Dominykas Niaura: „Muzika suteikia horizontalią panoramą, o tekstas – vertikalę“

× Greta Ambrazaitė

Dominykas Niaura baigė filosofijos studijas, dirba „Jaunimo linijoje“, yra kino kritikas, multiinstrumentalistas. Prabėgo nemažai laiko nuo grupės „Arklio galia“ CD „Vienas rimtas“ (2008), kuriame grojo būgnais, iki naujausių, šiemet pasirodžiusių autorinių projektų: „Suicideoscope“ („Scope“) ir „Transactions“ („The Common Pitfalls of Fraud and Infatuation“). Visa jungiantis leitmotyvas: melancholija, giliai kabinančios partijos, nestandartiniai jautrūs tekstai, pesimizmas...

Pernai jis sukūrė garso takelį Ramūno Liutkevičiaus poezijos knygai „Šokis įsuka šviesą“ („Bazilisko ambasada“, 2021). Šis pokalbis veikiausiai ne tik apie muziką.

 

Dominykas Niaura. Juliaus Fedaravičiaus nuotraukos

 


Esi humanitaras, Tilburge baigei filosofijos magistrantūrą. Kai kurie filosofiją laiko gyvenimo būdu, o muzika, tikima, artimesnė tiksliesiems mokslams...

Mane traukia visuomenei tarsi nereikalingos, nenaudingos veiklos. Profesionalai pasakytų, kad filosofija yra gyvenimo būdas tik tiems, kam užtenka prie kavos pavartyti aforizmų rinktinę. Tikriausiai nesu pakankamai gabus filosofija užsiimti akademiniame diskurse, todėl ieškau, kaip realizuoti meilę išminčiai. Sakyčiau, nėra dalyko, kurio neįmanoma susieti su filosofija, tad mėginu jos galimybes muzikoje.


Filosofiją įgyvendini muzikoje, o gal to sieki ir specifiniais techniniais būdais?

Filosofuoti muzikoje galima įvairiai. Tai darau žaisdamas su forma. Tiek užbaigti, tiek nebaigti kūriniai pašaukia mane mąstyti apie tam tikras idėjas. Kadangi už kompoziciją visuomet labiau rūpi konceptualumas, todėl galvodamas, planuodamas praleidžiu daugiau laiko nei rašydamas muziką. Įprastai susikuriu mąstymo pratimą, kad išgyvenčiau konstruojamą naratyvą ir, jei pasiseka, iš jo šio to pasisemiu.


Ką tekstas suteikia muzikai, o muzika – tekstui?

Mėgstu formuluotę, kad muzika suteikia horizontalią panoramą, o tekstas – vertikalę. Jei kalbame ne apie klasiką ar džiazą, instrumentinė muzika man ne visai prie širdies. Tekstas leidžia apibrėžti problematiką. Kaip postuluoja kai kurie kalbos mąstytojai, ji atsirado, nes susidūrėme su trūkumu. Kai viskas gerai, komunikacijai nėra priežasties. Apimtam euforijos žodžių nereikia. Dar svarbiau, tekstas – viena iš balso raiškos priemonių, o balsas muzikoje gali žymėti žmogiškąjį faktorių. Tą patį įmanoma steigti ir kitais būdais, pavyzdžiui, pasitelkiant autentiškos garsinės estetikos sprendimus. Bet balsas ypatingas tuo, kad jame girdisi viskas: nepamatuojamos vertės, giliai asmeniška kiekvieno žmogaus duotybė. Gitaristai gali išmiklinti pirštus ir daugiau ar mažiau vienas kitą imituoti, o balsas nepakeičiamas. Techniškai šnekant, muzikoje teksto nėra, yra tik garsas, o balsas, atstovaujantis tekstui, mano požiūriu, – instrumentas tarp visų kitų instrumentų. Šių minčių vedamas nutariau albumo „Scope“ dainų tekstų nepublikuoti, nes žodžiai nebuvo parašyti kaip nepriklausomas tekstas, todėl jie turi gyventi tik muzikoje.

 

Dominykas Niaura. Juliaus Fedaravičiaus nuotraukos

 


Galbūt laiko klausimas, kada rimčiau prisėsi prie literatūrinės kūrybos: remiantis tavo minima analogija – rašto, ne balso.

Apie rašymą esu svajojęs. Anksčiau rašiau neva poetinės prozos internetinį dienoraštį, bet netekęs greičio perėjau prie muzikos. Dabar dažniau pasvajoju apie stand up rašymą, nors artimieji tikina: esu per rimtas, kad visur įžvelgčiau humoro potencialą.


Repuojant pirmame plane – tekstas. „Suicideoscope“ („Scope“) pasirodymą lydėjo tavo komentaras apie žanro pokytį. Sakei, kad naują raišką galėjai įgyvendinti tik repu, nes „atsistojus priešais mikrofoną norėjosi ilgų pastraipų ir pagrindinė tema diktavo būseną (ir atvirkščiai), kurią išgyvenant nedera noras intonuoti“.

Norėjau, kad „Scope“ albume balsas skambėtų kaip srautas. Taigi drastiškai pasikeitė projekto kryptis. Puikiai suprantu, kodėl tai buvo sutikta su nepasitenkinimu: aplink „Suicideoscope“ susibūrusi kukli auditorija mėgo pirmąjį leidinį dėl dalykų, kurių vėliau atsisakiau. Turėjau naivų siekį repą pateikti taip, kad neliktų abejingi ir tie, kurių tokia muzika nejaudina. Nors maniau, kad Lietuvoje subkultūrų ribos nyksta, susidariau įspūdį, kad jei gročiau drungną shoegaze’ą ar klonuotą nūdienos postpanką – beje, Lietuvoje daug populiaresnį už repą, – melomanams tai būtų socialiai priimtina, o hiphopas kažkodėl atrodo kaip akibrokštas. Abejoju, ar savo žmonių turėčiau ieškoti hiphopo ratelyje. Juolab kad dalis lietuvių hiphopo bendruomenės „Scope“ albumo nelaiko hiphopu, veikiau „triukšmu“.


Kokia medijų įtaka muzikos industrijai? Ar ir pasauliniu mastu vyrauja panaši nuostata: yra tik hiphopo žanro elitas ir aiškus įsitikinimas, kas yra tikras ir netikras hiphopas?

Žiūrint globaliai situacija dar keistesnė. Kasdien randu vis daugiau dalykų, už kuriuos galima kritikuoti naująją mediją. Šiandien muzikos sėkmė reikšmingai priklauso nuo „Spotify“ ir „TikTok“ platformų. Jų algoritmai – paslaptis net rinkodaros specialistams – atneša gentrifikacijai būdingus procesus, muzika redukuojama į tendencijas, nuotaikas, energingumo lygius, redaktorių valią. Dainoms priskiriama naudos funkcija, jos traktuojamos kaip daiktinės priemonės, turinčios mums tikti kaip baldas, tinkančios dirbant, vairuojant, vakarieniaujant... O prieš kelis mėnesius pasklidusi „TikTok“ tendencija su „Yung Lean“ kūrinio „Ginseng Strip 2002“ ištrauka tokia absurdiška, kad atrodo lyg šventvagystė.


Grodamas grupėse ir solo rinkaisi skirtingus žanrus, nebandei apsiriboti vienu ar kitu muzikos stiliumi. Tai gali atrodyti nenuoseklu – keičiasi sceniniai vardai, savo vardo neįsteigi kaip prekės ženklo.

Tobulintis vienoje nišoje nuobodu, jei tiesiog myli muziką. Antraip myli ne muziką, o siaurą jos kampelį. Kodėl nepakeitus trajektorijos, jei tai padeda atrasti naujus kūrybinius profilius? Nors visuose projektuose narstau tas pačias temas: būtį, mirtingumą, laikinumą, laiką, netektį. Vienas pagrindinių tikslų – užfiksuoti tamsiausias žmogiškosios patirties akimirkas.


Dažniausiai muziką kuri vienas, kaip ir dainų tekstus...

Kuriu vienas dėl bendraminčių trūkumo. Vis dėlto reguliariai sulaukiu ir pagalbos. Deja, būnant didesnės grupės dalimi ir turint ryškią viziją, gyvenimas atrodo per trumpas kompromisams, todėl kartais kolegoms atrodau arogantiškas.

 

Dominykas Niaura. Juliaus Fedaravičiaus nuotraukos
Dominykas Niaura. Juliaus Fedaravičiaus nuotraukos

 


Kaip formavosi tavo, kaip kūrėjo, muzikos stilius?

15-os klausiausi sunkiosios muzikos, ne kartą bandžiau burti doom, juodojo metalo grupes, bet ilgainiui nuo šių žanrų atsiribojau. Kartais dar įsijungiu „Mayhem“ albumą „De Mysteriis Dom Sathanas“, nes tai daugiau nei metalas. Maždaug 20-ies įrašinėjau „Suicideoscope“ debiutinio albumo kūrinius ir įkūrėme grupę „Transactions“, užpernai prikeltą naujam gyvenimui. Tuo metu labiausiai įkvėpė ankstyvasis postpankas („This Heat“, „The Pop Group“, „Gang of Four“), shoegaze’as („Slowdive“, „Whirr“, „LSD and the Search for God“) ir lo-fi estetiką propaguojantys atlikėjai („satanstompingcaterpillars“, Jordaanas Masonas, „Giles Corey“). Šioje muzikoje užčiuopiu nuoširdžiai diletantišką manierą, kuriai iki šiol jaučiu begalinę simpatiją. Projektuose siekiu sukurti analogišką patyrimą – nutiesti glaudų santykį su klausytoju.


Neseniai pasirodė R. Liutkevičiaus knyga „Šokis įsuka šviesą“, kuriai sukūrei garso takelį. Ar komponavimas literatūros kūriniui buvo nauja patirtis? Grupinė kūryba individualisto akiratį praplečia ar varžo?

R. Liutkevičiaus poezija man buvo didelis atradimas: joje įžvelgiu kerinčią autsaiderišką gyvenimo perspektyvą. Kaip vietos nerandantis žmogus atpažinau ten sau artimų patirčių. Ramūnas trumpai papasakojo, ką mėgsta, ir davė daug laisvės, kūrybinio akiračio tikrai nevaržė. Klausiausi jo balso įrašų, kuriuose manieringai skaito eiles, tarsi mintyse girdėtų kokią nors muziką, ir pabandžiau atkurti, ką jis galėtų girdėti. Garsai konstravosi kone savaime, likau nustebintas sinergijos. Aišku, kurti garso takelį literatūros kūriniui lengviau nei kurti nuo nulio. Šiuo atveju tarnavau kito vizijai, kuria patikėjau.


Ar galėtum įvardyti kitų atlikėjų kūrinius, kuriuos norėtum „pasisavinti“ – būti sukūręs pats?

Dėl komplikuoto santykio su savo kūriniais, mėgstamų kūrinių autorystės „pasisavinti“ nenorėčiau, nes tai reikštų, kad jų nebegalėčiau laikyti mėgstamais. Tačiau norėčiau jausti daugiau „savumo“ tam tikrų savo kūrybos detalių, kuriose atsispindi tai, ko išmokau iš tokių grupių kaip „Have a Nice Life“, „Šiaurės kryptis“, „Interpol“, „Iceage“ ir t. t. Ko gero, giliausiai jaučiu kūrinius, kurie sukurti ne mano (nebūtinai aukščiausio pilotažo kompozitorių), turbūt tai natūralu. Tiesa ta, kad kūrėjai privalo sekti vienas kito kūrybą, jei nori atrasti savo.


Greta Ambrazaitė – poetė, vertėja, „Bazilisko ambasados“ projektų kuratorė. Knygos „Trapūs daiktai“, namų įrašų albumo „Kraujo pelytė“ autorė.


Suicideoscope „Scope“ ČIA

Transactions „The Common Pitfalls of Fraud and Infatuation“ ČIA

 

ramūnas liutkevičius, dominykas niaura „šokis įsuka šviesą“