Feisbuko komentarų skiltyse kartais užverdančios nišinės diskusijos žiniasklaidoje ryškesnės formos neįgyja, yra efemeriškos ir, deja, palieka neišspręsto klausimo niežulį. Panašiai nutiko su elektroakustinės muzikos tradicijos (greičiau, jos nebuvimo) Lietuvoje tema, kurią katalizavo Ginto K. interviu, o šį lėmė naujos plokštelės „Acousma Light“ atsiradimas. Plokštelėje esantys kūriniai, talkinant vj juodo (Donatas Juodišius) vizualizacijoms, buvo pristatyti du kartus: 2018 m. kovo 27 d. Kompozitorių sąjungos namuose ir balandžio 25 d. „Paviljone“, kaip „Jaunos muzikos“ naktinių koncertų dalis. Pastarąjį, jo rimus bei nerimus ir noriu aptarti.

Lankiausi dviejuose festivalio „Jauna muzika“ (balandžio 24–28 d.) koncertuose. Pirmajame pasi­rodė latvis Tomas Auninis ir 4 lietuvių kompozitorių – Vytauto V. Jurgučio, Antano Jasenkos, Jono Jurkūno ir Martyno Bialobžeskio – kolektyvas „Diissc Orchestra“. T. Auninio kūrybinė biografija spalvinga: elektroninės, teatro ir kino muzikos kompozitorius, aktorius, režisierius, lietuviams gerai pažįstamo festivalio „Skaņu mežs“ lyderis ir kt. Jo pasirodymas Menų spaustuvės Juodojoje salėje buvo pristatytas kaip IDM ir noise muzikos žanrus supinanti nauja eksperimentinė programa. Cituoju ne visai tiksliai, tačiau nujaučiu, jog galėjo skambėti panašiai. IDM’ui T. Auninis pernelyg plokščias. Laužytais daugiasluoksniais ritmais ir jų supynimu turinti pasižymėti muzika koncerto metu lūždavo, tačiau nepagrįstai. O noise T. Auninis pernelyg nuobodus, neefektingas. Pasirodymas – kiek chaotiškas ir, rodos, pačiam atlikėjui ne visiškai patikęs saugus, neišskirtinis semimuzikalus stiliaus ir žanro mišinys.

Jei kam nors atrodo, kad Lietuvoje nesusiformavo elektroakustinės muzikos „mokyk­la“, tai triukšmo muzikos padėtis yra dar apverktinesnė – pirmieji bent jau turi Juliaus Juzeliūno vardu pavadintą erd­vinio garso sferą pirmuosiuose LMTA rūmuose. Kita vertus, nekonvencionalaus garso institucionalizavimas pagrįstai gali kelti nepasitikėjimą. Negausių „Diissc Orchestra“ pasirodymų Lietuvoje visuomet laukdavau nekantraudama. Šįkart ketvertas viską atliko nuspėjamai teisingai ir kokybiškai, ne veltui apraše teigta, jog programa nauja, tačiau tuo pat metu turinti retro­spektyvinių elementų – kolektyvas paminėjo susikūrimo dešimtmetį. Per jubiliejus svečiai įprastai tikisi atpažįstamos, maždaug numanomos atmosferos ir nedidelių nuorodų į būsimą (ar jau esamą) kismą.

Antrame mano ir paskutiniame festivalio koncerte toje pačioje Menų spaustuvės salėje pasirodė lietuvis Number Eleven ir du danų duetai – KYO bei „Age Coin“. Number Eleven, pagrindinis „Autechre“ garsinės estetikos tradicijos tęsėjas Lietuvoje, džiaugėsi, jog tai buvo geriausiai atliktas jo pasirodymas. Džiaugiuosi ir aš – jis išties atrodė nuoseklus, logiškas, net šiek tiek nepatogus. Tokia muzika skirta intensyviai klausyti ir reikalauja pastangos. Vis dėlto substancijos, vertės, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, suteikiantys niuansai, sluoksnius jungiančios melodijos vingrybės buvo užgožtos intensyvaus industrinio ritmo, dėl kurio tapdavo nebeaiški vieno kūrinio pabaiga ir kito pradžia – viskas susiliejo į apyvienodę mechanišką ir per ilgai tįstančią masę. Nesupratusiems, kas vyksta garsiniu atžvilgiu, buvo struktūruotai geometriškai paaiškinta nespalvotose vizualizacijose: vienas sluoksnis muzikoje – iššoka vienokie stačiakampiai, kitas sluoksnis – kitokie, trečias – jau, žiūrėk, kažkokios linijos lenda ir t. t. Pagrindinė Number Eleven problema yra nežinojimas, kada sustoti. Grojant patinkančią muziką patį atlikėją gali apimti savotiškas transas, tačiau klausytojams tokia patirtis, priklausomai nuo trukmės, tampa arba nekomfortabiliu nuotykiu, arba nusidėvinčiu atlikėjo savitikslingumo liudijimu. KYO grožis – due­to kuriamas abstraktus jausminis peizažas. Eksperimentinės ir ambient muzikos sąskambiai, nors jungiami neorganiškai, veikė greičiau kaip erdvė introspekcijai, o ne kompozicinei analizei parankus objektas, todėl per pasirodymą išsisklaidęs dėmesys nepaliko ryškaus įspūdžio apie pačią grupę.

Vakarą užbaigė „Age Coin“, kūrybinį kelią pradėję su sunkesnių ritmų gerbėjams gerai pažįstama danų „Posh Isolation“ įrašų kompanija. Vilniuje duetas pristatė už ankstesnius savo įrašus progresyvesnę, itin šiuolaikinę šokių muziką – šokių, vėlgi, turint omenyje pakitusius miksavimo principus, perbraižomą aktualių atlikėjų geografinį, rasinį bei lyčių žemėlapį ir apskritai skirtingoms įtakoms gerokai atviresnę, nekonvencionalią klubinės muzikos koncepciją. Jos apraiškų Vilniuje, deja, graudžiai maža. Intensyvus, tačiau dinamiškas „Age Coin“ ritmas, plati garsų paletė, garso dizaino elementai, stilizuoti elektroniniai instrumentai tapo geriausiu „Jaunos muzikos“ pasirodymu, kažkaip suveikusiu esamoje scenoje, tačiau vis dėlto reikalavusiu kitokios erdvės.

Lankytojų buvo apgailėtinai mažai. Atsakymui į klausimą, kas dėl to kaltas, reikėtų intensyvių skirtingų Lietuvos muzikos lauko veikėjų diskusijų. Ir vis tiek, ko gero, nebūtų rastas. Mano aiškinimas būtų pragmatiškas, tik šiųmečiam festivaliui taikomas: Menų spaustuvė ir prasta vadyba. Ši institucija turi ryškią kultūrinio elitizmo žymę, kurios atgarsiai vis dar intuityviai sklando vilniečių (pa)sąmonėse. Aplinka tarsi sukausto ir priverčia tave laikytis savotiškos meninės rimties, o ne linksmintis. Elektroninės muzikos festivalis tikisi intelektualaus lankytojo, tačiau taip praranda auditoriją, kurią būtų galima auginti, pratinti prie „naujo“ garso galimybių. Akademinis tonas ir pasyvus tikslinės grupės įtraukimas metai po metų kiša koją festivaliui – man nuoširdžiai apmaudu matyti pustuštes sales ten, kur kone iš idėjos dirbantys entuziastai stengiasi generuoti kokybišką, neprovincialų turinį.