Vladas Braziūnas. Alesis Razanavas. Poezijos balso klostės

Naujoji Alesio Razanavo knyga, punktyrų rinkinys „Žodžiai nutilo: tylon beldžiasi širdis“, verstas Almos Lapinskienės, o 2022-aisiais, autoriaus 75-mečio metais, išleistas Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidyklos „Hieronymus“. Rinkinį pasitinkant Rašytojų klube, iš nemačių atsiverčiau puslapį. Pasitaikė aštuoniasdešimt devintas. Pirmas jo punktyras buvo toks: „Driekiasi iš kamino dūmai / virš sniego begalybės: / vienas / takelis – ir tas dangun.“ Vėliau vakare sakyta, jog Razanavas baltarusių poezijai parodęs ir joje įtvirtinęs verlibrą. Kaimynams pasisekė: įstabios poe­tinės klausos meistras parodė ne palaidų, šiaip dažnai, deja, pasitaikančių, o iš tiesų laisvų, griežta vidine logika grįstų eilių pavyzdį. Siektiną ir sektiną.

Vienas tik šių punktyrų sutiktuvių aspektas man rodėsi keistas, skaudus, sunkiai tegalėjau su juo susitaikyt: trūko... ypatingųjų paties Alesio balso ir stoto, nuo jo poezijos per keliolika pažinties metų man pasidariusių nebeatskiriamų. Ko gera, ne tik man.

Tolesnes eilutes buvau pasirašęs seniau. Alesis mirė pernai. Tačiau jo laikas man tebėra esamasis. Jo ir nekeisiu.

 

Alesis Razanavas ir vertėja Alma Lapinskienė. Vlado Braziūno nuotrauka
Alesis Razanavas ir vertėja Alma Lapinskienė. Vlado Braziūno nuotrauka

 


/ / /

Sakralioji Razanavo ištarmė: „Kiekviena tauta turi genialų kūrinį, ir tas kūrinys yra kalba.“ Poezija yra tai, kas tautos kalboje svarbiausia, pati jos esmė. Tautos genialumo esmė ir versmė. Įsiklausytina, išgirstina.

Klausydamasis Alesio mokausi girdėti poeziją. Iš pirmų lūpų. Kai Alesis būna Vilniuje ar kai randasi kad ir menkiausia proga susitikti su juo kitur, visada stengiuosi tokios galimybės nepraleisti. Semiuosi stiprybės. Pirmykštės poezijos stiprybės, dar neatitrūkusios nuo garso galios ir prasmės, nuo giesmės, nuo ritualo, šventybės, sutelktos ne sakiny, net ne skiemeny, o kiekviename dar mažesniame, pačiame mažiausiame prasminiame kalbos sande – fonemoj. Ji veda, ji ištarmei teikia formą. Eilėraščių ar versetų, punktyrų ar kvantemų, znomų, veršakazų ar dar kokio originalaus žanro, išaugusio iš žmogaus kvėpavimo, jo tempo, jo pertrūkių ir pauzių; su žmogaus kvėpavimu neatskiriamai ir suaugusio. Užtat šioje Alesio kalbos ir prasmės maldykloje garsas ir žodis įstengia skleistis kaskart su nauja jėga ir su nuostaba – kaip pirmąkart žmogaus tariamas. Sava intonacija, sava nepakartojama banga, balso klosčių vibracija. Alesio poezijos garsas nėra lengvas ir glostantis. Jis kūniškas, jis prasmės kiek apsunkintas, užtat stipriu mostu lyg traukiamas iš vidaus, iš giliai, iš paties žmogaus gyvybės centro – gal, kaip sengraikių manyta, iš kepenų.

Razanavo kūryba man vis neleidžia pamiršti senos tiesos, kad poezija yra pirmiausia muzikinės prigimties menas. Šitoks menas negali gyvuoti be atminties – iki visų mūsų, bent jau indoeuropiečių, prokalbės ir proistorės, o ir iki smarkiai senesnių žmogaus jutimų, reakcijų, pasaulėjautos modelių. Į mūsų išsiskaidžiusios pasaulės tvarką ir kalbą Alesis, atrodo, žvelgia iš ten, kur viršų dar ima išgyvenimo būtinybei paklūstanti vienovė, žmogaus ir visos Dievo kūrinijos bendrystė. Bent jau Alesio kūryba rodo, jog šitokia amžių atmintis jo kalboje gyva ir vešinti, pilna nuostabos ir graudokos tvirtybės, tik jau, ginkdie, ne kokių romantinių saldėsių ar gardėsių. Jiems čia, kur kalbama apie esminius dalykus, vietos nėra.

O esminiai dalykai, jei tik jie iš tikrųjų turi jėgos suskambėti, – tie dalykai visada išgirstami, bent nujaučiami esant, kad ir kokia kalba poezija būtų parašyta. Jei muzikinis pradas yra poezijos pagrindas, tas Alesio poezijos pagrindas – pirmesnis už kalbą. Užtat jį lengvai atpažįstu ir iš poeto baltarusiškų, ir iš lietuviškų, ir net iš vokiškų žodžių. Džiugiai klausausi, kaip Alesis poetiškai etimologizuoja lietuviškus žodžius, kaip kartais naujai, nes negirdėtai suskamba tų žodžių sandūros, verdamos naują tikrovę, pavyzdžiui: „Žabangose? / Žaibas / apšviečia bangas“ („Lietuviški punktyrai“, p. 17). Nes lietuvių kalbos vadovėlis Alesio suskaitytas (ir man, ačiū, padovanotas) jau seniai, o eilėraštin – ar punktyran – einama ne nuo jo, ne nuo žodyno paviršiaus, o įsiklausant į kalbą savyje, kuo jautriausiai čiuopiant jos tvinksnius. Dabar tai jau akivaizdu. Bet iš tokios gilios klausos eilėraštin Alesio patikimai žengta jau tada, kai dar vertė Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“ (ir pats toje knygoj smagiai pakukučiavo savais eilėraščiais) ir daugybę kitos lietuvių poezijos bei prozos iki dabarties, iki rinkinių „Medžioklė rojaus slėnyje“ (2008) ir „Krikšto motinos dovana“ (2013, abi vertė A. Lapinskienė), pagaliau iki knygos, kurios versti nė nebeprireikė, – iki lietuviškai paties Alesio Razanavo išgyventų „Lietuviškų punktyrų“: „Išvydau Vilnių: / ir jis / many / lietuviškai prakalbo.“


/ / /

Pasitinkant dar vieną Almos Lapinskienės verstą Alesio punktyrų knygą „Žodžiai nutilo: tylon beldžiasi širdis“ smagu prisiminti ir šviesų faktą, kad nuo 2017-ųjų poetas buvo vienas iš keturių Lietuvos rašytojų sąjungos garbės narių. Drauge su Česlovu Milošu, Knutu Skujenieku ir Nana Devidze. Milošo netekom pirmiausia, 2004-aisiais, paskiau vienas po kito išėjo ir Alesis (pernai rugpjūčio 26-ąją), ir Knutas (šiemet liepos 25-ąją). Va tokie žmonės ir vardai. Tokie dydžiai. Lietuvių kolegų atminty Alesis Razanavas lieka garbus ir itin savas žmogus: poetas, vertėjas, bičiulis. Įžengęs ir lietuvių poezijon... Budęs ir budėjęs – ir jos kalboj...


Vladas Braziūnas – poetas, vertėjas.