Monika Plentauskaitė. Mano dienotvarkė

Kiekvienas kūrinys yra ir daiktas, medžiagiškas, atsiradęs konkrečioje vietoje ir apibrėžtu laiku. Fotografė Daiva Kairevičiūtė fiksuoja menininkų dirbtuves, menininką savo dirbtuvėje, o šie – savo dienotvarkę, kūrybos ritmą.

 

 


8 val.

Suskambus žadintuvui dar kurį laiką guliu lovoj, nes pataluose šilta. Beauštant ketvirtadienio rytui, paimu telefoną ir braukiu pirštu per naujienas, straipsnius bei instagramo įrašus. Nieko itin naujo ten neregėdama galiausiai atsikeliu, nes reikia keliauti į darbą.


9 val.

Nusipraususi ir išsitepusi veidą bei plaukus greipfrutais kvepiančiais balzamais sėdu į mašiną ir važiuoju į Markučius mokyti mažų vaikų piešti. Dirbu darželyje – vedu dailės būrelį. Su vaikais ne tik piešiame ar tapome, vedu juos už rankų į kitas klases, diskutuojame kasdienėmis temomis, semiuosi iš jų drąsos ir atvirumo.


13 val.

Pietų pertrauka – prisėdu pailsėti, pasišildau vakarykščio sumuštinio su pomidorais ir mocarela likučius, suvalgau du obuolius iš „Maximos“.


16.50 val.

Darbo valandos baigiasi – tenka susitvarkyti: nuplauti stalus, dezinfekuoti kėdutes, iššluoti grindis. Dažus, teptukus ir akvareles sudedu į spintą ir užrakinu ją su spyna – na, tokia tvarka. Jau kiek nuvargusi traukiu link studijos. Kelionė ilga ir nuobodi – automobilių spūstys sostinėje jau tapo įprastu reiškiniu.


17.45 val.

Atvykus netoli studijos, kuri dabar yra buvusio Lukiškių kalėjimo administraciniame pastate, pirmiausia mane pasitinka kalėjimo sargas. Jis, kaip visuomet, draugiškai pasisveikina ir įleidžia pro vartus. Kalėjimo aplinka seniau turėjo baugų ir kiek stingdantį poveikį. Tačiau čia „įsigyvenus“ jausmai kardinaliai pasikeitė – dabar čia yra vieta, kurioje kasdien girdi repetuojančius muzikantus ir sutinki zujančius kūrybos žmones. Nebėra laiko atsiminti tai, kas tamsu.


18 val.

Mano studijoje – buvusiame administraciniame kabinete – šviesos daug. Aukštos lubos ir du dideli langai, o tai yra tiesiog puiku norint tapyti ne tik prie įjungtos dirbtinės šviesos, kuri šiais laikais, neslėpkime, yra prabangos prekė.

Studijoje randu vakar nebaigtas ruošti drobes, tad nieko nelaukdama persirengiu tapybos drabužiais ir kimbu į gan ūkiškus gruntavimo darbus.


21 val.

Kol drobės džiūsta, nusiplaunu balto grunto likučius nuo pirštų ir ruošiuosi keliauti namo. Rytoj – ne darbo diena, tad idealiu atveju visas laikas galės būti skirtas tapybai. Motyvus jau turiu: paveikslui pozuos draugas, jį įtapysiu į peizažą, kurį „nuskyniau“ iš Lazdynuose atsiveriančios Vilniaus panoramos.


~22 val.

Grįžtu namo, vėl susisuku į patalus ir bandau užmigti.


Monika Plentauskaitė – tapytoja.