Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės „Acheiropitos“

Fotoreportažas iš „Artifex“ galerijoje (Vilnius) iki balandžio 17 d. veikiančios Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės parodos „Acheiropitos“. Evgenia Levin nuotraukos.

Acheiropita (a– + gr. cheir – ranka + poietos – padarytas) – ne rankų darbo atvaizdai, relikvijos. Acheiropita – tai autentiškas atspaudas, nesusijęs nei su tapytojo gebėjimais, nei su žmogiškomis pastangomis ir gebėjimais kurti, pagaminti, pamėgdžioti. Acheiropita dažniausiai yra stebuklinga arba savaiminė reprodukcija, atspaudas ant drobės, kartais įkapės.

Pirmą kartą atvaizdas kaip „ne žmogaus rankų darbas“ paminėtas VI a. pabaigoje Evagrijaus Scholasto „Bažnyčios istorijoje“. Nuo VIII a. ikonoklastinių kovų kontekste stebuklinga acheiropita prigimtis tampa atvaizdų gynimo argumentu, pasitelkiamu ginant krikščioniškojo kulto atvaizdą nuo kaltinimų pagoniška stabmeldyste. Pasakojimai iškelia atvaizdą, kuris yra tikras asmens buvimo liudijimas, o atsiradęs per susilietimą su provaizdžiu tampa pasyvia dieviškos tapatybės išraiška. Religiniame mene acheiropita atstovauja pačiai ikonos esmei: tai šventųjų atvaizdų archetipas.

Galerijos „Artifex“ erdvėje eksponuojamos penkios acheiropitos. Tai bažnytiniai artefaktai, kuriuos sukūrė saulės šviesa. Menininkės prisilietimas prie atvaizdų egzistuoja, bet, kaip privaloma acheiropitų tradicijoje, tapytojos vaidmuo yra trečiaeilis. Parodoje siekiama remiantis „ne žmogaus rankų darbo“ atvaizdo fenomenu papasakoti archetipinę sakralaus ir „Tikrojo atvaizdo“ (ne)įmanomybės istoriją čia ir dabar.