Gailius M. ŠLAPIAS SPALIS. Novelės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Spalis tikrai buvo šlapias! Ir vieną tokią šlapią popietę kažkur senamiestyje, požeminiuose kanaluose plaukiojęs jaunojo rašytojo veikalas pagaliau išvydo dienos šviesą! Kaip sakant – pagaliau iškankintą andergraundo rašytoją aplankė sėkmė, pagaliau žmonės jį supras, pagaliau įvertins... Būtų visai nieko istorija, tačiau „Šlapias spalis" nepasirodė šlapią spalį, kai tuo metu į šviesą išsikapanojo Nerijaus Cibulsko poezijos knyga „Nutrinami", laimėjusi Rašytojų sąjungos organizuojamą „Pirmosios knygos" konkursą. Su proza sąjunga kiek uždelsė, todėl laimėtojas / prozininkas nebuvo paleistas į pasaulį iki atėjo gūdi žiema. Daug triūso redakcijai. O kas daugiau?
Dabar Lietuvos raštijos padangėje labai madinga būti emigrantu. Esi emigrantas? Pirmyn – kelias į šlovę! Panaši situacija buvo ir spaudos draudimo metais, kada savo literatūrinius rašinėlius „prastumti" galėdavo praktiškai bet kas, mokantis lietuviškai rašyti. Laikraščiai buvo užversti patriotinėmis ašaromis, ir visai nesvarbu, kokios kokybės tasai pseudopatriotizmas buvo. Panašią situaciją turime ir šiandien –­ spektakliai, knygelės etc. Emigracijos tema sėkmingas bet koks produktas. Stovėdamas prie konvejerio ir mėtydamas viščiukų filė į vieną talpą, o kaulus ir odeles į kitą, jau gali pradėt galvot apie rašytojo karjerą! Vis tiek paims!
Labai panaši ir Širvinsko istorija: jaunas vyriškis (veik jaunuolis), pasivažinėjęs po pasaulį, buvęs Paryžiuj. Ir grįžęs atgal. Skaudi patirtis. Labai skaudi. Mhm. Jaunas žurnalistas, išblaškytas po pasaulį, nusivylęs, apleidęs žurnalistiką ir atsidavęs kūrybai, kadangi kūryba, matyt, egzistenciškai stipresnis dalykas, padedąs suvokti gyvenimėlio prasmę. Kažkaip tokie egzistenciniai skauduliai jau pradeda užknist. Kičas ir tiek. O gal pažvelgti atvirkščiai? Nenusisekusi žurnalisto karjera bandoma sublimuoti į kūrybą? Tebūnie tai retorinis klausimas. Dabar reikia kalbėti apie knygą –­ kalbėtojas stengsis neapsiverkti atverdamas giluminius šio subrandinto veikalo klodus. Juk kalbėsime apie emigraciją, o tai skaudi tema, vystantis Tautos Žiedas, reikalaujantis ašarų jam palaistyti.
„Šlapias spalis" – tai novelių knyga, kurioje didžiausią vaidmenį atlieka buitis, banalus kasdienis pasaulis. Novelėse vaizduojamas paprasto žmogaus gyvenimas, matomos įvairios to gyvenimo situacijos (nuo dievoieškos iki oralinio sekso). Žmogus novelėse – pelijantis savo paties buityje, savo paties egzistencijos banalybėje, pūvantis iš vidaus, savo paties priešas, bėgantis nuo savęs ir vėl į save sugrįžtantis: „lyg tai aš pats būčiau benamis, vienišas ir nuskuręs benamis, be šeimos, tėvynės ir pinigų." Knygos autorius bando gilintis į šiandienės visuomenės ydas, į paviršių iškelia susvetimėjimo su pačiu savimi ir artimais aplinkiniais problemą, perteikiamą Paryžiaus banalybėje besiporuojančių porelių („Juk šitų „aš myliu tave" Eifelio papėdėje kasdien pridalinama turbūt tiek pat, kiek juodukai už vieną eurą parduoda prastos kokybės kopijų. Kažkas čia šnabždėjo tuos pačius žodžius įvairiomis kalbomis vakar, pernai, prieš dešimtmetį, bet ar visi tie sakiusieji ir šiandien tam pačiam žmogui vėl tą patį pasakytų?", p. 53) ar nusibodusių vienas kitam sutuoktinių įvaizdžiais („Kai pusryčiai nugrimzdo į jautrius rytnykščius skrandžius, slėptis už ritualų nebepritiko – teko nutraukti ir tylą, prie kurios šiaip jau buvo įpratę ir rodėsi netgi vis labiau į ją įninkantys", p. 76). Veikėjų charakteriai šiuo atveju nevaidina jokio didesnio vaidmens. Visa, ką jie turi individualaus, tai vardas, kuris esti visiškai nesvarbus, žvelgiant iš perspektyvos. Novelių žmogus (nesvarbu, ar jis namie, ar emigracijoj) – niekas šiame banaliame pasaulyje, jis yra banalybės auka, pats nesuprantantis, jog yra banalus. Kasdienė aplinka, kasdienis gyvenimas, kasdieniai pokalbiai yra visuomenės pūlinio išskyros, kurių tekėjimo nebegalima sustabdyti, nebegalima grįžti atgal ir vėl būti smalsiam, einant į naivų pasimatymą su būsima mergina / žmona, žinant, jog ji – paprasta kekšė. Visuomenė ir jos vaisiai (miestas) – „tikras žvėris, siurbiantis neatsargų naujakurių energiją ir sveikatą, siurbiantis tolei, kol būna per vėlu susivokti, kokion klampion balon papuolei, ir dar bandyti ištrūkti" (p. 70).
Be minėtų visuomenės ydų viešinimo, Širvinsko kūryboje vertingi esti ir intymūs, daugiau asmeniški išsisakymai. Tai –­ prisiminimų forma parašyti tekstai: „Pas­kui mirė tėtis", kuriame melancholiškai piešiama vaikystės idilė, vaizduojami sūnaus ir tėvo santykiai, šiltomis spalvomis piešiamas nerūpestingas gyvenimas („Kai dar buvo gyvas, mes su juo kartu žvejodavome ir sapnuodavome", p. 13), kontrastuojantis su pilka suaugusio žmogaus buitimi; „Sutiksiąs lūšį" – taip pat tekstas apie vaikystę, kuriame, kaip ir pastarajame, vaizduojamas idiliškas vaiko pasaulis, persmelktas fantazijos ir mažų vaikystės nuotykių dvasios. Berniukas, sėdintis eglės viršūnėje („Kaip balne, o dar su lazda rankoje! It dausų karžygys, griausmavaldis!", p. 71) besitikįs sutikti paslaptingą miško žvėrį – lūšį, apie kurią išgirdo iš biologijos mokytojos. „Pulčiau ar globočiau?" – biliūniškai nuskamba klausimas, svarstant, kas būtų, jei iš tikrųjų sutiktų neprijaukintą miško būtybę. Atveriamas bręstančio vaiko suvokimas, pasirinkimo tarp gera ir bloga situacija, vėliau išplaukianti į naivų pirmosios meilės pripažinimą, išpjaustytą peiliuku eglės viršūnėje: „Š + M". Tačiau šią intymią atmosferą netrukus pertraukia įsibrovėlis, nieko nesuprantantis, užklydęs iš suaugusiųjų pasaulio: „Anuka žemyn, avėpeza! – piktai suurzgė iš apačios moteriškė. – Mikliai!" (p. 73) Ir nuo šios vietos nuoširdumas ir atvirumas, visada (jei esti tinkamai panaudotas) suteikiantis literatūros kūriniui tikrumo ir sprogstamiosios galios, ima blėsti, vietą užleisdamas plepalams apie emigraciją, kurie yra daugiau tipiški ir nuobodūs negu pats tipiškumas: „Likusį kelią jis pratylėjo; tik teta nepritrūkdama žodžių skundėsi sau ant galvos užsikrovusi didžiausią vargą, kad sutiko prižiūrėti tokį šmikį, kol jo mama išvažiavusi semtis svarų ir sterlingų į Londoną. Gyva bėda – gyvenimą ėda!" (p. 74). Ir būtinai į Londoną... Kodėl ne į Madridą, Rio ar Kambodžą?
Emigracija, lietuviškumo išsaugojimo problema, susvetimėjimas, pasak protingai apie jaunojo rašytojo kūrybą kalbančių žmonių, yra vieni esmingiausių ir vertingiausių Širvinsko knygą persmelkiančių aspektų. Tačiau skaitant Jaunojo Prozininko veikalą tokios vertybės neretai pakvimpa naftalinu. Kažin kodėl? Gal todėl, jog tokia Jaunojo Prozininko pozicija labai jau panaši į lindimą vyresnio amžiaus skaitytojo užpakalin? Taip, žinoma, ten saugi vieta – truputis liūdesio, truputis emigracinės desperacijos, žiupsnelis politikos ir Tu jau – Lietuvos sąžinė!
Tačiau štampai, kuriais Jaunasis Prozininkas bando prisidengti, pasirodo ne tokie veiksmingi bandant užliūliuoti smegenis akylesniam (turbūt jaunesnio amžiaus) skaitytojui – pseudopatriotiniai plepalai ir liūdesys atrodo mažų mažiausiai dirbtiniai ir nuobodūs: „Pradėjęs ir pats bodėtis šiomis tarytum visam vagonui, visam Pa­ryžiui su jo bekraščiais priemiesčiais pasakojamomis moteriškomis paguodomis, atsiverčiu Bronių Radzevičių. Kad mano rankose Radzevičius – suprantama, irgi visiems visiškai vis vien" (p. 59). Dabar paguoskime kenčiantįjį! Jis skaito Bronių Radzevičių! Bronių Radzevičių! Toje purvinoje Paryžiaus išmatų duobėje...! Štai kur žmogus! Toks sentimentalus ir tyras. Arba: „Paryžiuje nėra pavasario, perėjimo iš žiemos į vasarą, lietuviui kritiškai reikšmingos geografinės ir gyvybinės kordinatės – išties mūsų tauta turi pasakišką privilegiją, kai mes sunkiai žiemoję peržiemoję, užgavėję, uostom ir garbinam pavasarį margą" (p. 60). „Tikrai taip! Va šitaip!" –­ sušunka katarsio akimirką trūkčiojantis senolis, vieninteliu geru kūriniu iki šiol laikęs Donelaičio „Metus". „Štai kuo turi sekti literatūra! Štai menas! Štai lietuvybė!" – tįsta jam seilė iki žemės. Bet juk Donelaitis negyvas – kam šitaip tyčiotis iš „Metų", bandant juos pigiai perrašyti proza? Negražu negražu. Taip pat nesuveikia ir konservatyvios krikščioniškos pažiūros, mėginant liežuviu išplakti jaunosios lietuvininkų kartos nugaras: „Toks šitas laikas, visuomenės būvis, neapčiuopiamosios ir nesuturimosios (N) kartos pasaulėvoka: jaunikliai skuba, gula, mylisi, kartu gyvena, tuoktis nemano ir paskui tarsi atitoksta – kas tą N individą apskritai sieja su Kitu?" (p. 77). Tokį tekstą reikėtų skaityti aikštėje, girdint tūkstantinei miniai, kad ši pagaliau pasimokytų iš senų žmonių, kurie gyveno tikrai teisingai, ne taip, kaip šitie... Tikra teisybė, kaip pasakytų novelės „Šlapias spalis" veikėjas Jonas Šliūpas: „Tautos budinimas ir švietimas [svetimo priespaudoje], dievaži, dalykas pavojingas, vyriškas, reikalaujantis šaltų nervų ir konspiracijos" (p. 88).
Be viso to, į akį kristeli autoriaus niekaip neįveiktas žurnalistinis virusas, ėdantis novelių kalbą iš vidaus. Šiaip jau publicistinis / administracinis stilius literatūroje neretai pasitarnauja – turime Kafką, turime Camus, tačiau Širvinsko-Gailiaus atveju publicistika tik pagalius į ratus kaišioja ir nieko daugiau. Žinoma, gal rašymo klaviatūra patirtis ir prisideda prie tekstų struktūros – taip, tikrai: yra įvadas, dėstymas, išvados... Tačiau taip pat yra ir žurnalistinės klišės, parazituojančios bemaž visuose tekstuose tokiais žodžiais kaip: arbitras, akistata, laikmena, konspiracija ir t. t. Taip pat neveikia ir pasitelktas išnašų (paaiškinimų puslapio apačioje) metodas – ko nepavyko išaiškinti puslapio viduje, keliama į apačią, tačiau neveikia ir tai, nes apačioje tekstas esti dar labiau nesuprantamesnis: „Kapital(ist)inis Kinijos karas (KKK), angl. Capital(istic) War of China (CWC) – tarptautinis konfliktas dėl išteklių, kurį paskatino PIP ir sukėlė Kinija (2053–2054 m.)" (p. 106). O žmogau... Mokslinio / publicistinio / meninio stilių derinimas nelabai veikia, kai tokią knygą į rankas paima paprastas skaitytojas, sumanęs pažiūrėt, ką šiandien kuria jaunieji lietuvių rašytojai. Jis paprasčiausiai užsiknisa ir, metęs knygą šalin, eina geriau skaityt Prousto periodų.
Taigi, gan sėkmingai pradėjęs ties susvetimėjimu, pelijančio žmogaus buitimi, aplinkinio pasaulio banalybe, autorius „pareina" į pseudopatriotinį plepėjimą su senukais apie tai, koks pašlijęs šiandien pasaulis ir jaunimas, šlitinėjantis aplink Martyno Mažvydo paminklą. Čia ir paradoksas –­ jaunasis rašytojas pasirodo esąs ne toks jaunas. Įvyko klaida? Ne man, menkam snargliui, spręsti, kaip kam reikia / privalu rašyti, tačiau vis tiek knibžda viduj idėja, jog visgi jaunasis rašytojas (nebūtinai tai būtų Širvinskas-Gailius) turėtų savyje brandinti bent dalelę velniškos maišto sėklos, turėtų turėti energijos ir poreikio išsakyti pasauliui Savo tiesą, o ne jau girdėtas, istorijos seniai užklotas tezes. To norėčiau kiekvienam palinkėti, o tekstus apie politiką ir supuvusį lietuviškumą užtenka siųsti į delfį – kam gadint gerą popierių?