× Rūta Tranaitė

91 metų senjorė Jovita gyvena Naujininkuose ir labai myli Vilnių. Jai trūksta tik geresnės atminties ir anūkų Lietuvoje.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos

 

Kokia jūsų profesija?

Baigiau geografijos specialybę. Vėliau taip gyvenimas sutvarkė, kad turėjau baigti kitą specialybę Techninio progreso universitete ir pradėjau dirbti Šiaulių „Elnio“ gamykloje. Pagal pareigybę buvau racionalizacijos inžinierė odos ir avalynės industrijoje. Darbas man labai patiko. Padėdavau įgyvendinti techninius išradimus – kai darbininkai pasiūlydavo kokį pakeitimą, apskaičiuodavau ekonominį efektą ir rašydavau įsakymą jiems užmokėti už racionalizacinį pasiūlymą. 8 dešimtmetyje atsikraustėme į Vilnių ir čia toliau dirbau Eidukevičiaus gamykloje.

Ar ilgitės savo darbo?

Jau atitrūkau nuo to gyvenimo. Dabar ši profesija – racionalizacija – net nebeegzistuoja. Pasiilgstu tik žmonių – juk dirbau su progresyviais ir išradingais.

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas išėjus į pensiją?

Pensija – puikus reikalas. Jeigu esi sveikas, norisi dar pagyventi – matyti, žiūrėti, pasipuošti. Viskas įdomu. Mėgstu, pavyzdžiui, sėsti į bet kokį troleibusą ir nuvažiuoti iki maršruto galo. Apžiūriu naujas statybas mieste. Per mano gyvenimą Vilnius tiesiog pražydo. Arba nuvažiuoju iki Lukiškių aikštės, pasivaikštau aplinkui, pasėdžiu ant suoliuko ir vėl namo.

O praėjusį rudenį su kaimyne kovojome prieš žmones, kurie savo mašinas parkavo ant pievelės po mūsų langais. Pradžioje bandėme apmėtyti tas mašinas. Sumaniau mėtyti kiaušinius. Bet tiek toli nenumečiau! Paskui pabandžiau mesti virtą kiaušinį ir pataikiau! Bet kas iš to – paukščiai tuoj pat supuolė ir sulesė.

Kaip šiandien atrodo jūsų diena?

Keliuosi 7.30 val. ir iškart darau mankštą. Tuomet pavalgau ir užsiimu namų ruoša, vėliau pradedu gaminti pietus. Pavalgiusi ramiai išgeriu kavą ir einu pasivaikščioti. Net lyjant. Kartais einu toli, o kartais apsuku ratą. Dar sprendžiu kryžiažodžius arba skaitau. Po pie­tų, 4 val., turiu išgerti vaistus, o 5 val. jau žiūriu serialą „Ponių rojus“. Paskui žinios per LNK – pasako, kur kokios avarijos ar šiaip nelaimės nutiko. Žiūrėdama televizorių visada mezgu arba ardau mezginį. 9 val. jau einu miegoti.

Ar greitai bėga laikas?

Labai greitai.

Ar sunku palaikyti ryšius su žmonėmis?

Daug ką norėčiau veikti, pavyzdžiui, į teatrą ar į kiną nueiti, bet nėra su kuo, dauguma draugių jau senelių namuose, tad išeina tik susiskambinti. Likau viena, kuri vaikšto be lazdos, niekas aplink nebepaeina.

Lietuvoje neįprasta matyti senjorus, sėdinčius kavinėse ar kitose viešosiose erdvėse.

Gal senjorai geria kavą namuose? (Juokiasi.) Nežinau, matyt, Lietuvoje to neleidžia finansinė padėtis – per brangu.

Ko jums labiausiai trūksta?

Man labai gerai būti pensininke! Tokia tvarka, ateina laikas! Tai užtarnautas poilsis. Tegu nedejuoja kiti, kad negali išgyventi – mažiau cigarečių pirktų.

Ko laukiate?

Visada laukiu anūkų.

Rūta Tranaitė kalbina įvarius žmones, laisvalaikį leidžia kine.