„Dar 2020-ųjų gruodį „Akademijos“ galerijoje (Vilnius) turėjo atsidaryti mano darbų paroda „DU“, kurioje visi paveikslai, išskyrus vieną, suporuoti. Paveikslai sukabinti galerijoje, bet karantinas – durys lankytojams užvertos. Tuščia sterili erdvė – tai galimybė, galimybė savotiškai savirefleksijai. Per kitokį vaizdą, fotografiją. Taip sukūriau naujų vaizdų ciklą su tikrais personažais, kurie ne kas kita, o dailės, literatūros, fotografijos, šokio pasaulyje žinomi žmonės. Jie tapo paveikslų dalimi – naujais paveikslais paveiksluose. Taip atsirado fotografijų serija „DUblis DU“. Paroda vis dar kabo ekspozicinėje erdvėje (kuratorė V. Brazauskaitė-Lupeikienė) ir laukia karantino pabaigos, gyvo atidarymo. Izoliuota paroda netikėtai pagimdė dar vieną ciklą darbų, tai nustebino ir mane pačią.“ (Daiva Kairevičiūtė)

 

Daiva Kairevičiūtė. „Dresuotoja. Dalia Juodakytė“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Ikonos. Juozas Veiverys“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Vieno kraujo. Inga Raubaitė“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Žalia. Kristina Petra“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Sapnas. Laura Kromalcaitė“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Ugnis. Laima Stasiulionytė“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Vieno kraujo. Eglė Frank“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Taurės. Marija Žiemytė“, 2021.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Delčia. Marija Kubilytė“, 2021.

 

„Daiva Kairevičiūtė gerai žinoma ne tik kaip grafikė, bet ir fotomenininkė, išsiskirianti savo sukurtais psichologiniais portretais arba portretinėmis inscenizacijomis, kuriose aplinkos, aprangos detalėmis, aksesuarais ar pasirinktais simboliniais elementais sugeba sukurti ne tik vizualiai raiškius, bet ir tarsi žmogaus dvasią, psichologinį tipą atskleidžiančius portretus.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Sapnas“, 2020.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Taurė II“, 2020.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Vieno kraujo I“, 2020.

 

Daiva Kairevičiūtė. „Dresuotoja“, 2020.

 

Parodoje „DU“ žiūrovo laukia itin intriguojantis ir esteto akį tenkinantis vaizdas, nes didelio formato piešiniuose D. Kairevičiūtė įtraukia į alegorijų kupiną pasakojimų lauką, kur kiekvienas personažas ir alegorijas formuojantys elementai kuria neįtikėtinai patrauklius vaizdinius, kupinus dramos, tragikomedijos, misterijos elementų.

Portretinės alegorijos – ne vienerius metus tęsiama D. Kairevičiūtės kūrinijos tema. Portretinės alegorijos, turinčios ir XVI–XVIII a. alegorinių kūrinių požymių, kultūrologiniu požiūriu gali pasirodyti artima seniesiems pavyzdžiams, bet čia jau kas kita – ikonografinis ženkliškumas, kaip stilistinė priemonė Daivos darbuose kalba jau kita kalba ir aprėpia kitokias aistras ir apsėdimus, nes tai XXI a. žmonių sielų atšvaitai, o ne moralizuojantys ar gąsdinantys barokiniai vaizdiniai.

D. Kairevičiūtė – piešinio meistrė, savo negatyvo principu kuriamose figūrose, grakščiuose siluetuose, sugebanti talpinti tiek estetiškąją, „dieviškąją“ žmogaus prigimtį (idealizuotos, išilgintų proporcijų figūros, grakštūs, ekvilibristiškai pagauti gestai ir judesiai), bet ir chtoniškojo-demoniškojo pasaulio elementus, tūnančius kiekvieno iš personažų sielose bei mintyse.

Nors darbuose ir negausu naujai kuriamos ikonografijos elementų, alegorinės atributikos, bet darbai pasižymi vizualiniu bei prasminiu daugiasluoksniškumu. Žiūrovas gali bandyti iššifruoti pasakojimo prasmę, atsiremdamas į klasikines, seniai susiformavusias alegorines prasmes-reikšmes, bet gali sau leisti ir pafantazuoti, nes mūsų suvokiamas ženkliškumas jau visai kitaip suvokiamas ir skaitomas, nei senosios mitologijos istorijose ar manieringuose barokiniuose paveiksluose ir moralizuojančiuose pasakėčiose (prisiminkime, kad ir „Lapės ir vynuogių“ pasakėčios moralus... „Temides“ kiekviename teisininko kabinete).

Puma, gazelė, žalias lapas, „pragaro“ ar „aistrų“ liepsnos, bedugnė vyno taurė, gyvatės ar dvišakiai jų liežuviai – kuriamų naujosios mitologijos kupinų alegorijų atributai kelia nemenkas intrigas ir norą ne tik pamatyti estetizuotus vaizdinius portretus, bet ir pajusti personažų, portretuojamųjų ego  (jaučiu, kad gana konkrečių asmenybių) esmę ar bent jau pagrindinius bruožus...“ (Vaidilutė Brazauskaitė-Lupeikienė)