W. A. Mozarto „Visos jos tokios“ Varšuvoje

 

„Visos jos tokios“. Natalios Kabanow nuotrauka

 

Birželio 22 d. teko lankytis Lenkijos nacionalinės operos spektaklyje – Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Visos jos tokios“ („Così fan tutte“). Visas 1790 m. sukurtos dviejų veiksmų komiškos operos pavadinimas yra „Così fan tutte, ossia La scuola degli amanti“ – „Visos jos tokios, arba Įsimylėjėlių mokykla“. Pagal žinomo to laiko libretų kūrėjo Lorenzo da Pontės tekstą parašytos operos premjera daugiau nei prieš du šimtus metų Vienos „Burgtheater“ scenoje sukėlė kontroversijų. Teigiama, kad siužetas apie dviejų sužadėtinių porų meilės ir ištikimybės peripetijas paremtas tikra Paryžiuje XVIII a. pabaigoje nutikusia skandalinga istorija. Kad ir kaip buvo iš tiesų, naujausias varšuvietiškas operos pastatymas, kurio premjera įvyko šių metų kovą, pamėgino atgaivinti „pirminę“ kontroversijų dvasią. Teatro tinklalapyje perspėjama, kad spektaklyje yra erotinio pobūdžio scenų. Tiesa, nieko „tokio“ lyg ir neteko išvysti, tačiau šmaikštūs spektaklio „pipiriukai“ tikrai neleido nuobodžiauti. Tai buvo tikra žaižaruojanti opera buffa, labai tikusi birželio vidurvasario nuotaikai.

Operos režisierius Wojciechas Faruga – dramos teat­ro menininkas, ne tik Aleksandro Zelwerowicziaus teatro akademijos, bet ir Varšuvos universiteto Filosofijos instituto absolventas. Dramaturgės Klaudios Hartung-Wójciak padedamas, jis operos veiksmą iš XVIII a. Italijos perkėlė į 1970 metų Jungtines Amerikos Valstijas – hipių seksualinės revoliucijos ir karo Vietname laikus (scenografija, kostiumai, šviesos – Katarzynos Borkowskos). „Visos jos tokios“ yra antrasis šio režisieriaus pastatymas Lenkijos nacionalinėje operoje. Visą operos intrigą „užsukantį“ Don Alfonsą – originalioje siužeto versijoje ciniką filosofą – statytojai pavertė aukšto rango karininku. Skambant uvertiūrai išvydome režisieriaus sugalvotą mizansceną, pateisinančią Don Alfonso cinizmą: jam tik grįžus iš karo vyksta jo vestuvės, kuriose visiems matant jaunoji pradeda flirtuoti su... kambarine. Ne tik jaunasis, bet ir svečiai gerokai sutrikdyti. O toliau jau pagal operos siužetą Don Alfonso draugai Ferandas ir Guljelmas (pagal naująją traktuotę – jo kolegos karininkai) imasi girti savo sužadėtines, seseris Dorabelą ir Fiordilidži, dėl jųdviejų dorybingumo. Tuomet Don Alfonsas pasiūlo lažybas teigdamas, kad jei jaunuoliai išvyks, merginų ištikimybė neatlaikys išbandymų. Ir pasiūlo planą, kaip patikrinti merginų dorovingumą.

Dorabela ir Fiordilidži nieko neįtardamos giria savo sužadėtinius (duetas „Ah guarda sorella“). Don Alfonsas praneša, kad jų sužadėtiniai turi netikėtai išvykti į karą. Merginos sugniuždytos, vyrai, jau su mundurais, atsisveikina (kvartetas „Sento, o Dio“) ir išvyksta chorui dainuojant maršą „Bella vita militar“. Dorabela, Fiordilidži ir Don Alfonsas palydi akimis tolstantį laivą, linkėdami kareiviams palankaus vėjo (trio „Soave sia il vento“).

Neištikimoji Don Alfonso žmona vestuvinę suknelę keičia į tarnaitės apdarą ir virsta merginų kambarine Despina, kuri ironizuoja apie žmonos, tampančios vyro tarnaite, vaidmenį šeimoje ir įkalbinėja seseris pasinaudoti laisve (arija „In uomini, in soldati“). Netrukus pasirodo persirengę Ferandas ir Guljelmas. Originalioje siužeto versijoje jie apsimeta ūsuotais albanais (operos kūrimo metu Austrija kariavo su Turkija), o šiame pastatyme į respektabilius aukštesniajai visuomenės klasei priklausančius merginų namus įžengia du laisvą meilę išpažįstantys hipiai. Jie bando suvilioti merginas, tačiau jos nepalenkiamos – Fiordilidži dainuoja garsiąją ariją „Come scoglio“ („Lyg uola“). Bergždžiai Guljelmas arijoje „Non siate ritrosi“ („Nesidrovėkite“) demonstruoja visus savo privalumus – net nusimauna kelnes!

Visgi iš pradžių Dorabela (ankstesnėje scenoje apraudojusi savo ilgesį arijoje „Smanie implacabili“), o paskui ir nepalenkiamoji Fiordilidži pasiduoda laisvos meilės vilionėms, o galiausiai ir išaiškina savo sužadėtinių maskaradą. Po įvairiausių peripetijų visiems belieka pripažinti, kad ne viskas gyvenime yra vien juoda ir balta, ir atleisti vieni kitiems. „Visos jos tokios“ finalą vainikuoja laiminga pabaiga su daugiareikšmiu mocartišku daugtaškiu.

Operoje suburtas solistų ansamblis leido ne tik mėgautis W. A. Mozarto muzika, bet ir suteikė neblogą pramogą publikai dėl organiškos vaidybos. Dainininkai – vieni labiau patyrę, kiti neseniai pradėję savo karjeras – pasižymėjo geru stiliaus išmanymu ir demonst­ravo aukštos kultūros vokalinį meną. Išgirdome tris puikius sopranus bei tenorą, baritoną ir bosą-baritoną. Sodriu, išlavintu balsu ir įtaigia vaidyba, taikliai išryškinančia komiškas spalvas, publiką viliojo Fiordilidži dainavusi Aleksandra Orłowska. Su Dorabelos vaidmenį atlikusia Zuzanna Nalewajek, sulaukusia ne menkesnių nei kolegė publikos ovacijų, solistės sudarė darnų, viena kitą papildantį sceninį duetą. Despinos vaidmens atlikėja Anna Malesza-Kutny gebėjo įsikūnyti vis į kitus tiek pačioje operoje numatytus, tiek statytojų sugalvotus pavidalus: Don Alfonso žmonos (merginų tarnaitės ir Don Alfonso bendrininkės), daktaro šarlatano ir netik­ro notaro personažus, lygiagrečiai demonstruodama nepriekaištingą vokalinę formą ir žėrinčias koloratūras. Lyrinėmis spalvomis žibėjo Ferandą dainavęs tenoras Pavlo Tolstojus. Karjerą pradėjęs savo gimtojo Lvivo operos teat­re prieš dvidešimtį metų, solistas jau senokai dainuoja įvairiuose Lenkijos teatruose. Guljelmą dainavo Hubertas Zapióras, baigęs ne tik Fryderyko Chopino muzikos universitetą, bet ir aktorystės studijas Aleksandro Zelwerowicziaus teatro akademijoje, o šiuo metu – Berlyno „Komische Oper“ solistas. Jis tiek organiškai įkūnijo hipio vaidmenį scenoje, kad, per pertrauką išvydus tarp publikos vaikščiojusį jo antrininką, net teko suabejoti, ar ne dainininkus režisierius nusiuntė įtaigos vardan „bendrauti“ su publika. Don Alfonso vaidmenį atliko bosas-baritonas Arturas Janda – patyręs W. A. Mozarto ir Gioacchino Rossinio operų stiliaus žinovas, jau keliolika metų esantis šio stiliaus muzikoje besispecia­lizuojančios Varšuvos kamerinės operos solistas.

Spektaklį dirigavo jaunosios kartos dirigentė Martyna Szymczak – programos „Britten Pears Young Artist“, vykdomos su Londono karališkąja opera, stipendininkė. Viena vertus, labai jautriai, kita vertus, itin tiksliai muzikinį vyksmą vedusi dirigentė nuo kito sezono pradės dirbti Geteborgo operos teatre Švedijoje, o jos debiutas įvyko 2018 m. Lenkijos nacionalinės filharmonijos scenoje.
Apibendrinant – šmaikštus, kiek provokuojantis, tačiau nešokiruojantis pastatymas nė kiek negožė W. A. Mozarto muzikos grožio. Kaip tik priešingai – leido išryškinti, man regis, tikrą komiškos operos dvasią: susiejant tam tik­rus momentus su šių laikų „paprotinėmis“ aktualijomis, įtraukė publiką ir suteikė žiūrovams kokybišką pramogą.

P. S. Birželį teko matyti ir naująjį Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatymą – Angelino Preljocajo baletą „Parkas“, kuris sukurtas pagal W. A. Mozarto muziką. Tiek „Parko“, tiek „Visų jų tokių“ pagrindinė tema yra meilė ir santykių peripetijos, tik balete viskas rimta, o operoje į siužetą žiūrima pro pirštus. Visgi nesusilaikysiu nuo banalios tiesos, kad W. A. Mozarto muzika skamba labai šiuolaikiškai ir bet kuriai istorijai apie meilę suteikia ne tik grožio, bet ir gylio, ir net transcendentinio lygmens.