Andrius Zakarauskas (g. 1982) tapyboje svyruoja tarp konkretumo ir abstrakcijos. Lyg ir atpažinsi daiktus, žmonių siluetus, tinklus, gyvūnus, tačiau siužetus teks atrakinti pačiam. Jie muzikalūs, sapniški, nedidaktiški. Paklaustas apie paveiksluose ištįsusias, susipynusias figūras, A. Zakarauskas atsakys, kad tai tokie potėpiai. Jie kartais įgyja ir paties autoriaus formą. Prisimins, kad ir akademijoje buvo labai svarbu rasti unikalų savo potėpį. 

Su Daiva Kairevičiūte po pietų atbėgom į Jakšto gatvę. Čia esančioje studijoje A. Zakarauskas dirba nuo 2018-ųjų ar 2019-ųjų. 40, o gal kiek daugiau kvadratinių metrų, kitose patalpose – dailininkai, aktoriai, apatinis trikotažas, kas tik nori. Gavom vandens, juodos kavos. Grojo „Hidden Orchestra“. Be paveikslų ir knygų, ant sienos mažytis kryžiukas ir didelis vienetas. Vienetas – irgi potėpis. 

Andriau, ar gali būti aktoriumi savo paveiksle? Ar paveikslo potėpis gali būti tavimi? Kur tu esi dabar? Daiva fotografuoja, aš užrašų knygutėje žymiuosi vieną kitą mintį. Kitame kadre jau gaunam nusimesti marškinius. Užrašuose randu daugmaž tai: 

„Man kartais erdvė nebūtina visai. Erdvė nelabai sąlygoja. Sėdžiu čia iš patogumo. Greit ateiti, greit pareiti. Anksčiau studijoje matydavau situacijas, buvo svarbus horizonto pamatymas ar linija tarp sienos ir grindų. Dabar nebesvarbu. 

Savaitgalį jauti, kad nieks čia nevaikšto. Ne tik girdi, bet jauti, kad nieks čia nebūna. Tada faina.

Pietinė saulė, faina šviesa, pusė velnio kvadratūra. Tik vasarą čia šiltnamis. Jei paguldau vieną darbą ir virš jo pasilenkiu – varva prakaitas. Duris palieku atidarytas, bet oras nejuda, necirkuliuoja. Propeleris nepadeda, tik popieriukai skraido, ir tiek. Greit ištąso jėgas.

Tapydavau ant grindų, ieškojau formos, kaip atsikelt nuo žemės. Stovėjimas daug patogesnis. 

Aštrioms formoms reikia priešpriešinti laisvas. Taip atsiranda atsitiktinumo, skirtingi sluoksniai priešpriešinti vienas kitam. Tie žmonės panašūs į mano portretus, bet nenorėčiau jiems duoti lyties. Jie nebeturi lyties, nes sukurti iš įvairiausių kūno dalių, linija, bet ir kūno dėmė, keli portretai užsidėję vienas ant kito. Jei tiksliai pataikai į vyzdelį, jis tave gaudo. Kai buvau ikonų mokymuose, klausiau, ar tas sekantis žvilgsnis – stebuklas, bet iš tiesų, jei pataikai, jis natūraliai žiūrės į tave. 

Aš galiu įvardyti vieną genijų, bet kitą kartą atrodo, kad genijus jau kitas.“ 

Zigmas Pakštaitis 

 

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos