„Pasirink gyvenimą. Pasirink darbą. Pasirink karjerą. Pasirink šeimą. Pasirink supistai didelį televizorių. Pasirink skalbimo mašiną, automobilį, kompaktinių diskų grotuvą ir elektroninį skardinių atidarytuvą...“ Taip prasideda kultinis Danny’o Boyle’o filmas „Traukinių žymėjimas“ (1996). Smalsiam aštuonmečio protui šie žodžiai padarys neišdildomą įspūdį ir kai po daugelio metų prieš jį gulės maža kognityvinį orgazmą žadanti tabletė, kaip ir pagrindinis filmo veikėjas, jis savęs paklaus: „Bet kodėl kažkas norėtų rinktis tai?“

Apie kokį pasirinkimą šiuo atveju kalbame? Ar pasirenkama tarp savidestrukcinės romantikos ir banalios degradacijos? Tarp sąmonės ribų išplėtimo ar visiškos priklausomybės nuo pašalinių dirgiklių? Tarp nuostabių klejonių ar nuobodžios kasdienybės? Narkotikai yra nuolatinis žmonijos palydovas, ir tokia pasirinkimo drama visada jaudino. „Aš priėmiau svarbų sprendimą“, – „Heroine“ dainuoja Lou Reedas.

Šią nevienareikšmę temą knygoje „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“ kaip tik ir gvildena Thomas De Quincey’s. Autorius, kaip išduoda kūrinio pavadinimas, pasirenka narkotikus. Tačiau priešingai nei kužda įprasta moralė, XIX a. Anglijoje opijus nebuvo negirdėta ar visuomenės smerkiama medžiaga, todėl ir rašoma, kad vartotojų „bendrija labai didelė“ (p. 12). T. De Quincey’s, nagrinėjant narkotikų, literatūros ar literatūros apie narkotikus temą, unikalus ne dėl to, kad pasirinko vartoti – tai seniai nieko neturėtų stebinti. Iš visos plejados narkotikus vartojančių kūrėjų jis išsiskiria neįprastu pasirinkimo paaiškinimu.

Kad suvoktume T. De Quincey’o originalumą, privalome nusikelti į pačią mūsų civilizacijos pradžią. Atsiverskime vieną pirmųjų Vakarų pasaulio literatūros kūrinių – Homero „Iliadą“. Prancūzų filosofas Pierre’as Manent’as pastebėjo: čia aptinkamas turbūt ankstyviausias miesto prigimties apmąstymas. Prisiminkime, kad Homeras pasakoja apie trojėnų ir achajų (graikų) karą, kuris vyksta pastariesiems išsilaipinus netoli Iliono. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai vienintelis kūrinyje aprašytas miestas, achajai įkuria miestą-stovyklą su išorinėmis sienomis, griežta vidine hierarchija ir net vyrų taryba. Kitaip tariant, achajai įkuria laikiną polį, kuris visame epe priešinamas trojėnų Ilionui. Veikale „Miesto metamorfozės“ pats P. Manent’as rašo: „Troja – nepaisant viso jos palankumą keliančio humaniškumo – atstovauja polinkiui į neveiklumą ir kūniško potraukio galiai, o achajų stovykla – nors ir atstumiančio žiaurumo – veiklos traukai ir dvasinio santūrumo galiai“ (p. 49). Taigi achajų stovykla reprezentuoja savikontrolės ir racionalumo, o trojėnų miestas – malonumų ir spontaniškumo idealą. Ši priešprieša aiškiai atsiskleidžia 10-oje „Iliados“ giesmėje, kurioje aprašoma dvipusė naktinė žvalgyba. Achajai išsiunčia du stiprius ir protingus karius – Diomedą ir Odisėją, o trojėnai – išlepusį, tarp moterų užaugusį ir nepelnytai garbės geidžiantį Doloną. Neturėtų stebinti, kad šnipinėjimo operacija pasibaigia pastarojo mirtimi ir pirmųjų akivaizdžia sėkme.

 

Thomas De Quincey. „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“. Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka. Viršelio dizaineris Tomas Karpavičius. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Filosofijos istorijoje apstu tokio dvilypio požiūrio pavyzdžių. Galima pradėti, tarkim, ir nuo Tukidido ar Platono išplėtotos Spartos ir Atėnų perskyros. Iš medinių namų suręsta karingoji Sparta asocijuojasi su ištverme ir herojiškumu, o demokratiškieji Atėnai – su vynu ir pederastija (sen. gr. „meilė jauniems berniukams“). Šv. Augustinas veikale „Dievo miestas“ supriešina išsigimusią Romos imperiją su dvasingu dieviškuoju rojumi, galutiniu kiekvieno krikščionio tikslu. Ši įtampa pastebima ir bendroje miesto, kaip pamatinio kasdienybės elemento, kritikoje. Pavyzdžiui, Oswaldui Spengleriui miestas yra mirštančios Vakarų civilizacijos simbolis, o Martinui Heideggeriui ir Arvydui Šliogeriui – natūralaus, prigimtinio kaimiško gyvenimo neigimas.

Galima drąsiai teigti, kad politinėje filosofijoje miesto tematika neretai užima kertinę vietą – tai akivaizdžiai atskleidžia utopiniai mąstytojų projektai. Platonas bandė kurti tobuliausio miesto architektūrinį planą, todėl jam rūpėjo tokie iš pirmo žvilgsnio banalūs klausimai, kaip konkretus gyventojų kiekis, rajonų išdėstymas ar nuotolis nuo kaimyninių polių. Įdomų urbanistinį planą utopiniame veikale „Saulės miestas“ pateikia Tommaso Campanella. Čia metropolis statomas pagal griežtai apskritą formą, o 7 gynybinės sienos formuoja atskirus miesto rajonus. Beje, Thomas More’as „Utopijoje“ taip pat skiria laiko ir vietos griežtam salos išplanavimui aprašyti. Kitaip tariant, visiems utopistams rūpi vienas paprastas klausimas – koks yra tobulas miestas? Ir dažniausiai, lyg įkvėpti Jeremy’o Benthamo „Panoptikono“ projekto, jie nori įkurti miestą su tiesiomis gatvėmis.

Nuostabą kelia, kad visi šie filosofai praktinę architektūrinio išplanavimo problemą suformulavo pasitelkdami vien teorines priemones. Vėlesni urbanistai pastebės, kad fizinė miesto aplinka turi tiesioginę įtaką atsirasti ir plisti naujoms idėjoms. Pavyzdžiui, 1 mln. gyventojų turinčiuose miestuose vidutiniškai užregistruojama 15 proc. daugiau išradimų patentų nei miestuose, kur gyvena tik 500 tūkst. žmonių. Miestuose, kur vidutinis vaikščiojimo greitis didesnis (tai tiesiogiai susiję su gyventoju skaičiumi), taip pat pastebimas pozityvus patentų prieaugis. Štai kodėl Silicio slėnis yra technologinio progreso sostinė: genijų ir protingų žmonių koncentracija čia tokia didelė, kad net atsitiktinė pažintis gali pagimdyti beprotišką idėją. Būtent todėl utopistams taip rūpėjo tiesių gatvių klausimas – jos padeda vykdyti ne tik fizinę, bet ir mentalinę kontrolę. Viename eilėraštyje poetas Williamas Blake’as rašė: „Mano gatvės yra mano vaizduotės idėjos.“ Taip mes ir vėl sugrįžtame prie dvilypės miesto prigimties. Vakarų mąstymo tradicijoje tiesios gatvės siejasi su vyrišku, logišku ir racionaliu pradu, o griežtoms taisyklėms nepaklūstančios gatvės – su moteriškumu, spontaniškumu ir kūrybiškumu.

Po šio trumpo filosofinio ekskurso kyla klausimas: kuo čia dėtas T. De Quincey’s? Tuo, kad rašo mūsų ką tik aptartame urbanistinio ginčo kontekste. Tačiau jam rūpi ne architektūra ar gatvių išplanavimas, o klausimas, kaip narkotikai keičia miesto patirtį: „Ankstyvojoje negalios stadijoje mano sap­nų didybė išties buvo daugiausia architektūrinio pobūdžio, regėjau tokį miestų bei rūmų prašmatnumą, kokio būdraudamas ankščiau niekada nebuvau regėjęs, nebent tik debesyse“ (p. 148). Kasdieniame gyvenime po gatves dažniausiai vaikštome mechaniškai, iš taško A į tašką B. Nors kartais pasitaiko netikėta patirtis – nuosavame mieste tampame turistais (niekada ankščiau nepastebėjau, koks gražus šis namas!) arba pasimetame (kur aš esu?). Tačiau net atrasta vieta ankščiau ar vėliau paklus įprastai tikslo logikai, gatvės taps kasdienės monotonijos dalimi. Štai kodėl T. De Quincey’ui „nėra mūsų žemėje nuobodesnio reginio už darganotą sekmadienį Londone“ (p. 82). Kadangi gatvių naudingumo, proto ir patogumo dėsniai prievartauja kūrybiškumą, jas reikia paneigti. O tai gali padaryti tik du dalykai: arba didysis 1666 m. Londono gaisras, arba logikos ir proto taisyklių atsisakymas. Vartodamas narkotikus T. De Quincey’s pasirenka antrąjį būdą: „Ką gi, Oksfordo gatve, pamote akmenine širdimi!“ (p. 72)

Taip aktualizuojama genius loci (lot. vietos dvasia) – unikali patirtis, gimstanti atradus asmeninį santykį su konkrečia vieta. Juk gatvė, kurioje pirmą kartą pasibučiavau, pamačiau negyvėlį, vartojau opijų, turės unikalią, tik man vienam žinomą magišką galią. Ši atmintyje nuolat iškylanti maginė vietos patirtis naikins fizinės erdvės racionalumą ar tikslingumą. Kaip jau minėta, ne narkotikų vartojimas, o būtent ši paprasta idėja padarė didelį įspūdį T. De Quincey’o skaitytojams. Charles’as Baudelaire’as, išvertęs knygą į prancūzų kalbą, vėliau taip pat suformuluos miesto gatvėse pasimetusio flâneur (pranc. bastūnas) modelį. Visa tai vėliau taps žinoma kaip psichogeografija – unikalių praktikų visuma, padedanti naujai patirti miestą. Pavyzdžiui, situacionistų judėjimo šalininkai siūlė paimti Londono žemėlapį ir pabandyti pagal jį orientuotis Paryžiuje. T. De Quincey’s kartu su Danieliu Defoe („Maro metų žurnalas“), Ch. Baudelaire’u ar Edgaru Allanu Poe („Minios žmogus“), miestą pavertė mįsle, kurios neįmanoma įminti vien tik loginiais samprotavimais.

Tačiau polinkis į absurdą, nelogiškumą ir psichodeliką dažniausiai anksčiau ar vėliau sukelia norą grįžti į racionalų ir aišku pasaulį. Apsvaigusį mąstytoją, kuris kadaise taip gerai išmanė senovės graikų kalbą, dabar tedomina vienintelė politinės ekonomijos tema: „Misteris Ricardo (filosofas Ricardo Davidas, – aut. past.) vien proto pastangomis a priori nustatė dėsnius, šviesos spinduliais pirmąsyk nušvietusius sunkiai suvaldomą turimos medžiagos chaosą, ir pirminį nebrandžių teiginių rinkinį pavertė taisyklingų proporcijų mokslų, pagaliau įsitvirtinusiu ant amžinojo pamato“ (p. 138). Kūrinio kontekste poreikis grįžti į kasdienį, nuobodų būvį stebina. Juk visa pirmoji „Anglo opijaus mėgėjo išpažinties“ dalis skirta pasakojimui, kaip jaunasis rašytojas bėga iš logika dusinančios gimnazijos, kurią kontroliuoja šaltas ir griežtas direktorius. O antroje dalyje kaip tik ir persikeliama į pavojingas miesto gatves, kuriose vienintelis palydovas – draugiška, paskutinius pinigus pasiruošusi atiduoti prostitutė.

Nejau T. De Quincey’s pasirenka klaidingai? Autorius nemoralizuoja ir nebando mokyti. Jis puikiai atskleidžia ne tik teigiamą narkotikų pusę (kūrybiškumas ir originalumas), bet ir priklausomybės specifiką: „Opijaus mėgėjas anaiptol nepraranda nei dorovinių jausmų, nei troškimų. Jis, kaip ir ankščiau, nuoširdžiai geidžia ir siekia įgyvendinti tai, ką mano esant įmanoma, ir jaučiasi saistomas pareigos, tačiau tai, kas proto suvokiama kaip įmanoma, yra be galo toli nuo tikrųjų galimybių – ne tik įvykdyti tikslą, bet netgi pamėginti“ (p. 140). Nors nuobodūs, logika ir racionalumas kartais būtini. Jeigu norime ko nors pasiekti, privalome prievartauti savo kūną, protą ar valią. Šią banalią tiesą pamirštame, jei stačia galva neriame į psichodelinę ekstazę.

Akylus skaitytojas turėtų suprasti, kad kalbėdamas apie nekaltą aštuonmetį, turėjau omenyje save. Ką pasirinkau aš? Tuomet tabletės nepaėmiau, bet dar daug kartų turėjau rinktis tarp ko nors kito: alkoholio, cigarečių, varginančio fizinio darbo sandėlyje ar beprasmio egzistavimo biure. Kaip sako anglai, pick your poison (rinkis savo nuodą). Ir ši pasirinkimo drama kartojasi kasdien, nes toks gyvenimas. Tačiau, kaip ir T. De Quincey’o knygoje, tiesa slypi kažkur per vidurį, todėl nereikėtų kliautis pasirinkimu „arba–arba“. Tai greičiau pasirinkimas „ir–ir“. Taigi 4 valandą 20 minučių parūkysiu, tačiau tik šiek tiek, nes ir vėl teks sėsti rašyti tekstą.