Zigmas Pakštaitis. Apie esminius skirtumus tarp lapės ir vištų

Kajokas D. LAPĖS GAUDYMAS: eseistinės užsklandėlės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2013.

Apie tai, kas bus kalbama

Ką galima iš esmės pasakyti apie buvimą, nebuvimą, Dievą, poeziją, literatūrą ar žmogų? Galų gale apie patį kalbėjimą, kurio pinklės gimdo daugelį spekuliatyvių mąstymų šiomis temomis? Donaldas Kajokas naujausioje savo knygoje „Lapės gaudymas" apie tai prabyla nesistengdamas jokios tiesos primygtinai išreikšti žodžiais: „Natūralu, galgi ir išmintingiau – niekad nieko nesistengt įprasminti per jėgą, o leistis būti iki dugno perskrostam ir nejučia „įprasmintam" to, ko savo prisilietimu dar nesuparalyžiavo kalba ir kas –­ būtent dėl to –­ neva neturi prasmės" (p. 145). Galima manyti, kad toji tiesa ir yra gaudoma lapė. Neretai modernią sąmonę persmelkia analitiška ir nenaivi–naivi maksima, kad jokia tiesa net negali egzistuoti, tačiau gali būti ir kitaip (šiuo kitaip ir pulsuoja D. Kajoko rašymas). Panašias atomazgas galima užuosti skaitant Viktorijos Daujotytės „Laisvojo mąstymo properšas", Rainerio Marios Rilke's „Laiškus jaunam poetui" ar Gastono Bachelard'o „Svajonių džiaugsmą", tačiau „(...) tas, kuris galvoja, kad žino, jau nežino." (p. 8). Todėl galbūt reikia būti kiek pakankamai protingam, tiek ir pakankamai kvailam. Galbūt iškeičiant silogizmus, terminų tiradas, didžius postulatus į kitą kalbėjimą – punktyrišką, lėtą, meditatyvų, galima laimėti daugiau nei pirmiesiems. Priklauso, kaip pažiūrėsi.

Apie knygos padarymą

„Lapės gaudymo" reikšmė jau šiek tiek lukštenta, tad galima stabtelėti ties prierašu iškart po pavadinimo – „eseistinės užsklandėlės". Eseistika – aišku, bet kas yra tos užsklandėlės? Jei visą prierašą suvoktume kaip žanrinę apibrėžtį, tai užsklandėlės žymėtų tekstų trumpumą, baigtinumą ir uždarumą. Tačiau ar tikrai jie tokie uždari? Juk čia yra užfiksuotas daugelio minčių iš įvairių sferų atsivėrimas pačiam autoriui, o ir skaitančiajam jos gali atverti plačius klodus minčiai. Uždarumas, užsklęstumas čia galėtų būti suvokti kaip opozicija kritikai: tekstai užbaigti, juos galima sugriauti neatsargiai išnarstant įvairiais analizės metodais. Tai nėra rašymas, kuris atsivertų tarpininkaujant aiškintojui ar kritikui: „(...) jei patyrėme, tekstai irgi prabyla savo unikaliai universaliomis patirtimis. / Jei ne – jie lieka uždaresni už dešimtis grynojo proto, praktinio proto ar sprendimo galios kritikos tomų" (p. 104). Taigi, jei sąmonėje neįvyksta rezonansas, nepersikloja tam tikros dvasinės patirtys, tekstai lieka uždaryti.
Knygoje išskirtos trys gana skirtingų proporcijų dalys. Pirmojoje – „Šešios įvadinės tezės, kurių galėtų ir nebūti, bet negali" – atsikartoja žinojimo ir nežinojimo motyvai, kaip kuris nors iš jų gali paveikti asmenį ar būtį (kaip ir nebūtį), apie kurią žinoma arba ne. Kartu ir prisiliečiama prie kelių leitmotyvais tapsiančių temų: filosofijos, religijos, budizmo, lyrikos (haiku) ir paties mąstymo bei kalbėjimo. Antroji dalis – „Cave canem" (lot. saugokis šuns) –­ primena eilėraštį, kuris gali pasirodyti gana tolimas visiems kitiems tekstams, bet šalia paskutiniosios užsklandėlės taip pat įgauna svarią reikšmę. Trečioji dalis, pati plačiausia, pavadinta „Paguodos atvirlaiškiai sau". Joje ir veriasi daugiausia šios knygos reikšmių. Pavadinimo semantika skaitymą nukreipia gana gražia linkme: tai nėra bandymas diegti kokią nors pasaulį aiškinančią, universalią filosofinę sistemą. Tai kalbėjimas sau pačiam: nepretenzingas, nesiginčijantis, neneigiantis net to, su kuo nesutinkama, apglėbiantis, lengvas, paprastas ir paradoksalus. Pavadinime minima atvirlaiškio situacija vis dėlto leidžia į šį vyksmą įsitraukti ir skaitytojui. Pastarasis turėtų būti nuolankus, nes įeina į labai intymų ir nenuosavą galvojimą.

Apie atvirlaiškius

Ši knyga yra pats paprasčiausias kalbėjimas apie pačius paprasčiausius dalykus, kupinas sveiko realizmo, tokio, kuris paradoksams leidžia būti paradoksais: nesistengiama jų išnarplioti ir sudėlioti į lentynėles. Paradoksas gali būti raktas į būties ir nebūties susidūrimą ir abiejų patyrimą, gali būti pats paprasčiausias atsakymas į kebliausius klausimus, kuriuos narpliodama sąmonė įsipina į begalines kilpas.
Šių tekstų atsiradimą aiškina pats autorius: „Čia rašau sau. Ir ne apie kokio Sokrato, Laozi ar kasdienių laikraščių, netgi ne apie mielų bičiulių, savo motinos ar tėvo mintis. Čia rašau, kaip jos palietė mano širdį. Tai visiškai skirtingos istorijos!" (p. 13). Taigi galima nujausti tam tikrą fenomenologinį aktą, susidedantį iš daugybės komponentų. Galbūt todėl ir yra tam tikrų sąšaukų su R. M. Rilke's laiškais, V. Daujotytės darbais ir ypač „Laisvojo mąstymo properšomis". Pats bendriausias aspektas yra požiūris į literatūrą. Apie ją (o ypač – poeziją), D. Kajokas išrašė tikrai nemažai. Poezija šioje knygoje tampa būties ir nebūties susitikimo, persiklojimo tašku: „Ir vis dėlto – poezija, pasitelkusi žodžius, kažkokiu mįslingu, sveiku protu nesuvokiamu būdu, įstengia perteikti tai, ko žodžiais neįmanoma perteikti. Tuo ji ir skiriasi nuo eilėraščių, kuriuose nėra poezijos, nors jie sykiais būna itin profesionaliai sukalti. Neprikibsi" (p. 107) arba „Lygiai taip pat ir haiku nėra. / Bet vien tobulas haiku tai žino" (p. 8). Svarstoma ir kaip pastaroji atsiranda: „Trys žingsniai poezijos link. / 1. Aistringas noras kažką svarbaus pasakyti, išsiaiškinti. / 2. Mokymasis klausytis, ką šneka kalba. / 3. Jautrus, sklidinas pagarbos, atjautos ir meilės abiejų pašnekesys. Ir vienas perspėjimas: žirgu žemę arsi – ant kuino į mūšį josi" (p. 49). Poezija čia laikoma mąstymo būdu, kurio vertikalumas įpina skaitantįjį į žodžiais neišreiškiamus slėpinius ir nutildo vištų kudakavimą galvoje. Autorius rodo, kad ją galima apčiuopti ne tik eilėraščiuose, bet ir atsigręžus į savo paties ar aplink esantį egzistavimą / neegzistavimą. Kita vertus, poezija yra ir atminties būdas, pasiekiantis daug daugiau nei racionalus ar deklaratyvus įvykių vardijimas. Poezija gali būti ir vienas iš tikėjimo pavidalų, su nuojauta, kad joje visuomet esti kas nors dieviška. „Todėl yra poezija – atgaiva protui. / Yra poezija – balzamas sielai. / Yra poezija – atgaiva jausmams, netgi juslėms. / Ir yra tiesiog Poezija" (p. 73). Malonu pastebėti, kad poezijos sukūrimas nelaikomas konkretaus autoriaus savybe. Jeigu, pavyzdžiui, Gottfriedas Bennas rašė, kad eilėraštis yra padaromas, tai D. Kajokas teigia, kad geras eilėraštis atsitinka. O atsitikimas juk nėra vien rašytojo privilegija, atsitikimą iš dalies lemia kažkas, su kuo rašantysis susiduria. Taip ir geri eilėraščiai, sekant šia knyga, ateina iš malonės, o ne iš darbo ir pastangų.
Pažvelgus iš kitos perspektyvos, ši knyga kupina kuo giliausio ir tauriausio tikėjimo. Tokio apstaus, kuris gali apimti visą pasaulį su jo tvarkomis ir reiškiniais. Lapę gaudanti sąmonė pakyla aukščiau skirčių tarp įvairių konfesijų ar religijų, užčiuopdama daugybę tapatumų, išryškindama ir skirtybes, kurios rodo ne prieštaringumą, o veikiau užbaigtumą. Visame pasaulio raibuliavime ir kudakavime jaučiamas Ekleziasto apglėbiantis, dėsningas ir tvarkingas nil novi sub sole, iš rytų plūstantis įsižiūrėjimas, įsibuvimas, meditacija.
Jeigu religija ir filosofija gali eiti viena greta kitos ir įvairiais balsais ginčytis, tai tikėjimas yra kai kas aukštėlesnio: „O kalbant apie Žinią, tai ji, tiesą sakant, tėra viena –­ Dievas yra. / Net jeigu Jo ir nebūtų, vis tiek tai būtų vienintelė tikra Žinia. / Arba Lapė" (p. 92). Tačiau vis tiek visa yra viena, visa yra to paties dalys ir niekas jokiai konkrečiai esybei nepriklauso. Vienio sąvoka, kaip ir Dievo, čia nėra apribojama būtimi. Jos plečiasi taip pat ir į nebūties sferą, nors apie pastarąją nieko ir neįmanoma pasakyti. O bandant prabilti, vėl grįžtume prie filosofijos, apie kurią šioje knygoje esantys atsiliepimai dažniausiai priverčia šyptelėti: „Suk nesukęs, bet iš principo negali būti netikinčio žmogaus. / Nebent jis netikėtų iš principo / Kaip koks F. Nietzsche. / Bet Nietzsche irgi puikus, tam tikram kelio lankstui irgi labai reikalingas. / Jei jo nebūtų, reikėtų jį išgalvoti" (p. 63). Tačiau nereikėtų suklysti. Vienoje iš užsklandėlių autorius teigia, jog visa tai rašo be menkiausios ironijos ar noro pašiepti.
Yra ir daugiau dalykų, pateiktų be ironijos, bet priverčiančių šyptelėti, o kartais – ir nuliūsti. Tai visuomenės aktualijų žaismas šiuose tekstuose. Politika, emigracija, televizinė ar laikraštinė retorika, vidutinybių spindesys ir skurdas... Ši knyga turi labai intensyvų vertikalų matmenį, o tokių temų lytėjimas jį tarsi gesina, įneša buitiškumo, kuris čia kėlęs šypsnį, čia ir nebeskanus. Bet būta čia ko.

Apie lapę ir vištas

Lapė ir vištos yra du esminiai ženklai, vis pasirodantys šiuose tekstuose. Vištos –­­­­ tai betikslis, bereikalingas galvojimas, beprasmis slėpinių narstymas nesugebant įsisąmoninti pastarųjų tiesiog kaip slėpinių: „Kiek besiriejančių minčių, kiek kudakuojančių vištų galvoje! / Matyt, tai yra filosofinio, psichologinio, mitologinio, etc. žiūros taškų maišalynė. Viena akim žvilgteli pro tą langelį, kita – pro kitą, trečiąja – pro trečią..." (p. 150). Lapė gali būti tiesa, glūdinti anapus suvokimo, gali būti proto – tolumų žmogaus, laisvo buvėjo būsena, gali būti būties, kiek ir nebūties slėpinys, kurio neišanalizuosi, bet gali atsitikti, kad paimsi vienu kartu ir –­ tai!
Taigi „Lapės gaudymas" yra knyga apie poeziją, apie buvimą, absurdus ir paradoksus, Dievą ir filosofiją, o svarbiausia –­ apie gyvenimo momentus, kada ta laputė lyg netyčia gali būti pagauta ar bent jau pastebėta. Dar vienas iš svarbių aspektų yra gebėjimas stebėtis, nustebti. Nustembantis protas yra laisvas ir kupinas. Knyga baigiama prierašu „Cave canem. Vulpes." (Lot. Saugokis šuns. Lapė.). Jis veda prie paskutinio aspekto, kurį pavyko perskaityti, ir maga juo pasidalyti. Eilėraštis, pateiktas knygos pradžioje, kalba apie mįslingą, šunišką buvimą, primenantį utilitaristinę laisvę: betikslis plaikstymasis, kada viskas galima, buvimas nepavergtu vergu. O, sekant „Lapės gaudymu", iš tiesų laisvas yra tiktai priesakų žmogus. Lapė apie tai įspėja.
Ar reikia šią knygą skaityti? Galbūt. Kaip minėjau, jeigu viduje nėra panašaus bangavimo, kokiu vilnija D. Kajoko tekstas, galbūt ji nieko ir neduos, o jei įvyks rezonansas – gali norėtis sklaidyti ne vieną kartą. Ji nėra pretenzinga, neperša jokių nuomonių ir neprievartauja pakeisti įsitikinimų. Paguodos atvirlaiškiai sau pačiam. Kaip atvirlaiškius ir dera sklaidyti. Gali nutikti ir taip, kad net skaitytojo mintyse šmėstels toji lapė. Juk:
Kodėl, lapę gaudyti galima ir taip:
– sėdi sėdi, sėdi sėdi, kol prisisėdėjęs atsisėdi;
– eini eini, eini eini, kol praėjęs pareini.
Melsvas varpelis pamiškėj, vaikystės parugėje.
Tykus jo gaudimas yra lapės gaudymas.
Bet tai jau absoliuti siekiamybė.
p. 142