Arūnas Gricius. Tolstantys

Fotografas Arūnas Gricius daug metų dirbo su pažeidžiamomis grupėmis, aštuonerius iš jų – su demencijos, Alzheimerio ligos paveiktais, psichinę negalią turinčiais žmonėmis. Ši patirtis įkvėpė fotografuoti – visi kadruose užfiksuoti žmonės pažymėti Alzheimerio ligos, demencijos ženklu.

Tai nėra dokumentinė fotografija, siekianti fiksuoti nuogą realybę, nepasiduoda natūralistiniam požiūriui, šiuo atveju į sergantįjį, turintį negalių. A. Gricius eina estetizavimo, poetizavimo keliu, seka romantizmo diktuojama estetika: senatvė, negalia sutaurinama, kūnas nukūninamas, sureikšminami gamtos elementai.

Fizinę, o dažniau psichinę negalią turintys žmonės – nenaujas objektas Lietuvos fotografijoje. Kontekstas labai aiškus: Algimanto Aleksandravičiaus, Virgilijaus Šontos, Alfonso Budvyčio, Romualdo Požerskio fotografijos.

„Sunku stebėti, kaip žmonės vysta lyg augalai, virsta jais, kaip titulai, aukštos pareigos praranda prasmę, kaip asmenybė žmogaus akyse nyksta (tai matyti labai aiškiai, pasikeičia žvilgsnis), atitolsta, keičiasi ne tik kūnas, bet ir protas. Fotografija – tai būdas juos suprasti, užimti, įprasminti jų gyvenimą. Tai ir terapija, kuri keičia jų elgseną, atpalaiduoja, leidžia būti savimi. Meno galia sergantiems žmonėms sužadina reikalingumo, laimės jausmą. Nuotraukose – žmonės, su kuriais buvau užmezgęs artimesnį ryšį. Tai ypatingi, nors ir trumpi, susitikimai – dėl įvairių fizinių ir psichinių negalių jie negalėjo ilgai pozuoti. Turėjau galimybę pamatyti, ko nebemato jų artimieji, įžvelgti daugiau nei kūną, išlaikyti jiems pagarbą. Jausdavau, jog dėl fotoaparato prie jų priartėju labiau nei įprastai. Be abejo, darbą nuolat ženklino mirtys. ,,Daržovės, be dvasios, niekam nereikalingi, nebeturintys sielos, mažvaikiai...“ Esu girdėjęs įvairių epitetų. Žmonės jų bijo, nesupranta, vengia, norėtų juos paslėpti, negirdėti ir nematyti.“ (Arūnas Gricius)

Vilniaus senajame teatre eksponuojama 8 fotografijų paroda „Tolstantys“ lydi režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklį „Tėtis“ pagal prancūzų dramaturgo Floriano Zellero pjesę „Tėvas“ (pranc. „Le Père“), kuri yra sąmonės deformacijos, nykimo, laipsniško atminties netekimo, taip pat artimųjų, ryšio su išoriniu pasauliu praradimo liudijimas. Apie spektaklį – 38 p.

Arūnas Gricius (g. 1977) – bendrosios praktikos slaugytojas, fotografas, socialinių projektų su pažeidžiamomis žmonių grupėmis iniciatorius. Dirbo „Carite“ su benamiais, AIDS centre, 13 metų bendrosios praktikos slaugytoju Norvegijoje.

 

Arūnas Gricius. „Tolstantys II“, 2018.
Arūnas Gricius. „Tolstantys II“, 2018.
„Aleksandras mano pacientu buvo 8 metus. Inžinierius, dviejų dukrų tėvas, žmoną palaidojo, serga Alzheimerio liga, taip pat Parkinsono, nors kategoriškai tai neigia. Šarmingas, linksmas, sugalvodavo įvairių inžinerinių projektų, kaip antai: „rekonstruoti“ savo butą, iš šakučių ir peilių sukonstruodavo darbo įrankius, iš kiečiausio metalo plikomis rankomis išlankstydavo neįtikėtinas formas.“

 

 Arūnas Gricius. „Tolstantys III“, 2016.
Arūnas Gricius. „Tolstantys III“, 2016.
„Angelinai – 90. Alzheimerio liga susirgo prieš 15 metų. Atmintis geso lėtai, bet skausmingai. Pradėjo dingti daiktai, akiniai atsidurdavo šaldytuve, išėjusi į miestą nerasdavo kelio namo, nebesugebėdavo atsiliepti telefonu, vis ieškojo namų, kurie jai priminė vaikystę. Namai, kuriuose ji gyveno daug metų, tapo jos kalėjimu, viena iš baimių.“

 

 Arūnas Gricius. „Tolstantys IV“, 2021.
Arūnas Gricius. „Tolstantys IV“, 2021.
„Liv – fiziškai aktyvi pacientė: šoka, sukasi ratu... Kartu ėjomeir į kalnus, bet emociškai jos pasaulis palaužtas. Mane jiatpažindavo, bet dienos įvykių atpasakoti neįstengdavo. Iškūno kalbos galėjai suprasti, kad į fotografavimo faktą reagavoadekvačiai, o žiūrėdama į nuotraukas kukliai šypsojosi.“

 

 Arūnas Gricius. „Tolstantys I“, 2021.
Arūnas Gricius. „Tolstantys I“, 2021.
„Liv ir Kristianas – žmona ir vyras. Čia jiems po 82-ejus. Kristianasžmoną lanko kas antrą dieną. Liv artimųjų nebeatpažįsta.Fotografavau juos savo namuose, Liv aiškiai suprato, jog tai manobutas, mano katinai, o muzika (jos klausėmės ir seniau)jai buvo atpažįstama.“