× Raffaella De Santis

2024 m. kovo 20 d.

Pasaulinę poezijos dieną premijos „Strega“ laureatė Vivian Lamarque teigia: „Dėl visko esu dėkinga savo vyrui, kuris manimi tikėjo.“ Ji tikra dėl vieno: „Net ir trečiajame tūkstantmetyje bus poetų.“

 

Vivian Lamarque. Dino Ignani nuotr.

 

Visas Vivian Lamarque gyvenimas, net ir jos vardo istorija, – nelyginant poezija. Pagal metrikacijos įrašus ji – Vivian Daisy Donata Provera Pellegrinelli. Gimimo liudijime nurodyta, kad jos motinos pavardė – Comba. Iš valdensų pastorių ir teologų šeimos kilusi motina paliko Vivian mažą. Lamarque – vyro pavardė, jis yra iš visai kitokio pasaulio, prancūzų kilmės dailininkas. Vyro dėka ji tapo tiek kritikų, tiek skaitytojų mėgstama poete, buvo apdovanota daugybe prestižinių premijų, neseniai ir premija „Strega“ už poeziją: „Jis tikėjo manimi, drąsino mane – tai retenybė – ir įkvėpė. Vaikščiodamas po namus deklamuodavo Tomo Sternso Elioto eiles ir cituodavo Eduardo De Filippo komedijas. Man labai patinka Lamarque pavardė, nes tokia ir mano dukros Miryam pavardė.“

Mudvi kalbėjomės apie viską, bet tik elektroniniais laiškais – jai labiau patinka rašyti nei atsakyti žodžiu. V. Lamarque viliasi: „Trečiajame tūkstantmetyje vis dar bus poetų.“ Be to, ji pataria: „Įsigykite antologiją „Dailūs maži kiparisai, mano maži kiparisai“ („Bei cipressetti, cipressetti miei“), sudarytą kartu su Nicola Crocetti. Joje išspausdinti poetų Attilio Bertolucci, Umberto Sabos, Mariangelos Gualtieri, Roberto Piumini, Chandros Livios Candiani, Bruno Tognolini ir daugelio kitų eilėraščiai. Ir „Istoriją su jūra, dangumi ir baime“ („Storia con mare cielo e paura“, leid. „Salani“), pasaką apie vaikų migrantų keliones, didžiules valtis ir namelius ant laivo stiebo.“

Kokį vaidmenį vaidina poezija šiais be galo proziškais laikais?

Jeigu neklystu, laikai visada buvo gana proziški. Net tada, kai arenose buvo plojama liūtams. O ne Diego Maradonai. Laimė, anuomet poetai nesiliovė rašę. Mes taip pat vis dar skaitome eilėraščius ir iš jų mokomės.

„Mussolini irgi rašė eiles. Poetai – baisios būtybės, kaskart prabilę apgaudinėja...“, – šie žodžiai iš nuostabios Francesco De Gregori dainos, kurią atliko ir Fabrizio De André.

Mes esame jūs. Visai kaip du vandens lašai.

Ar turite galvoje, kad jūs, poetai, esate mūsų, skaitytojų, atspindys?

Tik mes dar užrašome gyvenimą. Mes jį užrašome.

Kaip jūs pradėjote rašyti eiles?

Kaip ir daugelis, pradėjau rašyti vaikystėje. Namai – tušti, be žmonių, bet pilni pasakų. Pradėjau kurti skaitydama. Pamažu pasinėriau į vaizduotės pasaulį. Kūryba mane ir šiek tiek gydė, ir šiek tiek sargdino. Mane išgelbėjo Jungo analitinė psichoterapija, gaila, kad ją pradėjau lankyti tik būdama trisdešimt aštuonerių.

Vaikystėje buvote palikta, įvaikinta, vėliau tapote našlaite. Ar tai jus paskatino rašyti eiles?

Mano įvaikinimo istorijoje viskas vyko atvirkščiai. Mane paliko biologinės motinos įtakinga ir pasiturinti valdensų giminė, o įsivaikino paprasta katalikų šeima. Tiesą sužinojau būdama dešimties. Nedrįsau pasakyti, kad viską žinau, mama taip pat nedrįso atskleisti man tiesos. Devyneri metai vaidinimų. Tuos devynerius metus sekiojau paskui nepažįstamuosius, kuriuos laikiau giminėmis, sekiojau ir vijausi juos lyg Konrado Lorenzo tyrinėti žąsų jaunikliai.

Sekiojote prasimanytas mamas?

Viskas šitaip klojosi ieškant tėvo, motinos, brolių ir seserų. Dažnai slapčiomis susitikdavau su kiekvienu jų atskirai. Kokia painiava. Visa laimė, kad ėmiau, nors ir per vėlai, lankyti psichoterapiją. Be jokios abejonės, laikui bėgant kai kurie dalykai niekur nedingo. Sulaukusi aštuoniasdešimties, pavėluotai susižavėdama elgiuosi taip pat, kaip Lorenzą įsimylėję žąsų jaunikliai. (Vėlyvi, žaismingi, slapti įsimylėjimai aprašyti puikioje poezijos rinktinėje „Meilė senatvėje“ („L’amore da vecchia“), išleistoje „Mondadori“ – red. past.)

Galbūt kaip tik dėl šios painiavos jums patinka aiškios eilės, paprasti Giorgio Caproni ir skaidrūs Umberto Sabos bei Sandro Pennos eilėraščiai?

Tikrovėje viskas buvo susipainioję, o rašant viskas paaiškėdavo. Nuolat baiminuosi, kad liksiu nesuprasta. Vis taisau netgi jau išspausdintas eiles. Bijau, kad jų neįmanoma suprasti. Svarstau, ar aišku, kad eilėraštyje „Gyvatvorė“ („Siepe“) G. L. – tai Giacomo Leopardi? Arba eilutėje „visi trys žydromis akimis“ – ar suprantama, kad pirmieji du yra mano vaikaičiai, o trečia – jūra? Po daugybės sunkių metų lengvumas tampa tarsi išsigelbėjimu. Dabar, kai jaučiuosi geriau, stengiuosi pamėgti ir mėgstu netgi sudėtingus poetus.

Juk vaikai, kuriems skyrėte bent penkiasdešimt pasakų, lengviau supranta poeziją. Kadaise eilėraščius turėdavome išmokti mintinai.

Būtų nuostabu, jeigu klasėse vėl suskambėtų vaikystėje mintinai išmokti eilėraščiai ir dainos! Kai kuriems trapiems vaikams viena savaitinė dainavimo pamoka būtų tarytum vaistai.

Net jeigu eilėraščius kartodavome kaip papūgos nieko nesuprasdami?

Nesvarbu, kad nieko nesuprasdavau, o Giosuè Carducci eilėraščio žodžiai apie virtą mėsą keldavo siaubą. Be to, valgykloje ant virtos mėsos matydavosi violetinis antspaudas. Mokykla nusikalto nutildydama tą didžiulį chorą. (V. Lamarque cituoja G. Carducci eilėraštį „Priešais San Gvidą“ („Davanti San Guido“) – red. past.)

Išsklaidykime vieną kitą mitą: poetai nebūtinai turi būti vieniši, mėgti tylą ir atsiskyrėlišką gyvenimą.

Aš labai mėgstu būti viena. Tik su tam tikra sąlyga – aplinkui viskas turi judėti ir skambėti. Man patinka po mano langais nusidriekusi aštuonių juostų gatvė (mano namuose netgi nėra dvigubų stiklų), bet dar labiau patinka be paliovos skubantys žmonės – jie palaiko draugiją. Kaip rašė Sandro Penna, tai „mielas gyvenimo triukšmas“.

Ar kurti poeziją reiškia stebėti detales? Apie save rašote: „Mane traukia mažyčiai dalykai.“

Daug laiko praleidžiu prie lango stebėdama pasaulį. Taip pat mėgstu eiti pasivaikščioti nešina teleskopinėmis žnyplėmis ir Milano gatvėse rinkti popiergalius. Jeigu tai darytų visi, Milane būtų švaru kaip Šveicarijoje. Pabandykite.

Nepaisant leidėjų nenoro leisti poeziją, premijų daugėja. Ar jos reikalingos?

Nežinau, ar premijos reikalingos kitiems žmonėms, bet man taip! Mano pensija – šeši šimtai septyniasdešimt penki eurai. Jeigu mano protas sušlubuos, aš žuvusi, todėl viename eilėraštyje parašiau: „Niekuomet neapleisk manęs, Abėcėle.“

Yra poetų, kurie, išpopuliarėjus slemui, pritraukia pilnas kavines ir sales, rengia turus, naudojasi instagramu ir tiktoku. Ar jie išniekina poeziją?

Kai kurie iš jų kuria aukšto lygio eiles. Turiu galvoje Lorenzo Maragoni ir Filippo Capobianco. Kas žino, kaip ilgainiui keisis jų poezija. Atsidūrusi anapilyje norėsiu sužinoti, kokie eilėraščiai bus rašomi trečiajame tūkstantmetyje ir, svarbiausia, pati norėsiu atsiųsti iš ten eilių. Spėju, kad turėsiu ką papasakoti.

 

Vertė Rasa Di Pasquale