Vytautas Bikulčius. Charles’io Baudelaire’o „Albatroso“ link

 Balandžio 9-ąją minėsime Charles’io Baudelaire’o 200-ąsias gimimo metines

 

Vytautas Bikulčius. Charles’io Baudelaire’o „Albatroso“ link
1935 m. „Piktybės gėlių“ leidimas su Édouard’o Chimot pieštu Charles’io Baudelaire’o portretu.

 

l’Albatros

Souvent, / pour s’amuser, / les hommes d’équipage

Prennent des albatros, / vastes oiseaux des mers, /

Qui suivent, / indolents compagnons de voyage, /

Le navire glissant sur les gouffres amers.

 

À peine les ont-ils déposés sur les planches,

Que ces rois de l’azur, maladroits et honteux,

Laissent piteusement leurs grandes ailes blanches

Comme des avirons traîner à côté d’eux.

 

Ce voyageur ailé, comme il gauche et veule!

Lui, naguère si beau, qu’il est comique et laid!

L’un agace son bec avec un brûle-gueule,

L’autre mime, en boitant, l’infirme qui volait!

 

Le Poète est semblable au prince des nuées

Qui hante la tempête et se rit de l’archer; 

Exilé sur le sol au milieu des huées,

Ses ailes de géant l’empêchent de marcher.              

 

Albatrosas

(Pažodinis vertimas)

 

Dažnai pasilinksminti ekipažo žmonės

Pasiima albatrosų, didelių jūrų paukščių,

Kurie kaip tingūs kelionės bendrakeleiviai seka

Laivą, slystantį virš karčių gelmių.

 

Bet vos juos padėjo ant denio,

Šie dangaus karaliai, nevikrūs ir susigėdę,

Velka liūdnai didelius baltus sparnus

Tarsi irklus šalia savęs.

 

Šis sparnuotas keleivis, koks jis nevikrus ir šlubas!

Kadaise toks gražus, koks juokingas ir bjaurus!

Vienas jam į snapą kiša pypkę,

Kitas pamėgdžioja šlubuodamas nesveikąjį, kuris skraidė!

 

Poetas panašus į padangių kunigaikštį,

Kuris nebijo audros ir šaiposi iš šaulio

Ištremtam į žemę, kur klykia minios,

Jam trukdo vaikščioti jo milžiniški sparnai.

 

Visas eilėraštis grindžiamas albatroso ir poeto lyginimu. Tik jame albatrosui skirta 12 eilučių, o poetui – 4.

Ketvirto posmo pirmoji eilutė „Poetas panašus į padangių kunigaikštį“ atskleidžia palyginimo esmę. Poetas lyginamas su albatrosu, tačiau eilėraštis nesilaiko šios tvarkos – jis pradedamas nuo albatroso ir užbaigiamas poetu. Vis dėlto paskutinės 3 eilėraščio eilutės vėl byloja apie paukštį. Nors kalbama apie paukštį, turimas galvoje poetas. Tai verčia prisiminti pirmąsias eilėraščio eilutes ir suvokti, kad per paukščio apibūdinimą pristatomas poetas. Šitaip tarp dviejų reiškinių įvedama paralelė. Bet abu reiškiniai yra grindžiami priešstata: paukštis padangėje ir paukštis žemėje, poetas kūrybos aukštybėse ir poetas kasdieniame gyvenime. Kokie bruožai juos skiria?

 

Vytautas Bikulčius. Charles’io Baudelaire’o „Albatroso“ link
Pirmas „Piktybės gėlių“ leidimas (1857) su autoriaus pastabomis.

 

Padangėje

Dideli jūros paukščiai

Dangaus karaliai 

Sparnuotas keleivis

Toks gražus

Skraidęs

Padangių kunigaikštis

Nebijo audros ir šaiposi iš šaulio

Milžiniški sparnai

 

Žemėje

Nevikrūs ir susigėdę

Velka liūdnai šalia savęs sparnus

Nevikrus ir šlubas

Juokingas ir bjaurus

Nesveikas 

Ištremtas į žemę

Jam trukdo vaikščioti

 

Priešpriešos liudija, kad eilėraštis – ištisinis palyginimas. Jis gali būti suvoktas kaip simbolis. Šis simbolis leidžia Ch. Baudelaire’ui įvardyti prakeiktąjį poetą. Poeto prakeikimas, kad nepajėgia prisitaikyti prie supančios visuomenės. Žmonės, kurie prisitaikę prie kasdienybės, žiūri į poetą kaip į keistą būtybę. Poetas jaučiasi nesuprastas, kankinasi. Tad kūrybos dovana, turėjusi tapti palaiminimu (beje, eilėraštis „Albatrosas“ rinkinyje „Piktybės gėlės“ eina po eilėraščio „Palaiminimas“), poetui virsta prakeiksmu.

Pažodiniame vertime kursyvu išskirtos tos vietos, kur kalbama apie albatrosą padangėse, o pajuodintos vietos, kur perteikiama albatroso elgsena žemėje. Tad visas eilėraštis grindžiamas opozicija tarp albatroso padangėse ir albatroso žemėje. Šis eilėraštis – tarsi opozicijų žaismas. Ypač svarbi paskutinė, irgi opozicija grindžiama eilutė – ji tarsi apibendrina visą eilėraštį.

Ch. Baudelaire’as žaidžia ir eilėraščio ritmu. Ypač tai justi pirmajame posme, kur poetas paprasčiausiai pasitelkęs tik eilėraščio skyrybą, sukuria plaukiančio laivo įspūdį. Originale sudėti pasvirieji brūkšniai – kad būtų lengviau matyti, pajusti.

Galiausiai suvokiame, kad poetas puikiausiai jaučiasi kūrybos pasaulyje ir būtent kūryba pranoksta kitus žmones; tačiau jaučiasi nejaukiai kasdieniame gyvenime, patiria tik amžininkų panieką ir neapykantą. Gilindamasis į šį eilėraštį ir pats panorau jį išversti į lietuvių kalbą.

Draugai