar trukdo rašant grožinę literatūrą?

Mano žurnalistika – tai bendravimas su įvairiausiais žmonėmis. Žurnalistika išmokė klausytis, girdėti, apibendrinti. Žurnalistas juk kartais yra ir psichologas. Rašydama knygą pritaikiau žurnalistinius metodus informacijai rinkti – padariau ne vieną interviu. Žurnalistika išmokė valdyti žodį, prisijaukinti jį, nors tai ilgas procesas ir jis dar nesibaigė. Sunku buvo atsiriboti nuo objektyvios, mažai emocijų demonstruojančios pasakotojos pozicijos, susigaudyti, kur baigiasi žurnalistika ir prasideda literatūra. Buvo labai sunku surasti stilių, kalbėjimo manierą – žinojau tik tiek, kad tai turi būti trūkčiojantis, nervingas, spurdantis tekstas. Mokiausi kurti ilgą, o ne kondensuotą pasakojimą. Vis dar mokausi.

 

Veiki keliuose kultūriniuose laukuose. Ar galėtum įvardinti svarbiausius Lietuvos ir Prancūzijos kultūrinių laukų skirtumus ir panašumus?

Prancūzų rašytojo nekankina klausimas, ar temos patogios, ar ne – kaip tik kuo nepatogiau, tuo geriau. Kita vertus, manau, tiek Prancūzijos, tiek Lietuvos rašytojai svajoja apie skaitytoją, kuris rinktųsi tylą su knyga, lauktų naujos knygos taip pat nekantriai, kaip laukia Džeimso Bondo filmo. Nes literatūra išlaisvina, praplečia horizontus, leidžia pirštų galiukais užčiuopti magišką gyvybės virpesį, pajusti ryšius. Iš prancūzų šiuolaikinių moterų autorių patinka Leïla Slimani – ji drąsi, gaivi. Iš lietuvių – Undinė Radzevičiūtė.

Lietuvos kultūros lauke man trūksta Leonido Donskio. Kalbant apie literatūros sritį, trūksta geros, drąsios kritikos, nors yra tokių kritikų, kurių nuomonės visada laukiu. Kartais atrodo, kad kritikai irgi ieško klišių, laukia, ką pasakys kiti kolegos, tik tada ryžtasi rašyti patys.

 

Ar išduosi tolesnius kūrybinius planus?

Rašyti net ir tuomet, kai dreba tušinukas ir drasko įvairiausios baimės. Man atrodo, kad literatūroje radau savo namus. Ir noriu juose būti.