Dominykas Digimas. „Waves“. Laiko rezonansas ir spektrinės srovės

Spalio 11-ąją, vėjuoto penktadienio vakarą, pro sakuras šalia Nacionalinės dailės galerijos žmonės skubėjo į stipria energijos spinduliuote pagarsėjusio šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertą. Tai pirmasis iš dviejų kolektyvo koncertų 29-ajame aktua­liosios muzikos festivalyje „Gaida“. Ansamblis savo kūrinius konceptualiai grupuoja: „Shivers“ ir „Waves“. Pastarasis koncertas skirtas vienam iš festivalio in focus kompozitorių Peterio Adriaanszo kūrybai.

Tie, kurie nepasidomėjo vakaro programa, nustebo. Dažnai „Synaesthesis“ muzikantai siejami su energingais pasirodymais, juose atlikdami įvairius šiuolaikinės muzikos opusus gyvybingumu užkrečia visą salę. Tačiau ansamblio veikla besidomintys klausytojai jau žino, kad jis aprėpia labai plačią skirtingų aktualios (ir ne tik) šiuolaikinės muzikos tipų skalę. Tad šį kartą klausytojai buvo pakviesti panirti į P. Adriaanszo notuotas lėtai kintančias ir rezonansu salę užpildančias bangas.

 

„Synaesthesis“. Vytauto Abramausko nuotrauka
„Synaesthesis“. Vytauto Abramausko nuotrauka

 

Nors kompozitoriaus kūriniai gali pasirodyti kaip labai paprasti, lėti, vos ne stovintys vietoje, tačiau kruopšti ir detali P. Adriaanszo prieiga prie muzikinės medžiagos pasitelkus begalę skaičiavimų, dedikuotų santykiui tarp harmonijos ir jos išdėstymo per tam tikrą laiką, prikausto ir įtraukia į garso stebėjimo visu kūnu ritualą. Kasdienė išdidinta klausymo patirtis čia veikia kiek kitaip, nei įprasta. Klausa fiksuoja menkiausią harmoninę kaitą, kurią dažnai formuoja mikrotonais kintančios ilgų tonų slinktys. Pats kompozitorius išskiria tris svarbiausius domėjimosi garsu laukus ir priėjimo prie jo metodus – dažnai pasirenkamos realiame laike notuotos, atviros formos partitūros; didelis dėmesys skiriamas garso ir laiko santykiui bei rezonanso, vibracijos aspektams.

Visą tai galėjome išgirsti dar tebekuriamame, monumentaliame kompozitoriaus cikle „Waves“ („Bangos“). Vakarą pradėjo trečioji banga solo fortepijonui ir gryniesiems sinusiniams tonams. Ši kompozicija greičiausiai ne veltui pasirinkta atlikti koncerto pradžioje. Turtingas fortepijono rezonansas, tarsi atvėręs duris klausai, leido panirti ir įsiklausyti į menkiausias obertonų samplaikas. Stipriai užgautas pirmasis garsas žemiausiame fortepijono registre, kiek pritilęs, leido išryškėti atsiliepusiems jo virštoniams, kurie, susilieję su skambančiais iš kolonėlių sinusiniais tonais, maloniai glostė klausą. Visa kompozicija grįsta lėtu natūralaus garsaeilio eksponavimu. Pirmų keturių harmonikų atlikimas papildomas jų pačių rezonansu ir keliomis papildomomis priemonėmis – jau minėtais sinusiniais tonais ir e-bow (elektriniais, magnetiniais smičiais) atliekamais ilgais tonais. Šis visiškai išskleistas spektras pačioje kūrinio pabaigoje tarsi papuošiamas skaidriais, visai kūrinio garsinei spalvai pridedančiais naujų atspalvių flažoletais.

Plojimų netrikdomos kūrinio dalys atliktos viena paskui kitą be sustojimų. Naudojami panašūs kūrybiniai sprendimai suteikė joms visoms vientisumo, tad pasibaigus trečiajai bangai, ją labai natūraliai užliejo kitos pasirinktosios – vienuolikta, dvylikta ir trylikta. Prie Martos Finkelštein išbanguoto fortepijono prisijungė Sigitas Gailius (perkusija), Pranas Kentra (elektrinė gitara), Diemantė Merkevičiūtė (smuikas), Artūras Kažimėkas (klarnetai), Arminas Bižys (saksofonai) ir „Synaesthesis“ debiutuojantis Vytenis Gurstis (fleita). Įsiliejus ansambliui, net ir skeptiškiausiai dėl tokio tipo muzikos nusiteikę klausytojai buvo panardinti P. Adriaanszo kūrybos sustatytas vibracijas. Aukštame registre skambančios sinusinių tonų samplaikos (pulsacijos, atsirandančios skambant dviem artimo vienas kitam dažnio gryniesiems tonams) intensyvumu kontrastavo prieš tai skambėjusiai labiau žemutinį ir vidurinį registrą užpildžiusiai daliai. Ši registrų kaita sudarė dramaturginio vystymo įspūdį. Tačiau neatsirado jokio ritminio judėjimo, melodinių linijų – viskas išreikšta instrumentų pagausėjimu bei registrų kaita. Kompozitorius valdė laiką pasitelkęs minimalias raiškos priemones, ir kūrinys toliau kaustė dėmesį, kai dvyliktojoje bangoje pasigirdo šaižūs fortepijono ir perkusijos kirčiai, kuriuos tarsi pratęsė ansamblio gausmas, jau tryliktoje bangoje iškilęs į pirmą planą su fortepijonu ir jo pabirais garsais.

Toliau nuskambėjusi antroji banga – vėlgi solo fortepijonui ir sinusiniams tonams – atskleidė ansamblio ir kompozitoriaus pasirinktą dalių išdėstymo principą pasitelkiant kontrastą tarp sudėčių (solo, ansamblis, solo, ansamblis). Nors salėje teskambėjo vienas inst­rumentas, dėmesys nemažėjo ir, praėjus daugiau nei pusei valandos, fortepijonas supo garsu visus klausytojus.

Tie, kurie klausėsi koncerto užsimerkę, turbūt net nepastebėjo, kaip prisijungė dar vienas ansamblio debiutantas Paulius Balčytis (trombonas). Žvitriais fortepijono, gongų, varpų ir kitos perkusijos kirčiais toliau pasroviui nešė penktoji, šeštoji ir septintoji bangos. Atplukdžiusios klausytojus link intensyvaus, įtempto skambesio, jos viską „atleido“ paskutiniojoje dalyje, kai atskleidė visą ansamblio rezonansą. Maloniais šiurpais lepinantis ansamblio bangavimas galutinai panardino į nesvarumą.

Pasibaigus kūriniui prireikė laiko atsigauti ir išeiti iš apėmusio transo, kurį sukūrė P. Adriaanszas ir „Synaesthesis“. Buvo galima išgirsti besišnekučiuojančius klausytojus, kad labai mielai išklausytų viską dar kartą arba grįžtų į antrą koncerto dalį. Klausantis koncerto nė minutei nenutrūko dėmesys, ir tai liudija, jog „Synaesthesis“ niekada neatlieka pliko teksto ir viską daro šimtu procentų nuoširdžiai. Scenoje sėdėjęs dirigentas Karolis Variakojis (kartu su ansambliu paruošęs šio kūrinio interpretaciją) buvo atsakingas tik už kiekvienai daliai būtino laikmačio, atstojančio tradicines dirigavimo schemas, įjungimą ir išjungimą. Tačiau ramybe dirigentas atspindėjo viso ansamblio būvį ir būtį, ansamblio, kaip vieno instrumento, skambėjimą. Atliekant tokio tipo muziką kyla ne vien interpretacijos, bet net ir fiziniai iššūkiai – pianistė M. Finkelštein dėl būtinybės groti stygomis ir elektriniais smičiais beveik viso koncerto metu turėjo stovėti tikrai labai varginančia poza, tačiau nė minutei nesuabejojai jos įtaigiu atlikimu ir vidine būsena.