Vilniaus festivalis, šiais metais prasidėjęs birželio 2 d., kvietė į 8 koncertus Nacionalinėje filharmonijoje, viliojusius pavardėmis atlikėjų, tokių kaip JAV operos žvaigždė Thomas Hampsonas ir Kanados fortepijono virtuozas Marcas-André Hamelinas, italų baroko meistrai „Il giardino armonico“ ir violončelininkas Giovanni Sollima, pianistai Anna Geniušienė, Dmitris Levkovičius (Kanada, Ukraina), Yoavas Levanonas (Izraelis) ir kiti. Gedulo ir vilties dienos išvakarėse buvo surengtas nemokamas koncertas – skambėjo Osvaldo Balakausko „Requiem Stasio Lozoraičio atminimui“. Festivalyje griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis, Lietuvos kamerinis, Šv. Kristoforo kamerinis orkestrai, dirigavo Robertas Šervenikas, Modestas Pitrėnas, Modestas Barkauskas, Sergejus Krylovas, naujasis LNSO pagrindinis kviestinis dirigentas Victorienas Vanoostenas (Prancūzija).

Taigi „misija įmanoma“? Paklausite: kokia misija? Atsakysiu: geras klausimas! Šių metų festivalio šūkis „Misija įmanoma“ aiškintas tuo, jog kultūrinės perprodukcijos laikais visgi dar įmanoma laimėti klausytojų dėmesį rengiant ambicingus klasikinės muzikos koncertus. Negali ginčyti šio kilnaus išsikelto tikslo, nors patetiškas jo tonas atrodo kiek perdėtas. Žinoma, kiekviena gėrio ir grožio smiltelė prisideda prie mūsų netobulo pasaulio gelbėjimo, tačiau nedalyvavus spaudos konferencijoje (kurioje pristatytas ir festivalio šūkis), o tik lankantis koncertuose, iš popkultūros atkeliavęs perfrazuotas junginys neatrodo itin glaudžiai susijęs su pačia programa. O ir, tiesą sakant, paprastam klausytojui vargu ar rūpi, įmanoma ar neįmanoma misija yra festivalio organizatoriams jį pritraukti; manyčiau, melomanams labiau rūpi koncertų programos, atlikėjai, muzika.

Atidarymo koncertas

Kita vertus, misijos šūkį galima susieti su romantine idėja, kad grožis (menas) išgelbės pasaulį. Šią giją pabrėžė atidarymo koncertas „Credo in pace“, kuriame skambėjo tokie kūriniai, kaip Krzysztofo Pendereckio „Čakona“ iš „Lenkiškojo Requiem“, Ludwigo van Beethoveno „Chorinė fantazija“, Arvo Pärto „Credo“ ir Mieczysławo Weinbergo Koncertas violončelei ir orkestrui c-moll. Programa įdomi, „nenugrota“, meniškai ambicinga, gerai parengta ir atlikta. Greta LNSO ir Kauno valstybinio choro scenoje pasirodė charizmatiškas jaunosios kartos violončelės virtuozas iš Didžiosios Britanijos Sheku Kanneh-Masonas ir Kanadoje gyvenantis ukrainiečių kilmės pianistas D. Levkovičius. Dirigavo programos rengėjas ir sumanytojas, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir LNSO dirigentas R. Šervenikas.

 

LNSO

 

Sheku Kanneh-Masonas

 

Ir vėl prikibsiu prie koncerto pavadinimo „Credo in pace“, išvesto iš A. Pärto kūrinio eilučių „Credo in Jesum Christum“. Skeptiškai vertinčiau sakralinių reikšmių supasaulietinimą, nes dažnai tokiais atvejais nejaučiama niuansų: „tikiu į Jėzų Kristų“ tiesioginis perfrazavimas būtų „tikiu į taiką“, o tai skambėtų keistokai („tikėti į“ tinka tik asmeniui). Jei jau norėta neminint Kristaus prigesinti bažnytinę spalvą kaip prasmiškai per siaurą, gal vertėjo apsiriboti tik „Credo“, kuris yra gana talpus? Žinoma, žodis „pace“ („taika“) festivalio atidarymo koncerte buvo esminis, siunčiant savotišką muzikinę taikos žinią besitęsiančio karo Ukrainoje ir karinio konflikto tarp Izraelio ir Palestinos kontekste. Bet „pace“ aiškiai atkeliavo iš „dona nobis pacem“ („suteik mums ramybę“ maldoje „Dievo avinėlis“). Tad hibridinis vedinys „credo in pace“ atrodo nei šiaip, nei taip.

Tačiau bala nematė pavadinimų, svarbiausia – kas skambėjo. Po koncertą pradėjusios K. Pendereckio orkestrinės „Čakonos“ (2005) – pakankamai populiaraus kūrinio, skambėjusio ir mūsų koncertų salėse, scenoje pasirodė vakaro žvaigždė – britų violončelininkas Sh. Kanneh-Masonas. Jis su orkest­ru grojo M. Weinbergo Koncertą violončelei ir orkestrui c-moll (1948). Nuostabaus grožio Koncertas! Kolegos teigia, kad kūrinys Vilniuje skambėjo pirmą kartą, bet jo klausydamasi negalėjau atsikratyti déjà vu jausmo, kad šią muziką jau esu girdėjusi: galbūt ji buvo naudojama kokiame nors filme arba balete. O gal Koncerto violončelei temos buvo naudojamos kituose M. Weinbergo kūriniuose, kurie vis labiau skinasi kelią į koncertines scenas ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Gimęs Varšuvoje, po Antrojo pasaulinio karo gyvenęs Maskvoje kompozitorius (1919–1996) – „tarybinės muzikos“ atstovas – plačiau nebuvo labai žinomas, tačiau neseniai jo kūryba susidomėjo ir pradėjo propaguoti tokie ryškūs atlikėjai, kaip Gidonas Kremeris. Išties klausantis Koncerto violončelei sunku įsivaizduoti, kad jis buvo sukurtas stalininiais laikais – muzikos tėkmė ir iškalba nesuvaržyta, dramatiška, bet visiškai organiška. Kūrinį atlieka geriausi pasaulio violončelininkai, pavyzdžiui, jutube galima rasti violončelininkės Sol Gabettos įrašą; kuo daugiau klausaisi šio kūrinio, tuo labiau jis įtraukia. Vilniuje grojęs Sh. Kanneh-Masonas išgarsėjo 2016 m. kaip BBC jaunųjų atlikėjų konkurso nugalėtojas, po metų pasirodė klasikinės muzikos festivalyje „BBC Proms“, o šiandien koncertuoja su žinomiausiais orkestrais. Jo atlikimas taip patiko publikai, jog teko groti ir bisą, kuriam pasirinko vieną iš M. Weinbergo Preliudų violončelei.

Kitas programos kūrinys – A. Pärto „Credo“ (1968) fortepijonui, mišriam chorui ir orkestrui. Fortepijono partiją skambino D. Levkovičius, koncertuojantis Niujorko Carnegie Hall, Paryžiaus Eliziejaus laukų teatre, Berlyno filharmonijoje, Frankfurto Senojoje operoje ir kitur. A. Pärto „Credo“ nėra tipiškas šio kompozitoriaus opusas – tai ankstyvasis kūrinys, kai autorius žavėjosi avangardinėmis technikomis ir muzikos koliažu. Muzika labai įtaigi, teatrališka, net, sakyčiau, šnitkiška. Vienos dalies opusas apima dviejų vaizdinių iš Naujojo ir Senojo Testamentų priešpriešą. Kūrinys prasideda iškilmingu hendelišku choriniu skambesiu, dainuojant „Credo in Jesum Christum“, kurį pratęsia J. S. Bacho Preliudo C-dur citata, o tuomet pasigirsta dodekafonine technika grįstas garsinis chaosas, cituojant Senojo Testamento Kunigų knygą: „Kas sužalotų artimą, kaip jis padarė, taip jam bus padaryta: galūnė už galūnę, akis už akį, dantis už dantį...“ (Antano Rubšio vertimas). Tačiau grįžta J. S. Bacho Preliudas, choras vėl dainuoja „Credo“ ir kūrinys nugrimzta į tylą-daugtaškį.

Užbaigė koncertą L. van Beethoveno „Chorinė fantazija“ fortepijonui, chorui ir orkestrui (1808), klasicistine darna ir žaisme uždėjusi sveiko optimizmo akcentą visam vakarui. Čia vėl išgirdome D. Lev­kovičių – buvo galima įsitikinti jo virtuoziškumu ir pianistine meistryste. Visgi kūrinio visuma yra dirigento rankose: R. Šervenikas puikiai valdė kūrinio nuotaikų dramaturgiją, neleisdamas muzikos vyksmui nuslysti į inertišką vagą, o kartais ji atsiranda interpretuojant žinomą klasiką. Garsinės įvairovės suteikė choro solistų sekstetas (Gintarė Ramanauskaitė, Patricija Baužaitė, Neringa Navikauskaitė, Mykolas Stanevičius, Klaudijus Zajančkauskas, Deimantas Braukyla), padainavęs partitūroje nurodytą fragmentą: iki tol atliekant „Chorinę fantaziją“ jis buvo dainuojamas viso choro. Tai ne tik suteikė tinkamo akustinio balanso skambesiui, bet ir parodė puikų Kauno valstybinio choro profesinį tonusą.

Britiškas vakaras

Ypatingas koncertas „Tegyvuoja karalius!“ klausytojų laukė birželio 11-ąją. Filharmonijos scenoje pasirodė, nepabijosiu to žodžio, legendinis britų vokalinis ansamblis „The King’s Singers“. Gyvuojantis nuo 1968 m., išleidęs daugybę įrašų, plačiai gastroliuojantis, lankęsis ir Vilniuje, ansamblis šį kartą taip pat sutraukė pilnutėlę salę klausytojų. Nuo­stabus bendravimas su publika, pradedant tuo, jog ansamblis pasirūpino savo įžanginio žodžio vertimu į lietuvių kalbą ir grupės narys, bosas Jonathanas Howardas puikia tartimi ją perskaitė, tai parodė ir atlikėjų muzikinį-kalbinį jautrumą (kiti ansamblio nariai: Patrickas Dunachie, Edwardas Buttonas, Julianas Gregory, Christopheris Bruertonas, Nickas Ashby). Ir, žinoma, pats atlikimas. Jiems pradėjus dainuoti atrodė, kad kažkas paleido garso įrašą – taip tobulai skambėjo intonacija, sąskambiai, akustinis balansas.

 

„The King’s Singers“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

 

„The King’s Singers“ yra tikri Didžiosios Britanijos muzikiniai ambasadoriai. Britiškumas jautėsi nuo ansamblio narių įvaizdžio, bendravimo stiliaus (į publiką tarp kūrinių kreipėsi paeiliui visi dainininkai), žinoma, nuostabios anglų kalbos iki skambėjusios muzikos ir jos interpretacijos. Ansamblis atliko vien britų kompozitorių kūrinius – nuo XVI a. iki mūsų dienų, išskyrus įvairiomis karalystės kalbomis (angliškai, velsietiškai, škotiškai, airiškai) padainuotą grigališkąjį himną Šventajai Dvasiai „Come, Holy Ghost“ ir bisui pasirinktą ansamblio koncerto Vilniuje proga specialiai išmoktą Romualdo Gražinio kūrinį lietuvių kalba! Koncerto programą sudarė britų monarchų ceremonijoms – karūnavimui, laidotuvėms – skirtos giesmės bei kūriniai iš populiariosios muzikos repertuaro. Pirmoje koncerto dalyje išgirdome XVI–XVII a. kompozitorių Williamo Byrdo, Michaelo Easto, Michaelo Cavendisho, Johno Redfordo, Henry’o Purcello kūrinius bei XX a. sukurtus Ralpho Vaughano Williamso, Howardo Goodallo, Jocelyn Pook, Charles’o Huberto Parry’o, Judith Weir, Paulo Mealoro opusus, skirtus ceremonijoms arba skambėjusius XVI a. Elžbietos I, XX a. Elžbietos II, XXI a. per Karolio III karūnavimą bei Elžbietos II laidotuvėse. Antroje koncerto dalyje, kurią pradėjo Didžiosios Britanijos himnas – XVII a. giesmė – „God Save The King“ („Dieve, saugok karalių“), skambėjo dainos iš Walto Disney’aus animacinių filmų „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (žinoma tema „Someday My Prince Will Come“), „Aladinas“, „Liūtas karalius“ (Eltono Johno „Can You Feel The Love Tonight“) ir kt.

Festivalis pasibaigė. Įkvėpta nuostabiųjų „The King’s Singers“ galėčiau tik sušukti: „Karalius mirė. Tegyvuoja karalius!“ Lauksime, ką įdomesnio Vilniaus festivalis pasiūlys 2025-aisiais.