„Drop City"

Dave'o Hullfisho Bailey kūrinio, skirto XX a. 7 dešimtmečio pab. pradėtam eksperimentui-gyvenvietei „Drop City", fragmentas iš Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2, Vilnius) iki gegužės 24 d. veiksiančios parodos „t:i:k:r:o:v:ė: po psichodelikos" (kuratorius – Larsas Bangas Larsenas; menininkai –­ Armando Andrade Tudela, Sørenas Andreasenas, Dave'as Hullfishas Bailey, „Inspection Medical Hermeneutics", Vytautas V. Landsbergis, Jonas Mekas, Till Mycha/„Fungiculture journal", „The Otolith Group", Yannas Tytelmanas).

Parodos tema – šiuolaikiška psichodelikos samprata ir jos sąsajos su meniniais ieškojimais. Psichodelika, atakuojanti tokius pamatinius tikrovės reiškinius kaip kūnas, forma, nuosavybė, valdžia ir erdvė, yra neatsiejama nuo transformacijos. Galima sakyti, kad psichodelika – tai dinamiškas somatikos ir simbolikos susitikimas, dažniausiai įvykstantis dėl haliucinogeninių medžiagų; ji kuria suvokimo ir reprezentacijos efektus, kartais veikiančius išsyk abiejose šiose sistemose, ir žada kitos erdvės, kažko kito galimybę – naują pradžią. Būtent taip reiškiasi psichodelikos gyvybingumas, bet iš čia kyla ir jos oportunizmas bei atvirumas paviršutiniškoms interpretacijoms. Ji plinta žaibiškai, tad gali tapti bet kuo –­ maža kur dar nėra panaudotas terminas „psichodelinis".

Tad koks vaidmuo psichodelikai tenka šiandien, tikrovei („") ją tarytum prisivijus? Kam jos reikia, kai nebėra dominuojančio kultūrinio racionalumo, kurį reikėtų ardyti, beprotybės, kuri dar nebūtų pažinta, kai nebelieka tradicijų ir socialinių dekoracijų, kurių norėtųsi atsikratyti? Ar psichodelika vis dar gali žadėti tapsmą, transformaciją? Neurorinkodaros ir masinių skaitmeninių kapitalo perlaidų amžiuje vien pojūčių maišto nebepakanka.

Dave'o Hullfisho Bailey kūrinio, skirto XX a. 7 dešimtmečio pab. pradėtam eksperimentui-gyvenvietei „Drop City", fragmentas. gn nuotrauka

Savaitraščio galerijoje – darbai iš VDA Kauno fakulteto magistrantų fotografijų parodos „6×6" galerijoje „M2". Apie parodą skaitykite čia